2010 Rugsėjo 29

Energetika

Prieš žaliąją energetiką – grupiniai interesai, išminties stygius ir baubai

veidas.lt

Būtų juokinga, jei nebūtų apverktina: tik po dvidešimt vienerių su puse metų Lietuva ėmėsi rengti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą, lyg tik dabar būtų apsižiūrėta, kad tebesame sujungti praktiškai vienintele energetine bambagysle su teritorija, nuo kurios 1990-aisiais taip didžiavomės atsiskyrę.

Ir šiandien apie pusę elektros energijos importuojame iš Rusijos, o didžioji dalis, kurią gaminamės patys, gaminama importuojant rusiškas dujas. Šildymui jų gauname, suprantama, taip pat iš ten pat. Beje, net ir dirbant Ignalinos branduolinei jėgainei negalėjome teigti, kad buvome energetiškai nepriklausomi, nes branduolinis kuras buvo vis iš tų pačių geografinių platumų.

Paradoksas: pusseptintų metų būdami ES, tebesame bendroje posovietinėje energetinėje erdvėje, o elektros jungtis su ES turėsime ne anksčiau kaip 2015 m. pabaigoje, naują atominę, jei apskritai turėsime, – apie 2018–2020 m.
Teisybės dėlei, ir Energetikos ministerijos parengtame strategijos projekte kur kas daugiau sunkiai nuginčijamų tezių, ką reikia daryti, nei konkretumo, kaip tai įgyvendinti. Galima teisinti, kad koncepcija – ne tas žanras, kad dar bus priemonių planai. Tačiau analogiškų dokumentų patirtis karti: daugelis projekte tarp dar tik ateities planų įrašytų darbų – iš praeities. Juk, pavyzdžiui, ir naujos atominės statybos būtinybė, ir namų renovacijos programa buvo įrašyta pirmosios (!) po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės dokumentuose, elektros tilto į Lenkiją sutartis buvo parengta, lenkų atvežta pasirašyti, bet mūsų atmesta 1997 m., o atsinaujinantys energijos šaltiniai jau tiek kartų įvardyti prioritetu.

Tai kas buvo tie stabdžiai, dvidešimt vienus metus trukdę žaliosios energetikos plėtrai?

Milijardus investuojame į Rusiją

“Jei plėtodami atsinaujinančius energijos šaltinius būtume padarę, ką galėjome padaryti, nereikėtų nei statyti atominės, nei tiesti elektros tilto į Lenkiją, ir dar daug ko”, – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas nė kiek neabejoja, kad elektros energijos, šilumos ir degalų transportui galime savo reikmėms šimtu procentų pasigaminti patys. Žinoma, politikas pripažįsta, kad tam reikia didelių darbų ir didelių pinigų.

Tačiau jis siūlo skaičiuoti: už rusiškas dujas, naudojamas šildymui, Lietuvos gyventojai kiekvienais metais sumoka 1,5 mlrd. Lt. Jeigu tuos pinigus investuotume į katilinių rekonstrukciją, pusę šilumos pasigamintume iš savų išteklių: biomasės, žemės ūkio atliekų – šiaudų ir pan. O jei investuotume 3 mlrd. Lt, visai apsieitume be Rusijos, ir tuos milijardus investuotume į savą šalį. Tai apsimokėtų ne tik investiciniu, bet ir socialiniu požiūriu – šiluma iš biokuro gerokai pigesnė (vidutiniškai 0,18 Lt iš biokuro ir 0,24 Lt iš gamtinių dujų).

Vyriausybės strategijoje numatyta, kad iki 2020 m. ne mažiau kaip 80 proc. šilumos energijos turi būti pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių. Tai gana ambicingas uždavinys, nes 2008 m. šis skaičius tesiekė 28 proc., o  centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje – tik 15 proc. Šiuo metu didžioji dalis, daugiau nei 70 proc., šilumos gaunama iš dujų, importuojamų vis iš to paties vienintelio šaltinio.

