2012 Kovo 15

Plius dvidešimt, minus dvidešimt. Apie šalčio okupaciją

veidas.lt


Po dviejų skirtingose scenose įvykusių premjerų kalbiname aktorių Vytautą Rumšą.

Atsisveikindamas aktorius klausia, ką su tokiu įrašu darysiu. Pataria viską pamiršti ir ieškotis kito pašnekovo. Raminu, jog kiekviename tekste koks jis bebūtų, slypi savita dramaturgija. Šįkart tebūnie tai drama su lengvu dadaizmo atspalviu.
Teatrui būdinga: po kelių dienų po spektaklio nebeatsiminsi, kas buvo kalbama. Net jei žiūrėjai Williamo Shakespeare’o “Hamletą”, atkartosi nebent “būti ar nebūti…” Įsimena tik aktorių emocijos, vaizdai, susieti su tomis emocijomis. Ir jausmas, kad buvo gera. Bet ar pakartotumėt girdėtus žodžius? Žodžiai užsimiršta. Prisimenu amžinatilsį Henriką Kurauską, vaidinantį Henriko Ibseno “Šmėklose”. Bet ką jis kalbėjo?
Mūsų susitikimui trukdo radijo teatro įrašai, trunkantys iki vėlyvo vakaro. Jau po kelių bendravimo minučių imi suprasti, kodėl radijo režisieriai renkasi Vytautą Rumšą. Intonacijų kalneliai, pauzių duobės, nutylėjimų skardžiai būna svarbesni už tekstą.

Viskas bus gerai?

