2012 Vasario 23

Nerijus Mačiulis

Politinio pasitikėjimo paradoksas

veidas.lt

Įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai Lietuvos Vyriausybę dažnai giria, o didžioji dalis mūsų šalies visuomenės – keikia. Bet tai nėra nepaaiškinamas paradoksas.

Pastaruoju metu Lietuvoje galima stebėti neįprastą ir gana keistą reiškinį. Nuolat atliekamos įvairios apklausos rodo, kad dabartine Vyriausybe pasitiki ir jos darbus teigiamai vertina mažiau nei dešimtadalis šalies gyventojų. Tuo pačiu metu įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai vis dažniau giria Lietuvos priimtus sprendimus stabilizuojant valstybės finansus ir atkuriant valstybės konkurencingumą.
Kalbant apie periferinių euro zonos valstybių skolų sprendimo problemas nuolat linksniuojamas Baltijos šalių pavyzdys: gebėjimas greitai, nors ir skausmingai, įvykdyti vidinę devalvaciją – sumažinti valstybės išlaidas ir atlyginimus – bei judėti tvariu augimo keliu. Savaitraštis “The Economist” ne kartą gyrė Lietuvos pastangas didinti valstybinių įmonių skaidrumą ir efektyvumą. Galiausiai Roterdamo universitetas šios Vyriausybės darbą įvertino įteikdamas Lietuvos premjerui prestižinį pasaulio lyderio apdovanojimą.
Ar šie radikaliai priešingi Lietuvos Vyriausybės vertinimai yra nepaaiškinamas paradoksas? Tikriausiai ne. Užsienio stebėtojai vertina Lietuvos sprendimus atsižvelgdami į jų poveikį šalies finansų stabilumui, konkurencingumui ir ilgalaikei gyventojų gerovei. O šalies gyventojai vertina, kaip visos tos mokesčių didinimo, biudžeto išlaidų mažinimo ir šešėlinės ekonomikos tramdymo priemonės paveikia jų šiandieninę materialinę gerovę.
Klasikinė ekonomikos teorija daro prielaidą, kad žmogus yra racionali būtybė, tiksliai pasverianti savo ir kitų priimamų sprendimų naudą. Tačiau šiandien jau nekyla abejonių, kad žmogus dažnai būna neracionalus ir ypač sunkiai suvokia bei pasveria gautiną naudą arba žalą tolimoje ateityje. Tai, pavyzdžiui, iliustruoja žmogaus polinkis į žalingus įpročius – mažas trumpalaikis pasitenkinimas nusveria sunkių ligų riziką tolimoje ateityje.
Daugumai lietuvių šis priešingas vertinimas sukelia ryškų kognityvinį disonansą – būseną, kai nauji faktai ir informacija akivaizdžiai prieštarauja jų įsitikinimams, jausmams ir tikėjimui. Socialinės psichologijos teorija teigia, kad dažniausia tokio disonanso pasekmė yra baimė, gėda arba pyktis, todėl dažniausiai žmogus ne bando pakeisti savo požiūrį ir jausmus, o ieško būdų diskomfortą sukeliančią informaciją paneigti.
Ar iš tiesų Vyriausybės sprendimai yra pagirtini ir ar 2008 m. pabaigoje ji turėjo daug pasirinkimų? Siautėjanti pasaulinė finansų krizė buvo tik vienas veiksnys, stumtelėjęs Lietuvos ekonomiką į itin sudėtingą situaciją. Jau kelerius metus iki lemtingųjų 2008-ųjų šalies ekonomikoje kaupėsi labai rimtos problemos. Darbo užmokestis didėjo kelis kartus sparčiau nei darbo našumas, vidaus vartojimą skatino beveik neribojamos paskolos, o tai sukūrė milžinišką užsienio prekybos deficitą – Lietuva norėjo vartoti daug daugiau, negu sugebėjo pati pagaminti. Dar blogiau, kad valdžios sektoriaus išlaidos pūtėsi kartu su netvaraus vartojimo ir nekilnojamojo turto burbulu, nors buvo akivaizdu, jog ilgai tai tęstis negali.
Vartojimui smukus ketvirtadaliu bei subliūškus nekilnojamojo turto burbului, nuo svajonių ir norų iki realių galimybių turėjo sugrįžti ir valstybės išlaidos. Nevykdyti biudžeto konsolidavimo Lietuva negalėjo – alternatyvus kelias buvo Tarptautinis valiutos fondas, tačiau jis paskolą būtų suteikęs tik mainais už dar didesnius socialinių išmokų karpymus ir mokesčių didinimą. Latvija pasuko pastaruoju keliu, ir jos ekonomika susitraukė 10 procentų daugiau nei Lietuvos, o vėliau prasidėjęs atsigavimas buvo gerokai lėtesnis.