Transporto sektoriuje suvartojama 1,2 mln. t kuro. Lietuvoje pagaminame  maždaug šeštadalį reikiamo kiekio – apie 200 tūkst. t biokuro. Tačiau, kaip pastebi parlamentaras J.Šimėnas, suvartojame ne daugiau nei pusę, nes tam nėra parengtos infrastruktūros, degalinių tinklo. “Lietuvos žemės ūkio ištekliai pakankami, kad 100 proc. apsirūpintume degalais transportui. Tačiau reikia investicijų į juos gaminančius fabrikus, reikia kurti atitinkamas sąlygas, o mes einame kitu keliu – geriau perdirbame atsivežtą iš arabų kraštų ar Rusijos naftą ir šelpiame kitus kraštus, nes negalime suprasti, kad naftą galima pakeisti kitais produktais”, – apgailestauja J.Šimėnas.

Jo įsitikinimu, nesunku patiems apsirūpinti ir elektra, jei tik vėjo jėgainėms statyti efektyviai išnaudotume pajūrio zoną ir Baltijos jūros šelfą, padidintume hidroenergetikos apimtis ir plėtotume kogeneraciją, kai gaminant šilumą, gaminama ir elektros energija, o tam panaudotume komunalines atliekas.

Resursų tiekėjai permainų nenori

Tačiau vėjo jėgainių plėtrą stabdo vietos gyventojų, hidroenergetikos – žaliųjų protestai, susikerta ir įvairių žinybų interesai. O didžiausias pasipriešinimas, žinoma, tų, kuriems šiandien ir mokame tuos milijardus.

“Resursų tiekėjai vaidina labai svarbų vaidmenį, nes jie suinteresuoti, kad būtų naudojamos gamtinės dujos arba perkamas branduolinis kuras. Bandoma skleisti įvairius gandus, pavyzdžiui, kad elektra, pagaminta vėjo jėgainėse, vartotojui bus labai brangi. Tačiau elektra, pagaminta atsinaujinančių šaltinių jėgainėse, turi nekainuoti nė vienu centu daugiau nei pagaminta Elektrėnų elektrinėje”, – aiškina Seimo narys J.Šimėnas. Ir tai, jo skaičiavimais, įmanoma.

Iškastinio kuro tiekėjai ir jų verslo partneriai Lietuvoje, o gal ir tie, kurie prieštaravo Šilumos įstatymo straipsniui, kuriame siūlyta pirmenybę teikti biokurui už ne brangesnę kainą nei iškastinio kuro, – didžiausi žaliosios energetikos oponentai. Dabartinė padėtis, žinoma, palankiausia dujų tiekėjams, o Lietuva perka dujas vos ne 30 proc. brangiau nei Vokietija. Tad nėra ko stebėtis, kad vyksta žūtbūtinė kova, norint išlaikyti tokį lobius kraunantį verslą. J.Šimėnas pabrėžia, kad esant tokiam pasipriešinimui atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai, tenka statyti naują atominę, kuri gali kainuoti ir beveik 18 mlrd. Lt, ar sudėti 900 mln. Lt į Elektrėnų elektrinės rekonstrukciją.

Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: “Nors kalbama apie energetinę nepriklausomybę, branduolinę jėgainę gal statys kokie prancūzai, o vėjo jėgaines mūsų jūros teritorijoje – vokiečiai. Ir mokėsime reparacijas kaip po pralaimėto karo, vystysime kitas valstybes. Kam tada statyti savo teritorijoje – geriau tada pirkti energiją iš kitų”.

R.Braziulis stebisi, kodėl Lietuva, kaip valstybė, nesiima atsiperkančių ir auksinius kiaušinius galinčių dėti projektų: jei skolintųsi ne pravalgymui, o vėjo energetikai, per 10–12 metų investicija atsipirktų ir imtų krauti valstybei milijardus. “O dabar pastatys užsieniečiai kokią saulės energijos jėgainę, ir mokėsime ir mes, ir mūsų vaikai po 1,5 Lt už kilovatvalandę”, – piktinasi žaliųjų lyderis.