Bet kartą prieš dvidešimt metų aš išvydau veidą. Veidą be veido. Tuščios akys – tai jau buvo ne žmogus. Noriu pasakyti – ne toks žmogus, kokie mes esam. Žiūrėjau į jį išplėtęs akis. Ir kai jis pažvelgė į mane – aš išsigandau. Ir supratau: tam, kad atsirastų toks žmogus, vienas iš mūsų turėjo užleisti jam savo vietą. Jis buvo pirmasis. Ir tada prasidėjo okupacija.
Cezario Graužinio spektaklyje “Ir vėl viskas bus gerai”, kurio premjera praėjo prieš keletą savaičių, V.Rumšas suvaidino Šiukšlininką. Neįprastai protingą šiukšlininką, kurio lūpomis bylojamos svarbiausios spektaklio tiesos. Nors spektaklis pastatytas pagal praėjusio šimtmečio prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę, aktorius užsimena, kad C.Graužinis irgi visai neprastai rašo.
Ką veikia tie naujieji žmonės, kurie neturi veido? Jie nieko nedaro. Jie neturi profesijos. Jie yra šarlatanai. Jie neskuba. Jie valgo lėtai, vaikšto lėtai, bet niekada neturi laisvo laiko. Niekados nepamatysi, kad jie liūdėtų ar džiaugtųsi, nes jie nežino, kas tai yra meilė. Taip, jie turi moterų, bet jų moterys visai kitokios negu mūsiškės. Jos – netikros. Tai – manekenai iš vitrinų, kuriuos jie nusipirko kartu su kailiais ir už nedidelį priedą įkvėpė ten gyvybę. Bet nežinia, kam jiems to prireikė, nes jie nieko nejaučia. Atrodo, kad jie bendrauja, o iš tikrųjų tai ne. Jie tiktai keičiasi informacija. Tyliai ir tiktai vienas su kitu. Jie nieko nesukuria. Jie tiesiog suteneriauja. Jie yra suteneriai.
Šiame spektaklyje – du priešingi frontai: vyrai juodais paltais, susirūpinę po senojo Paryžiaus aikšte slypinčiu naftos telkiniu, ir nerūpestingi kvartalo senbuviai, dienas leidžiantys tos pačios aikštės kavinėje. Gurkšnojantys vyną ir kalbantys iš pirmo žvilgsnio nei labai gudrius, nei reikšmingus dalykus.
Žiūri ir pavydi, kaip jie gyvena. Teisingi tarpusavio santykiai. Ne vienas kito glostymas, ne sacharinas, o teisingi santykiai tarp žmonių, kokių mes jau pasiilgom. Jie nenori atsisveikinti, nes kartu buvo gera. Tai nelengva suvaidinti. Tai – jau užmiršta. Galiu tik prisiminti senus laikus teatre, kai po kiekvieno spektaklio (kurie ir prasidėdavo vėliau – 19.30) susirinkdavo kolegos. Po kiekvieno spektaklio! Išgerdavo kas vyno taurę, kas stipriau, nesvarbu. Dabar savęs klausiu: o ko jie susirinkdavo? Nes buvo vienas kitam reikalingi. Dabar – diametriali priešingybė. Jeigu ten buvo šilta, plius dvidešimt, dabar yra minus dvidešimt. Visų akys didelės, šnervės išplėstos, skonio receptoriai sužadinti: ir to, ir ano reikia. Reikia bėgti – ten pinigėlį gausi, čia pinigėlį gausi. Jeigu ardamas nieko neuždirbi – vadinasi, sąžinę reikia truputį patraukti į šoną. Žiūrėk, jau ir mašinikė geresnė, ir namelis kaime… Bet vakare nebegaliu būti su kolegom, nes ryte reikės kažkur bėgti. Esame sušalę žmonės. Visiškai sušalę.
Priešingi pasauliai virsta karo frontais. Šiltasis pasaulis šaltąjį dažniau nugali spektakliuose, nei realiame gyvenime. Ne taip paprasta vyrus juodais paltais kartu su dirbtinėmis jų moterimis pasiųsti į požemių karalystę.
Yra trys sluoksniai žmonių. Pirmasis – tų, kuriems nieko nebereikia: jie guli dugne. Antrasis – tų, kurie leidžia burbuliukus ir kyla į viršų, o tada vėl grimzta žemyn. Trečiasis – tų, kurie iš visų jėgų laikosi įsikibę paviršiaus. O dar yra tokių, kurie iššoka aukščiau ir pereina į kitą lygį. Jų nedaug, bet jie turi didelę įtaką valstybės gyvenimui. Tie žmonės nematomi, nelabai žinomi. Jie neužima ypatingų postų. Ir aš galvoju, kas jie tokie: šventieji ar juodieji angelai. Kartais regis vienaip, kartais antraip, bet kai atsigręži į dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus – ne, ne baltieji angelai vadovauja Lietuvai…
Skamba Vytauto telefonas: agentas bando įsiūlyti naują, tobulesnę draudimo rūšį. Aktorius paklauso minutėlę kitą ir galiausiai prašo palikti ramybėje.
Žmogus labai greitai pasistato sau kalėjimą. Jam tik pasiūlo plytas, cementą, pats duris įsistatai… Jei nebūtų kalėjimo, mes kitaip gyventumėm, mes bendrautumėm. Teatras pagal savo prigimtį turėtų griauti kalėjimus. Sugriauti kalėjimą, kuriam esi, tėra vienos sekundės darbas. Bet mūsų, aktorių, gyvenimai nėra pakylėti. Vienas rūpinasi, kur gauti švaresnio maisto, kitas vargsta ieškodamas vandens, įkrauto teigiama energija… Jeigu matyčiau scenoje tikrą žmogų, tokį šviesos darinį – suprasčiau, kad ir aš galiu tokiu būti. Tokie aktoriai paveikūs. Bet kadangi vaidinam būdami ir juodi, ir balti, žmogus jaučia: esam tokie patys. Ir teatras virsta situacijų komedija.
Galvoti apie tai yra viena, o šnekėtis – visai kas kita. Staiga aktorius tarsi pažvelgęs iš šalies sako, kad gera apie tai kalbėtis. Kitą kartą nuo to atsispyrus bus galima žengti dar toliau.
Blogis labai greitai limpa. Blogas poelgis, blogos mintys. Keiktis labai lengva – juodas žodis prilimpa tuoj pat. O priešingai elgtis reikia pastangų. Reikia kiekvieną rytą atlikti pratimus, kokius esi pasirinkęs, tam reikia pastangų. Nieko nedaryti yra paprasčiau. Komfortas daro žmogų dar didesniu tinginiu, negu jis yra iš prigimties. Bet gamta negyvų dalykų nemėgsta – jie greit suyra. Ji “pasišluos”: užleis ligas, dar ką nors. Nežinau, gal tik man atrodo, kad ji pradėjo labai intensyviai valytis. Aplinkui tiek sergančių, mirštančių…
Kiekvieną aktoriaus judesį atspindi mažo grimo kambario veidrodžiai. Kas žino, ką jie įsimena, įpratę savo šeimininkus regėti kaskart kitokius. Liūdinčius, besidžiaugiančius arba raudono “minkšto kampo” fone prašančius žurnalistų ginkdieve tik ką pasakyto nerašyti.
Sakiau, kad sugriauti kalėjimą galima per sekundę, bet visgi yra riba, iš už kurios grįžti nebeįmanoma. Tai kaip vėžys: blogio ląstelės tavyje pradeda staigiai daugintis. Kai atsiveria ligai vartai – nebežinia, kada ji išeis. Ir ar išvis beišeis. Ji tave sunaikina. Gali žmogus vaikščioti tuščiom akim, bet jo atgal nebepašauksi. Visgi mirties patale žmogus žegnojasi pirštais, kai nebegali rankos pakelti. Matyt, atgaila amžinybės vartų akivaizdoje vis dėlto egzistuoja. Netgi tiems, kurie gyveno tuščiomis akimis ir niekuo netikėjo.

