2016 Vasario 14

Groti Drezdene

Pora rankų, apdraustų pora milijonų eurų

veidas.lt

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Smuikininkė Dalia Stulgytė-Richter „Veidui“ pasakoja apie Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro, kuriame jau 16 metų dirba koncertmeistere, papročius ir tvarką.

Vokietijoje iš Šiaulių kilusi smuikininkė D.Stulgytė-Richter gyvena jau 25 me­tus. Iškart po Nacionalinės M.K.Čiur­­­­lionio menų mokyklos pradėjo studijuoti Liu­beko aukštojoje muzikos mokykloje, o vėliau pelnė Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro Herberto fon Karajano vardo stipendiją, leidusią toliau tobulintis šio orkestro akademijoje. 1999-aisiais, įveikusi didžiulę atranką, muzikantė iš Lietuvos tapo Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeistere.

Drezdeno filharmonija įsikūrusi šio miesto centre, šalia Karališkųjų rūmų ir Operos teatro. Šiuo metu 1969 m. statytas grandiozinis pastatas kapitaliai rekonstruojamas, performuojant jo vidaus erdves. 2017 m. kovą, atidarius atnaujintą 1,8 tūkst. vietų koncertų salę, joje tikimasi ne prastesnės nei Berlyno filharmonijoje akustikos. O kol kas Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras koncertus rengia kitose tam pritinkančiose viešosiose erdvėse: Operos teatre, bažnyčiose bei modernaus meno muziejuje „Albertinum“.

Koncertai dažniausiai būna suplanuoti savaitgaliams, o po jų bent porą dienų orkestro muzikantai ilsisi. Trečiadienį arba ketvirtadienį jie susirenka repetuoti naujos programos, ku­riai parengti, atsižvelgiant į  sudėtingumą, skiriamos dvi trys įtempto darbo dienos (palyginimui: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras programai parengti skiria 5 dienas). Tuomet – vėl du savaitgalio koncertai, ir po kelių poilsio dienų ratas pradeda suktis iš naujo.

„Atsakomybė, tokiu tempu sukantis, milžiniška, tačiau man, pažįstančiai didžiąją dalį atliekamo repertuaro ir kaip koncertmeisterei turinčiai daugiau laisvų dienų, laiko pasiruošti koncertams pakanka. Ilgiau savarankiškai rengtis turi jauni muzikantai“, – teigia 44-erių metų D.Stulgytė-Richter.

Atostogos skiriamos kas mėnesį

­Orkestro repeticijos laikinai tam miesto sa­vivaldybės skirtose patalpose prasideda dešimtą valandą ryto, tačiau tai nereiškia, kad tuomet muzikantai urmu ir suguža salėn. Pro­fesionalui iš ryto būtina prasigroti, žiemą dar būtina pasilikti laiko sušildyti iš lauko atsineštam muzikos instrumentui, kad repeticijos pradžioje jis atskleistų savo tikrąjį skambesį. Todėl pūtikai salėn renkasi maždaug aštuntą, o stygininkai – devintą valandą.

„Vėluojančių į repeticijas nebūna. Darbo sutartyje numatyta, kad be pagrįstos priežasties (tai yra tokios, kurią pavyktų įrodyti oficialiais dokumentais) pavėlavus nors minutę, orkestrantui skiriamas įspėjimas ir bauda, kurios dy­dis proporcingai priklauso nuo pavėluotų mi­nučių skaičiaus. Kiekviena minutė nubraukia nuo atlyginimo penkis eurus, jei vėluojama į koncertą – suma padvigubėja. O jeigu vėluoja partitūrą į namus išsinešęs muzikantas ir dviem atlikėjams skirtas pultas lieka be gaidų, nuo jo algos papildomai nubraukiama 100 eurų“, – pasakoja D.Stulgytė-Richter.

Aišku, tai nėra nepakeliamos baudos gerai uždirbantiems Drezdeno orkestrantams. Ta­čiau pavėlavus antrą kartą skiriamas papeikimas, o už porą per trejus metus gautų papeikimų muzikantas be išlygų šalinamas iš orkestro, kuris laikomas vienu iš penkių didžiausių ir ge­riausiai finansuojamų (arba ypatingajai, Son­der­klasse, priskiriamų) simfoninių orkestrų Vo­kietijoje. Tokią pat klasę dar turi Berlyno filharmonijos, Kelno, Miuncheno simfoniniai or­kestrai bei šalia dirbantis Saksonijos valstybinės operos simfoninis orkestras.

