2011 Vasario 11

Konfliktai

Po revoliucijos Egipte – neramumai visoje Afrikoje

veidas.lt

"Veido" archyvas

Pirmą kartą į gatves Egipto protestuotojai susirinko šių metų sausio 25-ąją

Tunise, Egipte, Jemene, Jordanijoje, Sirijoje, Alžyre vis plečiasi masiniai protestai, kurių pasekmės – viena po kitos vykstančios revoliucijos, brangstanti nafta ir jėgų balanso persiskirstymas regione.

Neramumų ir chaoso apimtame Egipte milijonai žmonių aikštėse ir gatvėse laukia, kada gi pagaliau atistatydins arba bus nuverstas 82 metų prezidentas Hosnis Mubarakas. Praėjusį penktadienį per šalį nuvilnijo H.Mubarako “išvykimo dienos” demonstracijos.

Sausio 25-ąją prasidėjusi protestų banga vis didėja: Egipto miestuose žmonės ištisas savaites miega gatvėse ir neapleidžia aikščių, reikalaudami pokyčių valdžioje. Tarp demonstrantų ir valdžios atstovų arba prezidento rėmėjų nuolat vyksta susidūrimai. Tiesa, valdžia pažadėjo, kad nešaudys ir nenaudos kitokios jėgos prieš protestuotojus, tačiau Jungtinių Tautų vertinimu, nuo sausio pabaigos per susirėmimus tarp protestuotojų ir saugumo pajėgų žuvo jau per 300 žmonių, dar apie 4 tūkst. sužeisti.

Tai – kaina, kuria egiptiečiai moka už viltį susikurti geresnį, sotesnį ir galbūt demokratiškesnį gyvenimą. Ir nors toji viltis galbūt yra tuščia, protestai lyg užkrečiama liga išplito ne tik po visą šalį, bet pasiekė ir  kitas arabų valstybes.

Per arabų pasaulį ritasi revoliucijų banga

Visai neseniai, sausio viduryje, revoliucijos būdu iš sosto buvo nuverstas Tuniso vadovas. Nuo gruodžio 17-osios nesiliovę protestai, pareikalavę beveik 80 gyvybių, privertė iš sosto trauktis ir Saudo Arabijoje prieglobsčio ieškoti 23 metus despotiškai šalį valdžiusį Zine’ą El Abidine’ą Ben Ali.

Ir nors valdžioje liko nemažai jo šalininkų, o gyventojai ir vėl protestuoja prieš naująją valdžią, šiaip ar taip, po šešių mėnesių šalyje bus surengti visuotiniai rinkimai. Tada Tuniso gyventojai turės progą bent šiek tiek demokratiškiau išsirinkti valdžią.

Panašus scenarijus kartojasi ir Alžyre, kur protestai nesiliauja nuo sausio 5-osios. Čia gyventojai, kaip ir Tunise bei Egipte, priešinasi ne tik režimui, bet ir protestuoja prieš skurdą ir nedarbą.

Priminsime, kad Alžyro prezidentas Abdelazizas Bouteflika šalį valdo nuo 1999 m., kai tautos palankumo nusipelnė tuščiais pažadais pažaboti smurtą ir pakelti šalies ekonomiką. Tiesa, reikia pripažinti, kad situacija Alžyre iš tiesų pamažu gerėjo: po ilgų politinių neramumų metų Alžyras darėsi regiono verslo centru, juolab kad šalis turi itin daug gamtos išteklių – įspūdingą gamtinių dujų rezervą ir apie 12 mlrd. barelių naftos atsargų.

Vis dėlto tai nepadeda geriau jaustis paprastiems šalies gyventojams. Kaip ir Tunise, nedarbas čia yra viena skaudžiausių bėdų, ypač tarp jaunimo – aktyviausių protestų dalyvių. Be to, visuomenės nepasitikėjimą Vyriausybe kelia ir didžiulė korupcija.

Panaši padėtis klostosi ir Jordanijoje. Šalies sostinėje Amane ir kituose miestuose tūkstančiai žmonių penktadienį po tradicinių musulmonų pamaldų dalyvavo taikiose eitynėse, reikalaudami šalyje imtis politinių ir ekonomikos reformų, kartu ragindami vyriausybę atsistatydinti.

Nerimas auga ir Jemene. Panašiai, kaip Egiptas ir Tunisas, Jemenas dūsta nuo skurdo ir korupcijos. Beje, tai apskritai yra viena skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių Artimųjų Rytų valstybių. 23 mln. gyventojų turinčioje šalyje beveik pusė žmonių pragyvenimui gali skirti ne daugiau nei du JAV dolerius (apie 5 Lt) per dieną, apie trečdalis žmonių gyvena pusbadžiu.

Visa tai juos, kaip ir kaimynus Egipte ar Tunise, gena į gatves reikalauti geresnio gyvenimo ir valdžios atsistatydinimo. Tad Jemene analogu Egipto “milijono žmonių eitynėms” tapo praėjusio ketvirtadienio “įniršio diena”. Tūkstančiai jemeniečių visoje šalyje reikalavo Ali Abdullah Saleho, vadovaujančio šaliai nuo 1978 m., atsistatydinimo.

Tiesa, pastarajam gali pavykti išvengti nuverstų kolegų likimo: protestų dieną A.A.Salehas mėgino nuraminti nepatenkintuosius, pasiūlęs Konstitucijos pataisas, pagal kurias prezidentui numatoma galimybė būti tik vieną kartą perrinktam penkerių arba septynerių metų kadencijai.