Antra vertus, negali nesutikti su Laisvosios rinkos instituto vyresniuoju ekspertu Žilvinu Šilėnu, kad “svarbių produktų importas iš kitos šalies nėra tas pats, kas totalitarinio režimo įvykdyta okupacija” (www.delfi.lt), tačiau tik tuo atveju, jei kalba eitų apie kokią kitą valstybę, o ne Rusiją. Kai vokiečiai moka vos ne trečdaliu pigiau nei mes, tą sunku pavadinti kainodara, kaip ir sunkiai pavadinsi verslo santykiais reguliarius gąsdinimus nutraukti mums gyvybiškai svarbių energijos išteklių tiekimą. Teisybę sakant, Lietuva irgi nėra tobula verslo partnerė, kai nederina savo veiksmų, net žinodama, kad yra visiškai priklausoma nuo žaliavos iš Rusijos.

Brangiau ar ne brangiau?

Tad gąsdinimai, kad žalioji energija daug brangesnė už dabar tekančią iš Rusijos, labai sąlyginiai, nes kas šiandien gali pasakyti, kiek rytoj kainuos rusiškos dujos, jei ir šiandien mokame tiek, kiek būna vertos ne jos, o Lietuvos užsienio politikos, kurios ženkli dalis – ginti šalies ekonominius interesus, lankstumas, tiksliau, nelankstumas. Savos energijos kaina bent jau būtų labiau prognozuojama.

Vis dėlto ar žalioji energetika tikrai baisiai nuostolinga, kaip gąsdina jos oponentai? “Jei ES nedotuotų, atsinaujinančių šaltinių energetika neišsilaikytų. Jei elektros energiją iš užsienio valstybių galime pirkti už 18 ct, o superkant iš atsinaujinančių šaltinių mokama 30 ct – kas gi dengia skirtumą? Kai tokios energijos nedaug, jos kaina įkalkuliuojama į bendrą ir vartotojui nedaug atsiliepia, bet jei tokios energijos būtų daugiau, kaina būtų kitokia. Todėl visame pasaulyje stengiamasi išlaikyti mišrią sistemą”, – aiškina Energetikos instituto Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos vadovas Vladislovas Katinas.

"Veido" archyvas

Lietuvoje už saulės energijos kilovatvalandę gali tekti mokėti 1,5 Lt

Tačiau Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas tikina, kad Seime dirbusi darbo grupė, kurioje buvo ir energetikų asocijuotų struktūrų, ir suinteresuotų ministerijų, ir partijų atstovai, remdamasi ekspertais ir įvairiais tyrimais padarė išvadą, jog atsinaujinančių energijos šaltinių energetika, be jokios abejonės, atsipirktų.

O žaliąją energetiką, be ES teikiamos paramos, skatinti būtų galima ir tam skiriant dalį akcizo, gaunamo už mazuto, dujų ir kito iškastinio kuro naudojimą, iš pajamų, gaunamų iš ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais, palankia mokesčių sistema.

“Trūksta valstybės paramos atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai schemų, begalė biurokratinių suvaržymų”, – tokius žaliosios energetikos stabdžius mini Energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Štai Jurbarko rajono Smalininkų miestelio bendruomenės pirmininkė Vanda Stonienė džiaugiasi, kad Smalininkai spėjo pasinaudoti valstybės parama ir pernai pasistatė vėjo jėgainę, o dabar girdi nusiskundimų, kad valstybės sugundyti valstybės parama žmonės prirengė projektų, kurių šiandien niekam nebereikia. O štai Smalininkams vėjas kas mėnesį uždirba po 5–8 tūkst. Lt. Kol kas šie pinigai eina bankui už paskolą, bet po pusantrų metų bendruomenė planuoja jau atsidėti pinigų įvairiems projektams, o per 7–10 metų vėjo jėgainė turėtų visai atsipirkti.