Aukščiausia kategorija bei ją atitinkantis fi­nansavimo lygis leidžia Drezdeno filharmonijos simfoniniam orkestrui išlaikyti 120 muzikantų sudėtį ir turėti net penkis koncertmeisterius. Šie griežtai nustatyta tvarka koncertuose dalijasi priekiniais pultais (kitaip sakant, peiliui gauna progą griežti „pirmu smuiku“). Kartu jie dalijasi ir papildomų atostogų savaitėmis: kas mėnesį kiekvienam koncertmeisteriui priklauso tokia savaitė, kuri, pridėjus savaitgalius ir laisvadienius, virsta 9–10 poilsio dienų. Vasarą visiems orkestro muzikantams priklauso šešių savaičių trukmės bendros atostogos.

„Taip gaunu laiko koncertuoti, vesti meistriškumo pamokas Lietuvoje. Arba eidama namo spontaniškai nusiperku kelialapį, ir jau kitą dieną kartu su sūnumi Yvesu savaitei skrendame ilsėtis į Kanarų salas“, – juokiasi smuikininkė, pridurdama, kad iki smulkmenų viską planuojantys vokiečiai tokio jos elgesio niekada nesupras.

Nuo grojamų koncertų skaičiaus orkestrantų alga nepriklauso – visi jie laikomi miesto tarnautojais, kuriems kas šešerius metus automatiškai didinamas atlyginimas. Dėl konkretaus jo dydžio (žinoma, nustatytose ribose) muzikantas su administracija gali derėtis, jei mano, kad jo individualus indėlis kolektyve per menkai vertinamas. O gastrolėse visiems orkestrantams priklauso dienpinigiai, atitinkantys lankomos šalies gyvenimo lygį.

Koncertmeisteriams privaloma koncertuoti kaip solistams: jei ne su savuoju, tai su bet ku­riuo kitu orkestru arba styginių kvartetu. So­­linėms programoms parengti tenka skirti dalį laisvo nuo bendrų repeticijų laiko.

Solidi orkestro sudėtis lemia, kad papildomų laisvų dienų koncertinio sezono metu gau­na ne vien koncertmeisteriai. Tarkim, iš 20 pirmųjų smuikų grupės muzikantų konkrečiame koncerte skiriami groti 14–15. Panašios ir kitų styginių instrumentų „atsargos“: antruosius smuikus orkestre valdo 16, altus – 14, violončeles – 12, kontrabosus – 10 muzikantų.

Pūtikų gretos – net dvigubai gausesnės, nei būtina įprastoms koncertinėms programoms, taigi atlikėjai turi laiko dėstyti konservatorijose ar groti kitų muzikos žanrų ansambliuose. Ta­čiau – su sąlyga, kad papildomi užsiėmimai ne­truk­dys simfoninio orkestro repeticijoms, koncertams ir gastrolėms.

Tarpininkas tarp dirigento ir muzikantų

Ne ką už Vilnių didesnis Drezdenas, turintis milijoną gyventojų, gali pasigirti keturiais profesionaliais simfoniniais orkestrais. Be Drezde­no filharmonijos (Dresdner Philharmonie), savo simfoninį orkestrą taip pat turi Drezdeno miestas (Dresdner  Sinfoniker), Saksonijos valstybinė opera (Sachsische Staatsoper) ir Ope­retės teatras (Staatsoperette Dresden).

Šiuo požiūriu nuo vokiečių atsiliekame ne­daug: Vilniuje nuolat veikia trys profesionalūs simfoniniai orkestrai, o ketvirtuoju neretai va­dinamas mokomasis, kasmet savo sudėtį at­naujinantis Muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras.

Palyginimui: daugiau nei tris kartus didesnis Berlynas šiuo metu tenkinasi septyniais profesionaliais simfoniniais orkestrais, paveldėtais iš dviejų Vokietijų laikų. „Kadangi nugriovus Ber­­­lyno sieną Vokietijos sostinėje veikia dvi ope­­­ros ir dvi filharmonijos, nuolat kalbama apie jų „optimizavimą“. Tačiau klausytojų pa­kan­ka visiems, todėl sprendimai neskubinami“, – pa­sakoja Dalia.

Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras savo istoriją skaičiuoja nuo 1870 m., tačiau dabartiniu pavadinimu tapo žinomas 1915 m. Nuo 2011 m. jam jau antrą kadenciją vadovauja žydų kilmės vokiečių violončelininkas ir dirigentas Michaelis Sanderlingas. Jo tėvas Tho­mas Sanderlingas kurį laiką vadovavo Le­nin­grado (dabar – Sankt Peterburgo) filharmonijos simfoniniam orkestrui, todėl buvo neblogai žinomas Sovietų Sąjungoje.

