2012 Kovo 18

Požeminis pasaulis atsiveria tik smalsiems ir kantriems

veidas.lt


Senovės žmonėms žemės gelmės atrodė pilnos bauginančių paslapčių. Yra išlikę gausybė sakmių ir legendų apie požemiuose gyvenančias mitines būtybes, ne viena tauta įsivaizdavo, kad ten keliauja ir mirusiųjų vėlės. Šių dienų tyrinėtojų tokiais pasakojimais nepagąsdinsi, juos gilyn į žemę veda smalsumas ir atradimo džiaugmas.

Norintiems pamatyti įspūdingą požeminį pasaulį tikrai yra iš ko pasirinkti. Jau tikrai nemažai urvų, pritaikytų paprastų turistų poreikiams, juose galima apsilankyti net su mažais vaikais, pasivaikščioti puikiai įrengtais takeliais, pasigrožėti didingomis erdvėmis ir laiko, vandens bei nuosėdų suformuotais stalagmitais ar stalaktitais. Urvuose įrengtos apšvietimo sistemos dar labiau paryškina dramatišką urvų grožį. Kartais smalsuoliams leidžiama pasimėgauti ir visiška požeminio pasaulio tamsa – šviesa išjungiama. Įdomiu nuotykiu tampa pasiplaukiojimas valtimi požemine upe kelią pasišviečiant tik deglų šviesa, kurių plazdančių atšvaitų ir šešėlių žaismėje lakesnės vaizduotės žmogus gali bandyti įžiūrėti požemių gyventojų siluetus.
Kai kuriuose urvuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, rengiami net klasikinės muzikos koncertai. Sakoma, kad tokios geros akustikos nėra nė vienoje žmogaus statytoje koncertų salėje. Požeminių urvų, kuriuose gali apsilankyti kiekvienas norintis, yra ir kaimyninėje Lenkijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Austrijoje. Pastarojoje bene įdomiausias būtų Eisryzenvelto ledo urvas, o štai Belgijoje verta pamatyti Hano urvą, Slovėnijoje – Škocjano urvus.
Atskiro paminėjimo verta garsioji Mamutų urvų sistema, esanti JAV, Kentukio valstijoje. Šiuos urvus kalkakmenio kalnuose per milijonus metų išgraužė lietus. Bendras jų ilgis siekia apie 570 km. Čia gausybė grotų, galerijų, kelios požeminės upės, kriokliai ir vaizdingi ežerai.
Šiuose urvuose turistams yra parengtas maršrutas, galima plaukti Eko upe ir pasiklausyti jos skleidžiamų garsų – nuo grėsmingo dundėjimo iki šnabždesio, labai panašaus į žmogaus balsą, taip pat pasigėrėti stalagmitų ir stalaktitų sankaupomis, panašiomis į milžinišką suakmenėjusį krioklį. Šis urvų labirintas domina ir istorikus bei antropologus, mat buvo rasta senųjų Amerikos gyventojų iečių ir strėlių antgalių, kapaviečių ir net mumifikuotų palaikų. Seniausi radiniai datuojami 2 tūkst. metų prieš Kristų.
Tačiau ne kiekviename urve gali lankytis visi užsigeidusieji. Vieni urvai yra sunkiai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, Mulu urvai Malaizijos džiunglių viduryje, arba tokie unikalūs, kad juose ribojama net mokslinė veikla, pavyzdžiui, Lečugiljos urvynas, speleologų atrastas XX a. pabaigoje. Manoma, kad šį daugiau nei 100 km urvyną suformavo sieros rūgštis, o tekėdamas vanduo išdabino neįtikėtino grožio ir trapumo gipso bei mineralų dekoracijomis.

Urvai lietuviškais pavadinimais
Vis dėlto bene paslaptingiausi urvai yra tie, po kuriuos landžioja speleologai, žmonės, tyrinėjantys požeminį pasaulį. Jie įlenda ir į tokias vietas, į kurias  paprastas keliautojas be specialaus pasirengimo ir įrangos niekada nepaklius. Svarbu paminėti, jog šiandien požeminis pasaulis vis dar gana mažai tyrinėtas, todėl kartais atrodo, kad kiekviename speleologų žygyje vos ne kasdien atrandamas vaizdingas urvas ar bent jo atšaka. O kaip yra iš tikrųjų? „Tiems, kurie tokiais atradimais užsiima, tai kasdienybė. Tik ta kasdienybė dažniausiai nebūna tokia įspūdinga. Gali būti atrasti tik keli metrai siauroje meandroje arba keliasdešimties metrų atšaka, kuri toliau niekur neveda. Tačiau kiekvienas apsidžiaugia užtikęs naują didelę atšaką ar gilų šulinį jau žinomame urve“, – pasakoja speleologų klubo „Aenigma“ narė Laura Tamoševičė.
Kaip paaiškėjo, lietuvių speleologai yra atradę nemažai naujų urvų: vien tik Karabi Jailos plokštikalnėje, stūksančioje Kryme, lietuvių tyrinėtojai atrado daugiau kaip 50 naujų urvų. Pasak pašnekovės, daugiausiai jų aptiko Raimondas Daniūnas. Vieni urvai, pavyzdžiui, Venta ar Sezamas, atrasti prieš kelis dešimtmečius. Bet šis tyrinėtojas ir pastaruoju metu važinėja į kalnus ir atranda vis naujų urvų, daugumą kurių registruoja lietuviškais pavadinimais, tarkim, Slibino ar Saldainio. Kitiems urvams speleologas ieško tokių pavadinimų, kad žodis panašiai skambėtų ir reikštų tą patį lietuvių ir ukrainiečių kalba, pavyzdžiui, Skrynia.
Žinoma, ekspedicijas speleologai rengia ne tik į Krymą, bet ir į kitas vietas, kuriose glūdi iki galo neištyrinėtos urvų gelmės. Juos domina Vengrijos Agteleko karstinis regionas, Tauro kalnai Turkijoje, Kaukazo ar Pirėnų kanai. Įdomu tai, kad 2008 m. Pirėnų kalnuose lietuviai atrado naują urvą, kurį pavadino Ūla.
Pasirodo, kiekvienų kalnų urvai skiriasi. Urvų skirtumai priklauso nuo konkretaus kalnų masyvo savybių: kuo storesnis klinčių sluoksnis, tuo gilesni urvai, skiriasi net to paties urvo atšakos. „Didesniuose urvuose ar urvų sistemose peizažas nuolat keičiasi – patenki tai į požeminės upės vagą, tai į moliną senvagę, o tada visas murzinas iki ausų išlendi į kokį nors praėjimą, apaugusį baltais nutekėjimais“, – pasakoja L.Tamoševičė.
Pasak Lauros, net ir tame pačiame Kryme šalia didžiulio kaip bažnyčia urvo gali būti dar keli, siaurutėliai. Arba šalia apaugusio stalaktitais ir stalagmitais – ir toks urvas, kuriame vien plikos uolos ir begaliniai molio sluoksniai. Kryme giliausias urvas siekia šiek tiek daugiau nei 500 m ir gilesnių urvų ten būti negali, o štai Kaukazo kalnuose gelmės visai kitos.
Čia yra daugybė urvų, įeinančių į giliausių pasaulio urvų dvidešimtuką, tarp jų ir šiuo metu giliausias Kruberio-Voronjos urvas, siekiantis net 2191 m gylį. „Sakau „šiuo metu“, nes po kelerių metų giliausias gali tapti visai kitas urvas. Mat speleologijos srityje nuolat varžomasi dėl tokių atradimų. Ypač stengiamasi tada, kai kalbos sukasi apie pasaulio rekordus“, – pabrėžia pašnekovė.