Energetikos konsultantų asociacijos direktorių stebina ir požiūris, kad atsinaujinančių šaltinių energetiką galima leisti tik tiek, kiek tai mažina jos vartotojų išlaidas. “Skaičiuojant trumpalaikiu laikotarpiu, ji vartotojui dažniausiai brangesnė. Žinoma, jei neskaičiuosime teigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai ir naudos ilgalaikiu laikotarpiu. Taip vertinti – tai tas pat, kas vaiko dabar neleisti į mokyklą, nes tai kainuoja, neįvertinant ilgalaikės perspektyvos. Bet, žinoma, politikus renka šiandien, tad jie ir žiūri tik šiandieninių interesų”, – apgailestauja M.Nagevičius.

O kiek institucijų suderinimų reikia, kiek atsiranda reketuotojų, kurie reikalauja mokėti, jei iš jų namų matysis vėjo jėgainė! Kai kada biurokratiniai trukdžiai jau patenka net į humoro kategoriją. “Jei krašto apsaugos strategams atrodo, kad už vėjo jėgainių gali pasislėpti priešo lėktuvai, tai gal už Vilniaus savivaldybės pastato irgi gali?” – ironizuoja M.Nagevičius.

Tikri ir menami ekologiniai pavojai

Nors atsinaujinančių šaltinių energetika vadinama žaliąja, bet dar vienas jos stabdis – baimė dėl ekologijos. “Jei iš Dzūkijos smėlynų išveši visas šakas, viską sugrėbsi, niekas nebeaugs. Jei amžinai auginsi rapsus, nualinsi žemę. Kas kalba, kad deginsim atliekas ir turėsime nekaltos energijos, nutyli, kad po atliekų sudeginimo lieka pelenų, pavojingų medžiagų, kad ta energija bus brangesnė nei deginant malkas, o atliekas reikės utilizuoti. O jei užtvenktume, tiksliau, sunaikintume visas upes, gautume kokius 10 proc. reikalingos energijos, bet ar įsivaizduojate tokią Lietuvą? Pas mus – lygumų upės, jos energijos turi nedaug, o jas užtvenkus užveriami takai žuvims, pažeidžiama upės ekosistema. Ar jau taip blogai, kad neleista sunaikinti tūkstančio hektarų pušyno prie Alytaus užtvenkiant Nemuną”, – vardija žaliųjų judėjimo pirmininkas R.Braziulis.

Beje, žalieji palaiko saulės ir vėjo energetiką. Tačiau prieš vėjo jėgaines dažnai protestuoja vietos gyventojai. Sunku suprasti, kodėl tuomet nelaimingi nesijaučia Danijos, kurioje per 7 tūkst. vėjo jėgainių, ar Lenkijos, kurioje netoli prestižinio Sopoto kurorto sukasi vėjo turbinų parkas, gyventojai. Vokietijos vėjo jėgainių parke jūroje net susiformavo rifas, ant kurio pradėjo veistis jūrų gyviai.

Beje, Smalininkų, kuriuose daugiau kaip metus vėjas gamina energiją, bendruomenės pirmininkė V.Stonienė taip pat sako, kad baimė dėl triukšmo ar kad paukšteliai užsimuš į turbinos sparnus, buvo gerokai perdėta. Arba štai mes lig šiol dvejojame, ar komunalinių atliekų deginimas pavojingas sveikatai, nors ES yra apie 450 tokių įmonių, kurios taip gamina energiją.

Vis dėlto ne visa Europa – vien žaliosios energetikos entuziastai. Štai grupė aplinkosaugininkų EK padavė į teismą, kaltindami neišplatinus dokumentų su neskelbta informacija apie biokuro naudojimo neigiamą poveikį klimatui. Neseniai paskelbta Pasaulio banko ataskaita atkreipia dėmesį, kad besivystančiose šalyse, ten, kur anksčiau auginti maisto produktai, pereita prie biokurui gaminti tinkamų augalų. Kiti tyrimai skambina pavojaus varpais, kad dėl biokuro auginimo vajaus mažėja miškų.