Orkestro vyriausiąjį dirigentą balsuodami renka patys orkestrantai, prieš tai filharmonijos administracijai siūlydami priimtinas kandidatūras. Jeigu vadovybei dėl vienokių ar kitokių priežasčių pageidaujamo kandidato prisivilioti nepavyksta arba pretendentas nesurenka daugumos orkestrantų balsų – dairomasi naujo priimtino kandidato.

„Nors M.Sanderlingo kontraktas pratęstas iki 2019-ųjų, jau pradedame tarpusavyje tar­tis, ką reikės daryti toliau: vėl pratęsti esamo di­rigento kontraktą ar dairytis naujo vyriausiojo di­rigento. Jam netgi nebūtina nuolat gyventi Drez­dene, nes pagal kontraktą vyriausiasis dirigentas per sezoną su orkestru turi diriguoti 11 koncertų. Kituose koncertuose prie dirigento pul­to stoja kviestiniai svečiai. Tad M.San­der­lin­gas su šeima gyvena Frankfurte prie Maino, o Drez­dene laikinai nuomojasi butą“, – neslepia Da­lia.

Šis vyriausiasis dirigentas – jau trečias Da­lios, kaip orkestro koncertmeisterės, karjeroje. O jų būna įvairių: vieni leidžiasi į diskusijas su muzikantais dėl kūrinių interpretacijos, kiti nu­moja ranka ir toliau reikalauja groti taip, kaip diriguojama. Koncertmeisteriams tenka per­duoti muzikantams dirigento pageidavimus.

Protestai garsiai reiškiami tik tuomet, kai di­­rigentas, nebūdamas vieno ar kito instrumen­­to praktikas, reikalauja to, ko muzikantas fiziškai negali atlikti. Dažniausiai tokio pobūdžio problemų kyla pūtikams, kuriems, pernelyg įsibėgėjus kūrinio tempui, paprasčiausiai pristinga kvapo.

„Pirmasis smuikas privalo laikyti ausis ir akis pakaušyje, kad tiksliai žinotų, kurioje pozicijoje yra už jo sėdinčių stygininkų strykai. Kiti grupės smuikininkai už jo turi jaustis kaip už mūro. Su tokiais gebėjimais negimstama, ta­čiau grojant orkestre jie pamažu išlavinami“, – pasakoja D.Stulgytė-Richter.

Orkestro administracija stengiasi taip sudaryti grafikus, kad nė vienas koncertmeisteris gink­die nepasijustų nuskriaustas. Jei vieną se­zo­ną turėjai mažiau progų sėsti prie pirmojo pul­to – kitą sezoną „skola“ tau būtinai grąžinama.

Patys koncertmeisteriai irgi nesistengia konkuruoti tarpusavyje, stengdamiesi kaip nors labiau įsiteikti dirigentams. „Toks elgesys būtų ver­tinamas kaip absoliutus nekolegialumas, nes visi esame virtuozai, visi kadaise buvome žy­­mių tarptautinių konkursų nugalėtojai. Esu pati jauniausia iš orkestro koncertmeisterių ir vienintelė nevokietė“, – prisipažįsta D.Stul­gytė-Richter.

Etatai laisvi, bet tinkamų nėra

Nepaisant amžiaus, 40 metų orkestre išgroję muzikantai turi teisę išeiti į pensiją, tačiau pasinaudojančių tokia galimybe tėra vienetai. Svei­katos problemų turintys atlikėjai gali pasitraukti ir anksčiau, tačiau tuomet jų lauks mažesnės pensijos.

Tapti Drezdeno filharmonijos simfoninio or­­kestro nariais pretenduoja viso pasaulio atlikėjai. Šiuo metu, be pačių vokiečių, kuriems atranko­se pasiseka dažniausiai, orkestre groja vengras, kinas, lenkė, korėjietė, latvė, lietuvė, o neseniai buvo priimtas iš Izraelio atvykęs muzikantas.

Į laisvas vietas, kurias dažniausiai palieka pensijos sulaukę atlikėjai, dukart per metus skelbiami tarptautiniai konkursai. Juose vertinimo komisijos nariais tampa patys orkestrantai.