Galima diskutuoti, ar tie mokesčiai buvo padidinti ir ar tinkamos išlaidos buvo sumažintos. Iš tiesų didinti pelno mokestį buvo klaida, nedavusi jokios finansinės naudos, o tik sumažinusi Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Nuosmukis turbūt butų buvęs lengvesnis, o atsigavimas greitesnis, jei būtų sumažėję darbo mokesčiai (ypač naujai sukuriamoms darbo vietoms), o prarastas valstybės pajamas būtų kompensavę visuotiniai turto mokesčiai.
Taip pat buvo galima naikinti įvairias mokestines spragas, leidžiančias dideles pajamas gaunantiems gyventojams mokėti mažai mokesčių, o ne didinti mokesčių tarifus visiems vienodai. Be to, turbūt greičiau ir labiau galėjo mažėti ne senatvės pensijos, o neefektyvios ir neskaidrios valstybės išlaidos, perskirstomos per viešuosius pirkimus. Tačiau visa ši ideologinė diskusija nekeičia vieno paprasto fakto: mokesčiai turėjo didėti arba valstybės išlaidos – mažėti.
Dauguma kitų Vyriausybės sprendimų taip pat sulaukė kritikos, tačiau dažniau iš opozicijos ir suinteresuotų grupuočių, o ne iš visuomenės. Pavyzdžiui, reikalavimu kasos aparatais apskaityti prekybą maisto produktais dengtose turgavietėse labiausiai nepatenkinti buvo stambūs prekybininkai, vedantys netikslią apskaitą ir bandantys išvengti PVM mokėjimo prievolės, o ne smulkieji Lietuvos prekybininkai ar ūkininkai. Griežtas reikalavimas tiksliai apskaityti taksi paslaugas ir mokėti visus mokesčius itin nemalonus šias paslaugas teikiantiems, tačiau naudingas visai visuomenei.
Deja, gyventojai dažniausiai nesuvokia, kad vienų ar kitų verslo atstovų ar gyventojų vengimas mokėti mokesčius yra ne kas kita, kaip tos mokestinės naštos perkėlimas kitiems, sąžiningesniems, šalies gyventojams. Mokesčių mokėjimas yra ta sritis, kurioje labai tinka lygybės ir solidarumo principas, o gailesčiui ir užuojautai neturi likti vietos.
Trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas yra pasakęs, kad tironija atsiranda tada, kai žmonės bijo savo vyriausybės, o laisvė užtikrinama tik tada, kai vyriausybė bijo savo žmonių. Gal XVIII a. tai buvo aktuali įžvalga, tačiau XXI a. demokratinėse valstybėse baime (ir pataikavimu) pagrįsti santykiai tarp valdžios ir gyventojų yra tiesus kelias šalies moralinio ir finansinio bankroto link. Geriausias to pavyzdys yra Graikija: dvidešimtmetį rinkėjams pataikavę politikai didino socialines išmokas ir valstybės tarnautojų atlyginimus bei tenkino kitų interesų grupių poreikius, neatsižvelgdami į šalies finansines galimybes. Šiandien šis demokratijos lopšys yra ten, kur niekas nenori būti – ties bankroto, socialinės atskirties ir skurdo slenksčiu.
Italija ir Graikija ėmėsi fiskalinės drausmės ir reformų tik tada, kai prie valdžios vairo sėdo technokratinės vyriausybės – specialistai, puikiai išmanantys savo amatą, bet neišrinkti visuomenės, todėl jos nebijantys ir neprivalantys jai pataikauti. Deja, technokratinės vyriausybės yra laikinas problemų sprendimo būdas, o politinio nepasitikėjimo bei pataikavimo krizė pasaulyje tęsis. Atrodo, kad ją suvaldyti galima tik fiskalinės drausmės ir panašiais įstatymais.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. hgfbj hgfbj rašo:

    mkjflbjnlkb

  2. !!!! !!!! rašo:

    Amen

  3. Jonas Jonas rašo:

    Straipsnis daug pasakantis apie autorių: tai – profesionalus, įžvalgus, skaitytoją gerbiantis žurnalistas, mokantis ramiai apžvelgti visumą, ją analizuoti, nekelti
    bereikalingų emocijų. Visokeriopos sėkmės

  4. Demagogija Demagogija rašo:

    Straipsnis aiškiai laižantis pasturgalį tautą išvogusios partijos vadovui. Nereikia kvailinti tautos aukštomis frazėmis – visi puikiai mato koks akivaizdus atotrūkis tarp valdžios, partijų, jų pačių pasodintų korumpuotų valdininkų, parsidavėliškos spaudos ir sunkiai galą su galu suduriančios tautos. Tai ir yra visa tautą smaugianti ir išnaudojanti grandinė! Bet ateina laikas, kai tos kruvinos išnaudojimo grandinės bus uždėtos ant kaklo išnaudotojams ir tautos turtų vagims!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...