Beje, Energetikos instituto mokslininkas V.Katinas pasakoja, kad mokslininkų, neseniai Mokslų akademijoje diskutavusių, ar galima žaliosios energetikos plėtra nepažeidžiant ekologinės pusiausvyros, nuomonės pasidalijo perpus. Be abejonės, svarbiausia – neperlenkti lazdos.

Kainą tenka mokėti

“Žmogus neturi kenkti gamtai, bet reikia spręsti ir aplinkosaugos, ir socialinius, ir ekonominius klausimus”, – pabrėžia parlamentaras J.Šimėnas.

Ar tokią darną Lietuvai pavyks išsaugoti vykdant įsipareigojimus ES vis didinti žaliosios energijos kiekį? Štai iki 2020 m. ji turi siekti 23 proc., nors, J.Šimėno įsitikinimu, realus skaičius būtų ir 30 proc. Tokios tendencijos visoje ES: šią savaitę konferencijoje Briuselyje ketinama kelti uždavinį, kad 2030 m. šis rodiklis Europoje kiltų iki 40 proc., o 2050 m. – iki 60 proc.

Dar vienas labai rimtas iššūkis – išmokti efektyviau naudoti energiją. Deja, išreklamuotoji gyvenamųjų ir viešųjų pastatų renovacijos programa, švelniai tariant, vegetuoja: pusantro šimto namų renovacijos masine nepavadinsi, kai Vyriausybės programoje numatyta orientuotis į ne mažiau kaip 2 tūkst. renovuotų namų per metus. Dabar vidutinis metinis šilumos suvartojimas pastatuose Lietuvoje – 220 kilovatvalandžių kvadratiniam metrui, o Skandinavijos šalyse – 128. Lietuvoje energijos suvartojimas, tenkantis vienam BVP vienetui, apskritai 2,5 karto viršija ES vidurkį.

Kasmet gamtinių dujų ir elektros importas Lietuvai kainuoja 3–4 mlrd. Lt, tai sudaro 3–4 proc. BVP. Jei šiuos milijardus investuotume ne į užsienio, o savo šalies energetikos infrastruktūrą, užsitikrintume nuolatinį, o ne tarptautinės politikos vėjo nulemtą energijos tiekimą ir energijos kainas. Beje, Nacionalinės energetikos strategijai įgyvendinti, energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, reikėtų apie 30–40 mlrd. Lt – tiek, kiek per dešimtmetį ir sumokame energijos išteklių tiekėjams. Tačiau ministras neslepia, kad energetinės nepriklausomybės kainos dalį gali tekti įkalkuliuoti ir į energijos tarifus.

Iškastinės energijos ištekliai taip pat brangsta ir, kaip prognozuojama, brangs. Be to, seniai įrodyta, kad gerai, greitai ir pigiai – neįmanomas derinys. Bet, regis, dėl energetinės nepriklausomybės aukoti nenorime nieko: žalieji protestuoja prieš upių tvenkimą, krašto apsaugą apėmė panika, kad už vėjo malūnų jūroje nesislėptų priešo orlaiviai, gyventojai nenori, jog energija, kad ir pažangesnė, būtų bet centu brangesnė, ir protestuoja, jei pro langą bus matyti kokia vėjo jėgainė. Ką jau kalbėti, kad, žinoma, labiausiai tokia alternatyva nebūtų patenkinti dabartiniai energijos žaliavos tiekėjai ir jų verslo partneriai Lietuvoje.

Normalu, kad jie stengiasi apginti savo verslą. Nenormalu, kad jį gina ir dalis politikų, kaišiodami pagalius priimant žaliajai energetikai palankius teisės aktus ir sprendimus. Šią savaitę Seimas turėtų pradėti svarstyti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą. Netrukus pamatysime, ar, kai kalba eina apie milijardus, užteks politinės valios po dvidešimt vienų su puse metų pagaliau siekti energetinės nepriklausomybės, ar nepristigs padorumo vadovautis valstybės, o ne energijos ir dujų tiekėjų bei jų atstovų interesais.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. komentaras komentaras rašo:

    komentaras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...