Tarp speleologų – daugiausiai moterų
Speleologų kasdienybė – ne tik atradimų ar rekordų medžioklė. Dažnai tai fiziškai itin sunkus darbas, leidžiantis virvėmis žemyn ar kylant, maknojant per drėgną molį ar kitokį gruntą, be to, reikalaujantis ypatingo atidumo. Gryno  spoksojimo į stalaktitų ar stalagmitų miškus ar gėrėjimosi požeminių upių simfonijomis – ne tiek ir daug.
Beje, speleologams būtina gerai pažinti urvus ir jų struktūrą, kad suprastų, kur slypi pavojai – akmenų griūtys ar netikėti potvyniai. „Potvynis urve dažniausiai atrodo kaip staiga atsiradusi kalnų upė, šniokščianti koridoriais, kurie ką tik buvo beveik sausi arba jų dugnu tekėjo mažytis upelis. Per pradinę potvynio bangą kyla beprotiškas triukšmas, net sienos vibruoja“, – pasakoja L.Tamoševičė.
Kartu speleologui svarbu ir gebėjimas dirbti su kitais komandos nariais, būti disciplinuotam ir nepanikuoti be reikalo. O štai fizinė jėga nebūtina, svarbiau ištvermė ir valia. „Todėl tokiose kelionėse būna gana daug moterų, kartais jų būna net daugiau nei vyrų“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad urve visus atradėjus į priekį veda pirmiausia smalsumas ir kantrybė.
Dar viena savybė, kurią būtina paminėti, – mokėjimas įveikti baimę. Pirmoji L.Tamoševičės ekspedicija buvo į Krymo urvus, pilnus stalagmitų ir stalaktitų. Tačiau Laura ne tiek urvais grožėjosi, kiek visą laiką galvojo, kaip teks lipti iš gilumos, mat buvo įsibauginusi – kartą pakibo ant sienos ir nesugebėjo persisegti nuo vienos virvės prie kitos, kad išliptų.
Šią pašnekovės baimę išgydė paskutinis urvas kelionėje – Venta. „Jis nebuvo gražus, greičiau toks, kokius mes vadiname sportiniais urvais. Dėl laiko stokos nusileidome vos 20 metrų ir pasukom atgal. Pradinė urvo dalis praeinama be virvių – siaurumomis, meandromis lipant tarp sienų. Nepatyrusiam žmogui techniškai tai gana sudėtinga. Iš jo lipti man buvo sunku. Pro siaurą išėjimą taip ilgai krapščiausi laukan, kad išlindusi šūktelėjau „Laisvę papūgoms!“ ir supratau, jog daugiau urvo nebebijau“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi moteris, jau daugiau nei dešimt metų dalyvaujanti speleologų ekspedicijose.
Svarbu paminėti, kad speleologai laikosi vieno draudimo: iš urvo negalima nieko išsinešti – nei stalagmito ar stalaktito, nei mažo akmenėlio, nes esą gali nutikti kas nors negero. „Mieste nekreipiu jokio dėmesio į juodas kates, perbėgančias man kelią. Tačiau iš urvo tikrai nieko neimu, nenešu ir kitiems neleidžiu. Net jei būna tiesiog gražus akmenukas ar stalaktito gabalas, kurį net ne aš nulaužiau, vis tiek jį paliekame“, – sako Laura.
Speleologija – nepigus ir daug laiko reikalaujantis malonumas. Tarkime, kelionė į Ispanijos arba Abchazijos urvus kainuoja apie 3 tūkst. Lt, ir tai tik be įrangos. Tyrinėjimus riboja ir laikas: mažų mažiausiai vienos savaitės kelionės užtektų Krymo urvams, o kitoms vietoms negana ir dviejų ar trijų savaičių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...