2014 Sausio 24

Prie rankraščių – penktą valandą ryto

veidas.lt


„Veido“ apdovanojimas už viso gyvenimo darbus ir nuopelnus mokslui šįmet atiteko vis dar prie naujų darbų tebeplušančiam devyniasdešimtuosius gyvenimo metus pradėjusiam kalbininkui Zigmui Zinkevičiui.

„Keistas esu žmogus: be lazdos iš kambario nė žingsnio, o prie rašomojo stalo galiu sėdėti neribotą skaičių valandų. Ir juo ilgiau dirbu, tuo sveikesnis jaučiuosi. Keliuosi penktą valandą ryto, dirbu iki septynių, tuomet pusryčiauju, nusnūstu valandėlę kitą ir toliau plušu iki pietų. Popietei pasilieku lengvesnes užduotis, o ryte galva naujoms idėjoms būna imliausia, per porą valandų nuveikiu daugiau nei per likusią dieną. Tik tuo metu formuluojamas mintis svarbu iškart užsirašyti, nes jos greičiausiai pamirštamos“, – teigia akademikas Zigmas Zinkevičius.
Geriausia šios taisyklės iliustracija – popieriais popierėliais baltai nuklotas mokslininko darbo kambarys, mat įpročio fiksuoti kiekvieną galinčią praversti informaciją jis iki šiol neatsisako. Surinkti faktai tvarkingai gula į temines bylas, o kai viena kuri byla ganėtinai išsipučia – tai ženklas, kad šia tema galima rašyti naują darbą.
Savo knygas akademikas rašo ranka paprastuose sąsiuviniuose, tiesa, juose užimdamas vos po trečdalį kiekvieno puslapio, kad liktų vietos papildymams. O taisyti ir perrašinėti savo darbų labai nemėgsta.

Tarp istorijos ir lingvistikos

Pats kilęs nuo Ukmergės, mokslininkas kone pusę amžiaus dirbo Vilniaus universitete, taip pat dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ir Vytauto Didžiojo universitete. Keliaudamas po JAV, skaitė paskaitas aštuoniuose šios šalies universitetuose. Metus vadovavo Lietuvių kalbos institutui, po to porą metų (1996–1998) dirbo Lietuvos švietimo ir mokslo ministru, dar metus buvo valstybės konsultantu švietimo ir mokslo klausimais.
O kalbos mokslu susidomėjo tuomet, kai tėvas netikėtai parnešė namo Prano Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių darybą“. Nieko tada mokinukas joje nesuprato, tačiau užsibrėžė būtinai perskaityti. Kadangi pokario metais į lituanistiką sukdavo šviesiausi tautos jaunuoliai, didesnių abejonių rinkdamasis studijas neturėjo.
„Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių, todėl pagrindinis kalbos istoriko šaltinis yra tarmės. Taigi savo mokslinius tyrinėjimus pradėjau nuo dialektologijos. Vėliau įtraukdavau į tą darbą ir savo studentus, ne vienas jų iš to parašė ne tik kursinius, diplominius darbus, bet ir disertacijas. O aš sukauptą medžiagą apibendrinau plačioje studijoje „Lietuvių dialektologija“, už kurią buvau apdovanotas Valstybine premija. Šioje knygoje pateikiau naujais principais sudarytą lietuvių tarmių klasifikaciją“, – pasakoja Z.Zinkevičius.
Vėliau, bendradarbiaudamas su Danguole Mikulėniene, jis parašė knygą „Lietuvių kalbos kilmė“, kurioje taip pat netrūksta naujų teiginių. Kadangi Lietuvoje šios knygos leidyba užtruko, pirmiausia studija buvo išleista angliškai (išsekus pirmojo leidimo tiražui, tais pačiais metais išėjo antrasis), tada vokiečių, rusų, italų kalbomis, ir tik tuomet pagaliau pasirodė lietuviškai.
Beje, tai pirmoji lingvistinė studija, kurios teiginiai buvo derinami su kitų sričių mokslininkais profesionalais – archeologu Aleksiejumi Luchtanu ir antropologu Gintautu Česniu. Iki tol Lietuvos kalbininkų ir istorikų tarpusavio santykiai būdavo ganėtinai priešiški, nes nei vieni, nei kiti nepraleisdavo progos pakritikuoti kolegų tyrinėjimų. „Suderinti nuomones mums buvo nelengva, tačiau svarbiausia, kad sugebėjome prieiti prie bendrų išvadų. Taip tarp šalies istorikų ir kalbininkų pagaliau stojo taika“, – šypsosi prisimindamas Z.Zinkevičius.
Jo nuomone, tobulas kalbos istorikas turėtų būti studijavęs ir istorinę kalbotyrą, ir archeologiją, tačiau tokių asmenybių nėra daug. Anuomet kone vienintelė iš lietuvių tokia kompetencija galėjo pasigirti JAV gyvenusi mokslininkė Marija Gimbutienė.