Meilė ir kūryba

Keliaudamas iš vieno teatro flango į kitą, V.Rumšas pasilabina su užkulisuose seną pianiną išardžiusiu meistru, plakatus kabinančia administratore, pasiteirauja budinčiojo, ar jam nėra laiškų. Kiekvieną sutiktąjį sveikina vardu.
Buvau teatro direktorium ir žinau, kokį stiprų lauką tam reikia turėti. Teatras tave įsuka į žmonių gyvenimus, dar daugiau – į tų gyvenimų vidinius gyvenimus. Ir kai tie visi gyvenimai pradeda tau šokti prieš akis ir už nugaros, pasidaro labai ne kas. Privalai su jais skaitytis, nori ar nenori. Teatras, jo spektakliai kuriami iš žmonių santykių – taip pat ir tų žmonių, kurių jūs nematote. Jeigu nesugyvensi su žmonėmis, nesuprasi, kam ko reikia – viskas sutrupės, bus šalta, bus minus dvidešimt. Ir spektakliai bus šalti.
Vos prieš savaitę matėme V.Rumšą kitoje, jam neįprastoje scenoje: Nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje “Kandidas”. Ten aktorius turėjo savo stalą scenos kampe, prie kurio sėdėdamas pasakojo, ką nuo vienos iki kitos arijos spėjo nuveikti Leonardo Bernsteino miuziklo herojai. O pastarieji žaismingai taikydavosi jį nutraukti, leisdami suprasti, kad pasakojimai pernelyg užsitęsė – atėjo laikas muzikai.
„Kandido“ istorija turi savo atitikmenį Henriko Ibseno pjesėje „Peras Giuntas“, tik šioji yra tragiškesnė. Kandidas, po ilgų klajonių išvydęs savo mylimąją, atsitraukia kelis žingsnius atgal: argi čia ta moteris, kurią aš mylėjau? Bet svajonė sukuria gyvenimą tau pačiam. Kandidas, mylėdamas anaiptol ne idealią Kunigundą, pažino pasaulį. Jeigu nebūtų mylėjęs – būtų sau ramiai tupėjęs Vestfalijoje. Tik meilė jį išvedė tolyn.
Nors miuziklo, kaip ir Voltaire’o „Kandido“ siužete – daugybė žmogžudysčių, ligų, bausmių ir apgavysčių, spektaklio žiūrovai arba klausosi puikiai atliekamų arijų, arba kvatoja iš sąmojingų mizanscenų. Ir optimizmas nugali visas siužeto negandas.
Manau, L.Bernsteinas, rašydamas šį miuziklą, buvo įsimylėjęs. O visi kūriniai, pažymėti meilės ženklu – nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar spektakliai, ar filmai – dažniausiai pavyksta. Jeigu autorius ar režisierius netransliuoja iš savęs meilės, jis transliuoja šaltį arba geriausiu atveju – drungnumą. Galbūt – savo racionalias idėjas, bet jos manęs nežavi. Nematau jose grožio, nejaučiu malonumo. Tik tuomet, kai kūrinys daromas su meile kažkam, ne tiktai pačiam sau, jis tampa patrauklus. Daugiau niekas – nei profesionalumas, nei intrigos, nei užsakomieji straipsniai, nei reklama – negelbėja. Mylinčio žmogaus švytėjimas yra didžioji kūrybos paslaptis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...