Tačiau kol kas protestus tai tik šiek tiek apmalšino, gyventojai, regis, nenusiteikę sustoti pačiame beprasidedančios dar vienos arabų šalies revoliucijos įkarštyje.

Tokius pat politinės temperatūros svyravimus išgyvena jau ir Sirija. Ši šalis, kaip ir visos kitos, kuriose protestai tapo kasdienybe, taip pat kenčia dėl korupcijos, skurdo ir nedarbo. Be to, Sirijos autoritarinis prezidentas Basharas al-Assadas iki šiol priešinosi raginimams įvesti daugiau politinių laisvių.

Tokia padėtis ir šalių kaimynių pavyzdys verčia Sirijos gyventojus pamažu pradėti bruzdėti. Tiesa, daug nuosaikiau nei kitose arabų šalyse. Pavyzdžiui, neseniai 39 aktyvistų grupė ir opozicijos nariai išplatino pareiškimą, kuriame šlovina Egipto ir Tuniso protestuotojus.

Vis dėlto B.al-Assadas tikina, kad Sirija yra atspari Egiptą ir Tunisą krečiantiems neramumams, ir galbūt jis iš tiesų teisus. Mat šioje šalyje galioja dar vienas faktorius, kurio nėra Tunise ar Egipte. Arabai B.al-Assadą vertina kaip vieną lyderių, galinčių pasipriešinti didžiausiam viso regiono priešui Izraeliui. O tai vienija arabus, ypač gyvenančius Sirijoje, ir verčia juos paklusti B.al-Assado režimui.

Turės ir politinį, ir ekonominį poveikį

Akivaizdu, kad neramumai arabų šalyse keičia ne tik vidinę jų santvarką, jie veikia ir visą regioną, kartu keisdami ir pasaulio geopolitinę situaciją. Ir ne vien į gera.

Tiesa, oficialūs JAV atstovai sveikina Tuniso, Egipto ar Alžyro gyventojus ir ragina juos kovoti dėl savo teisių ir demokratijos. Džiūgauja ir aukščiausiasis Irano dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei, kuris arabų šalis apėmusius neramumus vadina “islamo atsibudimo” ženklu. Tačiau šis jo džiaugsmas – ne atsitiktinis, turint omenyje, kad Iranas džiūgauja visuomet, kai situacija nepalanki Vakarų šalims ir didžiausiam arabų priešui Izraeliui.

Pirmiausia – Vakarams nepalankios pragmatiškosios neramumų pasekmės, kurios pasireiškia per augančias naftos kainas. Mat investuotojai nerimauja, kad panašios demonstracijos, kurias jau patyrė Tunisas, Jemenas ir Jordanija, gali plisti ir į kitas naftą tiekiančias Artimųjų Rytų šalis. Dėl to naftos kainos viso pasaulio biržose didėja ir dabar jau laikosi aukščiau 100 JAV dolerių už barelį ribos.

Ne mažiau svarbus čia ir saugumo klausimas. Kol arabų šalyse tvyro chaosas, čia savo pozicijas gali vis labiau įtvirtinti teroristinės organizacijos. Pavyzdžiui, kaip tik prieš savaitę teroristinė organizacija “al-Qaeda” paskelbė kurianti savo kariauną neramumų apimtame Jemene.

Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad neramumai silpnina JAV, bet kartu stiprina Irano pozicijas regione. Buvęs Artimųjų Rytų taikos derybininkas Aaronas Davidas Milleris įsitikinęs, kad neramumai – tai JAV pralaimėjimas dėl įtakos regione. Jam antrina ir analitikas Shibley Telhami iš Merilando universiteto. Pastarojo politologo nuomone, neramumai Egipte ir kitose Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalyse išryškino silpnąsias Vašingtono pozicijas, ypač kalbant apie arabų ir Izraelio taikos procesą.

Šios JAV pozicijos, kurios niekam nekėlė abejonių dešimtajame dešimtmetyje po irakiečių pajėgų išstūmimo iš Kuveito, ėmė silpti jau po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų atakų, po kurių Amerikos vadovaujamos pajėgos surengė invazijas į Afganistaną ir Iraką, kainavusias tūkstančius gyvybių ir milijardus dolerių bei paskatinusias antiamerikietiškų nuotaikų sustiprėjimą.

Tačiau dabar JAV pozicijos – silpniausios per visą pastarąjį dešimtmetį.

“Vos per kelias savaites visuomenės pykčio banga užgriuvo autokratiškus režimus Tunise, Egipte, Jemene ir Jordanijoje, – šalyse, kurios yra JAV sąjungininkės, o Irano ir Sirijos remiamas judėjimas “Hizbollah” nuvertė provakarietišką Libano vyriausybę”, – JAV politines nesėkmes vardija analitikas.

Arabų ir Izraelio konflikte, kur Vašingtonas ne vieną dešimtmetį atliko pagrindinio taikos tarpininko vaidmenį, palestiniečiai atsigręžė į Jungtines Tautas, iš kurių tikisi sprendimų po to, kai pernai žlugo taikos derybos su žydų valstybe.

“Tuo tarpu atsiradusį vakuumą bando užpildyti tokios šalys kaip Turkija, Kataras ir Saudo Arabija. Jos stengiasi pasididinti savo vadmenį regione”, – naują jėgų persiskirstymą apibendrina analitikas Shibley Telhami.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. tomas tomas rašo:

    neturiningas ziniomis straipsnis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...