Apie mokslą ir politiką

Z.Zinkevičius primena, kad tarmės kalboje atsiranda todėl, kad kalba, kol ji gyva, nuolatos kinta. Kaip tik dėl šios priežasties tenka nuolat reformuoti ir norminę rašybą, nes jei to nedarytume, ji virstų tokia pat sustabarėjusia ir nutolusia nuo aktualaus tarimo kaip anglų kalbos rašyba. Vis dėlto pokyčiai paprastai nebūna identiški visoje kalbos paplitimo teritorijoje, ir kalbos istorikai, tyrinėjantys atskirų kalbos reiškinių vartosenos tradicijas, sugeba atsekti, iš kurios būtent vietovės vienas ar kitas pokytis atėjęs. Taip nustatoma, kurios vietovės gyventojai yra išlaikę seniausias kalbos struktūras.
Tačiau nykstant kaimams lietuviškos tarmės vis labiau apmiršta. Ar ateityje kalbos istorikams bebus ką tyrinėti? Akademikas tvirtina, kad spėta sukaupti be galo daug tarmių aprašų ir autentiškų tekstų, todėl medžiagos tyrinėjimams neturėtų pritrūkti.
Vis dėlto naudotis šaltiniais dera atsargiai, įvertinant įvairialypes jų kilmės aplinkybes. Z.Zinkevičius pateikia pavyzdį, kaip kartais iš teksto traktavimo netikslumo kyla ištisos abejotinų hipotezių virtinės. Štai nedidelis, keturių strofų lietuviškas Adomo Mickevičiaus autografas, iki šiol saugomas poeto muziejuje Paryžiuje. Jo kilmės istorija nevertėtų abejoti, nes apie tai panašiai liudijo abu poeto vaikai. Juos vaikystėje gana ilgai mokė nusigyvenęs žemaičių bajoras Liudvikas Korilskis. Kartą A.Mickevičius paprašė jo padainuoti lietuvių liaudies dainų. L.Korilskis dainavo, o poetas priekaištavo, kad dainuoja negerai. Iš pradžių A.Mickevičius užrašė mokytojo padainuotų dainų žodžius, o po to subraukė juos taisydamas taip, kaip, jo nuomone, turėtų būti.
Tarpukariu šį subraukytą popieriaus lapą tyrinėjęs žymus lenkų kalbininkas Janas Otremskis priėjo išvadą, kad A.Mickevičius lietuviškai nemokėjo. „O man Paryžiuje gyvenęs semiotikas Algirdas Julius Greimas atsiuntė gerą šio teksto kopiją. Įvertinęs poeto darytus taisymus pamačiau, kad tai ne kas kita, kaip žemaičio Korilskio ir iš Rytų Lietuvos kilusio Mickevičiaus „nesusišnekėjimai“. Kilo mintis atlikti mokslinį eksperimentą. Iš tų pačių apylinkių, kaip ir L.Korilskis, buvo kilęs mano mokinys, fonologijos ekspertas Aleksas Girdenis. Dar pasikvietėm keturis Vilniaus krašto lenkus: vieną – gerai kalbantį lietuviškai, antrą – silpniau, trečią – dar silpniau, o ketvirtą – beveik visiškai nekalbantį. A.Girdenis dainavo, tie keturi rašė. Rezultatas – visų lenkų užrašyti tekstai daugmaž priminė A.Mickevičiaus taisymus. Tai įrodymas, kad senų tekstų tyrinėtojai privalo būti labai atidūs“, – tvirtina akademikas.
Z.Zinkevičius – tikrasis ne tik Lietuvos mokslų akademijos, bet ir Latvijos, Švedijos bei Norvegijos mokslų akademijų narys. Vis dėlto šiame sąraše pasigendu Lenkijos mokslų akademijos, nors pašnekovas daug metų skyrė Vilnijos krašto kalbos, vadinamos ~polszczyzna litewska~, tyrinėjimams. Ar santykiai su kaimynų kalbininkais, kurie, be abejo, savo ruožtu tyrinėjo šio krašto kalbą, buvo draugiški?
„Kad mums nėra dėl ko ginčytis – kalbos faktai aiškiai rodo, kad ~polszczyzna litewska~ nėra kurios nors lenkų tarmės tęsinys, o tiesiog lenkų literatūrinė kalba, perkelta ir vietinių gyventojų aplietuvinta. Lietuvių ir lenkų mokslininkų išvados šiuo klausimu vieningos. Kitas dalykas, kad politikams, suinteresuotiems lietuvių ir lenkų tautų kiršinimu, tos išvados visai neįdomios“, – atsidūsta akademikas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...