2011 Gegužės 19

Gintaras Morkis

Potencialo gamybos pramonei augti Lietuvoje nėra

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuvoje nėra nei investicinio, nei demografinio, nei mokesčių bazės potencialo gamybos pramonei augti ir jos indėlis į šalies ekonomiką per artimiausią dešimtmetį sumenks. Pačių gamybos pajėgumų gal ir nesumažės, tačiau jų proporcija sukuriamame šalies bedrajame vidaus produkte mažės dėl stiprėjančios paslaugų ir aptarnavimo sferos įtakos. Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis apgailestauja, kad gamybos pramonei Lietuvoje tenka podukros vaidmuo.

VEIDAS: Krizė parodė tai, ką buvo galima numanyti, – finansinės negandos tik šiek tiek paveikė tas šalis, kurios yra sukūrusios stiprią gamybos bazę. Vienas tokių pavyzdžių – kaimyninė Lenkija, kurios ekonomiką net ir sunkmečiu pirmyn varė vakariečių per pastarąjį dešimtmetį čia pastatytos gamyklos. Kodėl tokių gamyklų taip ir nepridygo Lietuvoje?

G.M.: Buvo praleistas tinkamas momentas 2000–2005 metais. Tuomet Europa jau susivokė, kad pramonės nykimas kenkia jos ekonomikai, ir skatino naujų gamybinių pajėgumų kūrimą Rytų Europoje. Esą verčiau jau naujosiose ES šalyse, negu Azijoje, į kurią natūraliai jau buvo patraukusios vakariečių investicijos. Tačiau procesas nebuvo savaiminis – šalims, kurios norėjo pritraukti tokių investicijų, reikėjo labai daug kryptingų pastangų. O agresyvios tuomečių Lietuvos vyriausybių investicijų pritraukimo politikos nebuvo. Besižvalgančiųjų ne tik Lenkijoje, bet ir pas mus tuo metu tikrai būta nemažai, deja, Lietuvos valdžios supratimo, kad tai jos darbas įtikinėti ir vilioti investuotojus, o ne atvirkščiai, nebuvo.

VEIDAS: Dabar investuotojai viliojami jau gana energingai, tačiau Vyriausybė, regis, nusitaikiusi į paslaugų teikėjus, o ne gamybininkus.

G.M.: Deja, taip. Mes ne prieš “Barclays” ar “Western Union” atėjimą, bet paslaugų centrų kūrimas neturėtų būti vienintelė Lietuvos perspektyva.

Pramonė Lietuvoje visiškai nepagrįstai nuvertinama, ir čia mes net prasilenkiame su Europos “madomis”. Pavyzdžiui, strateginiame ES dokumente “Europa 2020″, kuris lems ne tik ES politiką, bet ir struktūrinės paramos dalybas, gamybos pramonė išskirta kaip prioritetas, kuriam turi tarnauti ir infrastruktūra, ir mokslinis potencialas. O nacionalinėje Lietuvos programoje, pagal kurią mes viduje dalysimės ir ES dėmesį, ir lėšas, pramonė visiškai neakcentuojama – visas dėmesys vėlgi skiriamas paslaugų sektoriui.

VEIDAS: Tačiau vargu ar Lietuva dabar gali būti patraukli vieta investicijoms į gamybą, juk mes niekaip nepakonkuruosime su Azija darbo jėgos mastais ir pigumu.

G.M.: Bet mes esame ES šalis, ir vien jau tuo galime būti patrauklūs tų pačių Azijos šalių, Rusijos investuotojams. Jeigu stiprūs mūsų gamybininkai stato fabrikus Kaliningrade, Baltarusijoje, ar negalėtų būti ir atvirkščiai – mes juk galime pasiūlyti milžinišką vidinę ES rinką. Tokių pavyzdžių yra – tai ir Indijos “Indoramos” investicijos į plastiko žaliavos gamyklą Klaipėdoje, ir Rusijos “EuroChem” investicijos į “Lifosą”. Tačiau tai pavieniai pavyzdžiai, o sistemą, kryptį sukurti galima būtų tik intensyviomis Vyriausybės pastangomis.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip Lietuvos pramonę veikia pastarojo dešimtmečio Lietuvos demografiniai ir socialiniai pokyčiai – emigracija, nedarbas?

G.M.: Kaip kitaip, jeigu ne neigiamai, pramonę gali veikti pusės milijono tautiečių dingimas iš Lietuvos? Žinoma, didieji pramonės gigantai ir apskritai didžioji dalis gamybos įmonių išgyvena tik dėl eksporto, tačiau ir jos dalį produkcijos realizuoja vietoje. Ką jau kalbėti apie maisto ir gėrimų gamintojus, kurių pagrindinė rinka – Lietuva.

Kai kalbama apie nedarbą, rodos, pramonei toks didelis laisvos darbo jėgos pasirinkimas galėtų būti naudingas, tačiau Lietuvoje nedarbas yra struktūrinis. Tai reiškia, kad bedarbių kvalifikacija ir gebėjimai visiškai neatitinka darbdavių poreikių. Ir didelė atsakomybė čia tenka Lietuvos švietimo sistemai. Mes metų metais įrodinėjame rektoriams, kad mums stinga kvalifikuotų inžinierių, išsilavinusių elektrikų ir mechanikų, bet padėtis nesikeičia arba keičiasi labai lėtai – kasmet iš universitetų į gatves išeina minios humanitarų ir vadybininkų.

Neabejoju, kad padėtis dar labiau paaštrės dabar, atsivėrus stipriausią Europoje pramonę sukūrusios Vokietijos darbo rinkai, – ji jau pradėjo siurbti kvalifikuotą mūsų darbo jėgą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...