„Iš pradžių iš maždaug 300–350 į laisvą vietą pretenduojančių muzikantų pagal gautus biografinius duomenis atrenkama 40 kandidatų, kurie keletui dienų kviečiami į Drezdeną. Jų laukia trijų turų atranka, kuri, nepaisant pretendentų gausos, dažnai baigiasi be rezultatų, nes nė vienas iš kandidatų galiausiai nesurenka daugiau kaip pusės orkestrantų balsų. Štai pirmųjų smuikų grupėje atsilaisvinusios muzikanto vietos jau penkerius metus niekam nepavyksta užimti. Dešimtyje surengtų atrankų or­kestrantai nerado nė vieno tinkamo lygio smuikininko“, – pasakoja prieš 16 metų analogiškos at­ran­kos ratus iš pirmo karto įveikusi lietuvė. Tuo­met, jos pasirodymo laukdama, or­kes­tro kon­certmeisterio vieta sugebėjo išlikti neužimta net aštuonerius metus.

„Pirmasis turas atrinktiems kandidatams vyksta scenoje su užtraukta uždanga, kad salėje sėdintys orkestrantai nematytų grojančių mu­­zikantų. Pasirodymų numeriukai pretendentams išdalijami tuomet, kai salės durys jau būna užvertos, taigi giminystės, akademiniai ar nacionaliniai ryšiai orkestrantų sprendimui neturi jokios įtakos. Tik pagal kulniukų kaukšėjimą įmanoma orientuotis, moteris ar vyras eina groti į sceną“, –  aiškina koncertmeisterė.

Tuomet pusė daugiausia balsų surinkusių pir­mojo pasirodymo dalyvių patenka į antrąjį atrankos turą. Po jo pretendentų sumažėja iki dešimties. Trečiajame ture uždanga atitraukiama ir stebima, ar nors vienas iš muzikantų su­laukia daugumos orkestrantų palaikymo.

Tačiau netgi ir tokiu laimingu atveju su naujoku pasirašoma tik bandomoji vienų arba pu­santrų metų trukmės sutartis. Pasibaigus šiam ter­minui naujoko likimą dar kartą sprendžia vi­sas orkestras: nuolatiniu kolektyvo nariu tampa tik tas naujokas, už kurį balsuoja mažiausiai du trečdaliai muzikantų. Taip or­kes­tras pasilieka galimybę atsisakyti prie savojo instrumento grupės nepritapusio ar sunkiai su kitais kolektyvo nariais bendraujančio atlikėjo.

Užtat įveikusieji paskutinį, naujokų legalizavimo barjerą pagaliau gali ramiau atsidusti: jei vykdys darbo sutartyje numatytas sąlygas – jų laukia ilga ir palyginti rami, profesinių atestacijų netrikdoma karjera bei kartu su darbo stažu garantuotai kylantis atlyginimas.

Dalia teigia dėl pirmojo orkestro pasiūlyto at­­lyginimo ilgai nesiderėjusi: „Man buvo vos 27-e­ri, derėtis dar gerai nemokėjau, o siūlomos dar­bo sąlygos, su lietuviškomis palyginti, ir taip at­ro­dė pa­vydėtinos. Po šešerių darbo metų atlygi­ni­mas pa­didėjo, po dvylikos – taip pat. Po po­ros me­­tų ga­lėsiu dar kartą derėtis. Svar­biau­sia sąlyga – ne­priekaištingai groti, sutarti su visais or­kes­tran­tais ir neturėti trejus metus ga­liojančių ad­mi­nis­tra­ci­nių nuobaudų“, – teigia smuikininkė.

Orkestrai suveda, orkestrai išskiria

Kol Drezdeno filharmonijos simfoninis or­kestras neturi savo koncertų salės, jis stengiasi dažniau koncertuoti užsienyje. „Šį rudenį nuo rugsėjo iki Naujųjų metų savo namuose praleisiu vos dvi savaites, – sako D.Stulgytė-Richter. – Koncertų maršrutuose bus Kinija, Japonija, JAV ir kelios Europos šalys.“

Natūralu, kad iš vokiečių orkestro tolimuose kraštuose publika tikisi vokiškos muzikos, todėl ten dažniausiai tenka atlikti Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Gustavo Mah­­lerio, Richardo Wagnerio, Wolfgango Ama­­deaus Mozarto kūrinių programas. Jų, ži­no­damos vietinės publikos lūkesčius, dažniausiai pageidauja ir orkestro gastroles organizuojančios muzikos agentūros.

Pasiturintis Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras leidžia sau prabangą kasmet užsakyti du naujus pasirinkto šiuolaikinio kompozitoriaus simfoninius kūrinius ir atlikti jų pa­­saulines premjeras. Šį sezoną pasirinktuoju au­to­riumi tapo ispanų kompozitorius ir dirigentas Jose Maria Sanchez-Verdu.

Be to, kasmet Drezdeno filharmonijos simfo­ninis orkestras pasirašo sutartį su kviestiniu so­listu, kuris tą sezoną būna kviečiamas dešimčiai bendrų koncertų. Šįmet tokia soliste tapo iš Argen­tinos  kilusi violončelininkė Sol Gabetta.

Kai daug laiko praleidžiama gastrolėse – ne­nuostabu, kad neretai išyra ir muzikantų su­kur­tos šeimos. Panašiai nutiko ir D.Stulgytei, ku­­ri išsiskyrė su savo pirmuoju vyru – vokiečių di­ri­gentu Tilo Schmalenbergu. Šiuo metu kar­tu su tėvu Berlyne gyvena ir smuikininkės sū­nus Yvesas, Vokietijos sostinėje lankantis su­stiprintą tiksliųjų mokslų gimnaziją. Nuo ma­žu­m­ės demonstravęs puikius muzikinius gebėjimus ir iki šiol vakarinėje meno mokykloje fa­gotą pučiantis paauglys pagrindiniu užsiėmimu pasirinko matematiką. Pas mamą į Drez­deną jis mielai grįžta savaitgaliais.

Orkestrai šeimas išskiria – orkestrai ir suveda: neseniai lietuvė antrąkart ištekėjo už orkestro vadybininko Matthiaso Richterio ir „įgijo“ dvi dukteris, gyvenančias čia pat, Drezdene. Vyresnėlei Alinai, kaip ir Yvesui, – dvylika, o jaunėlei Amelijai – vos šešeri.

„Visiems vaikams savaitgaliais kepu jų mėgs­tamus lietuviškus lietinius su tarkuotais obuo­liais. Mūsų šeima nuomojasi butą Drez­deno centre, muzikantų pamėgtame rajone prie Elbės upės, iš kurio pėsčiomis nesunku pa­siekti Filharmoniją ir kitas miesto centre esančias koncertų sales. O į gastroles mes su Matt­hiasu vykstame kartu. Jis ne muzikantas, rankų saugoti jam nereikia, taigi gali ir sunkesnius lagaminus panešioti“, – pabrėžia vyrų nemuzikantų privalumus D.Stulgytė.

Milijonas už kairę, milijonas už dešinę

Pačios Dalios, kaip ir kitų muzikantų, rankos draudimo kompanijoje orkestro apdraustos po milijoną eurų. Darbo sutartyje numatyta, kad muzikantai privalo vengti ekstremalaus sporto šakų ir kitokios veiklos, susijusios su didele traumų rizika.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, kaip bet kurie eiliniai tarnautojai, Nacionalinės filharmonijos tėra apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu. Solidžiomis sumomis, priklausančiomis nuo konkretaus ekspertų įvertinimo, Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras apdraudžia ir muzikos instrumentus, kuriais groja jo muzikantai. Nesvarbu, kad dauguma tų instrumentų – atlikėjų nuosavybė.

D.Stulgytė-Richter savąjį smuiką dar vaikystėje perėmė iš tėvo – smuikininko Algirdo Stulgio rankų. Senųjų italų meistrų gamybos instrumentą jos tėvai už 15 tūkst. rublių, per kelias dienas iš draugų susiskolinę tuo metu sunkiai įsivaizduojamo dydžio sumą, įsigijo iš vieno Kijevo muzikanto šeimos. Dalia su šiuo smuiku nesiskyrė nuo pat vaikystės, kai padėjo į šalį mažąjį smuikelį ir pradėjo sėkmingus pa­sirodymus tarptautiniuose konkursuose.

„Tie kolegos, kuriems nepasisekė įsigyti nuosavų aukštos klasės instrumentų, groja or­kestro pasiūlytais senais itališkais smuikais. Jų turime keturis. Yra ir aukštos kokybės altų, vio­lončelių, ir, žinoma, pučiamųjų instrumentų. Taigi jei atlikėjas netikėtai  prarastų savąjį instrumentą, orkestras turėtų ką jam laikinai pasiūlyti“, – pasakoja pašnekovė.

Tiesa, nemalonūs akibrokštai muzikantus iš­tinka retai, nes instrumentus prireikus galima pa­likti specialiuose orkestro seifuose. Smui­ki­nin­kė prisimena tik vieną atvejį, kai atvykus kon­­­certuoti į Buenos Aires viena jos kolegė, pa­vargusi po 16 valandų trukmės skrydžio, savąjį smuiką paliko autobuse, vežusiame muzikantus iš oro uosto. Paliko ir daugiau jo nebematė.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...