2012 Balandžio 14

Pirmieji Lietuvos mokslo žingsniai

veidas.lt


1907 m. balandžio 7 d, tai yra prieš 105 metus, daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva būrelis mūsų inteligentų Vilniuje įkūrė Lietuvių mokslo draugiją.

Ši iniciatyva – vienas iš daugelio mūsų tautos patriarcho nuopelnų būsimosioms kartoms, kuriais dabar visai be reikalo bandoma abejoti.
Priminsime, kad Jonas Basanavičius pats buvo mokslo žmogus, tyrinėjęs mūsų etninę kultūrą, tautosaką, dirbęs garsiausiose pasaulio bibliotekose, parašęs nemaža mokslo darbų, sukūręs lietuvių tautos kilmės teoriją. Jis gerai suprato, kokią svarbią reikšmę mokslas turi formuojantis modernioms tautoms, gelbstint mūsų tautą nuo išnykimo – o toks pavojus XIX a. pabaigoje jai buvo visai realus. Lietuvių mokslo draugijos (LMD) veikla užima svarbią vietą mūsų kultūros ir net tautinio judėjimo istorijoje, todėl ją prisiminti verta.

Labai sunki pradžia
Dar 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas labai mažai tenuveikė tyrinėdamas mūsų krašto gamtą, istoriją, jame net nebuvo dėstoma lietuvių kalba. Tačiau po 1831 m. sukilimo jį uždarius, Lietuvoje apskritai nebeliko jokios mokslo įstaigos – iki pat 1922 m. Todėl tebuvo viena išeitis – pradėti plėtoti mokslo tyrimus visuomenės jėgomis, buriant entuziastus, mokslo mėgėjus.
Pirmas tokią idėją dar 1822 m. iškėlė Jurgis Zauerveinas, lietuvybės gynėjas Mažojoje Lietuvoje. Ją palaikė Jonas Šliūpas ir J.Basanavičius. Pastarasis tokį sumanymą bandė ir įgyvendinti: formuluoti mokslo draugijos tikslus, uždavinius, veikimo kryptis, kurti jos įstatus, apie tai ne kartą rašė „Aušroje“ ir „Varpe“.
Deja, veikti praktiškai dar ilgai buvo neįmanoma, nes caro valdžia, keršydama Lietuvai už 1863 m. sukilimą, uždraudė ne tik spaudą lotyniškais rašmenimis, bet ir kokią nors organizuotą lietuvišką veiklą – visuomeninę, kultūrinę ar ūkinę. Tas ypač pakenkė mūsų krašto ir tautos pažangai, lėmė atsilikimą nuo kaimyninių tautų. Tinkamas laikas mokslo draugijai įkurti atėjo tik 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, bet ir tada valdžia neskubėjo duoti leidimo lietuviškoms organizacijoms veikti. Todėl teisininko Jono Vileišio parengti LMD įstatai dar ilgokai klaidžiojo po biurokratų kabinetus ir patvirtinti buvo tik 1907 m. vasario 28 d.
Per netrumpą sumanymo svarstymų laikotarpį būsimosios draugijos tikslai ir paskirtis keitėsi: iš pradžių manyta, kad labiausiai jai turėtų rūpėti švietimas, o galiausiai pagrindine veiklos kryptimi tapo mokslo tyrimai – iš tiesų LMD buvo Mokslų akademijos pirmtakė. J.Basanavičius į jos programą įrašė tokius darbus: „Tirti lietuvių kalbą ir tarmes, rinkti dainas ir jų melodijas, patarles, priežodžius, įvairiausio turinio vietinių tarmių pasakas, (…) rinkti visokius lietuvinius dirbinius, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti senovės pilis, kapus ir kita, rinkti apie Lietuvą knygas ir rankraščius, tyrinėti lietuvių istorijos praeitį, tautą ištirti antropologiškai… Įsteigti laikraštį surinktai medžiagai skelbti.“
Greta humanitarinių mokslų į programą įrašytos ir gamtos mokslų šakos: Lietuvos geografija, geologija, botanika, zoologija ir net statistika.

Nearti mokslo dirvonai
Steigiamasis LMD susirinkimas įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Jame dalyvavo 33 asmenys, o dar 42 paštu atsiuntė prašymus priimti draugijos nariais. Kaip steigėjai pasirašė jau tada žinomi mūsų tautinio judėjimo veikėjai: J.Basanavičius, kun. Juozas Ambraziejus, dramaturgas Gabrielius Landsbergis, gyd. Stasys Matulaitis, teisininkas Antanas Smetona, Petras, Antanas, Jonas Vileišiai ir kt. Savo kalboje J.Basanavičius apžvelgė ilgą bei sunkų mokslo kelią iki draugijos veiklos pradžios ir pabrėžė, kad „mokslo dirvonai pas mus yra dar labai platūs, neapdirbti ir suteiks ilgainiui dar daug Lietuvos mokslo vyrams visai naujos medžiagos“.
Steigiamajame susirinkime buvo išrinkta ir pirmoji draugijos valdyba: J.Basanavičius tapo pirmininku, miškininkas Povilas Matulionis ir S.Matulaitis – vicepirmininkais, J.Vileišis – sekretoriumi, A.Smetona – knygininku, A.Vileišis – iždininku, o inž. P.Vileišis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir gyd. Juozas Bagdonas – nariais. Tarp pirmųjų įstojusių į LMD buvo tokios garsios mūsų asmenybės, kaip Kazys Grinius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Andrius Domaševičius, Vladas Mironas, Andrius Bulota ir daugelis kitų.
Pabrėžtina, kad tikrų, profesionalių mokslininkų tarp jų buvo labai mažai, nes daugiau jų ir negalėjo būti: tai profesoriai Eduardas Volteris, Kazimieras Jaunius, žymūs kalbininkai Jonas Jablonskis, Kazys Būga, dar vienas kitas. Tačiau ir mokslo mėgėjai – mokytojai, kunigai, gydytojai, teisininkai buvo labai aktyvūs draugijos nariai, atlikdavo tyrimus, skaitydavo pranešimus draugijos susirinkimuose.
Pirmas toks visuotinis susirinkimas įvyko jau 1907 m. rugpjūčio 18–19 d., jame draugija pasipildė dar 47 naujais nariais, be to, buvo išrinkti garbės nariai. Jais tapo Rusijos akademikai Aleksejus Šachmatovas, Filipas Fortunatovas, lenkų profesorius Janas Baudouinas de Courtenay, vokiečių profesoriai Adalbertas Bezzenbergeris ir Augustas Leskienas. Susirinkime nutarta leisti ir draugijos žurnalą „Lietuvių Tauta“, kurį turėjo redaguoti J.Basanavičius. Beje, šis žurnalas ėjo iki 1936 m., o jame išspausdinta lituanistine medžiaga mokslininkai naudojasi iki šiol.

Archyvo, muziejaus ir bibliotekos kūrimas
LMD veikimo sfera buvo gana plati. Visų pirma tai humanitarinių mokslo šakų tyrimai, įvairios vertingos istorinės medžiagos paieškos ir kaupimas – iki tol taip tikslingai, organizuotai to iš viso nebuvo daroma. Ypač daug čia nuveikė pats J.Basanavičius, tyrinėdamas lietuvių liaudies dainas, pasakas, mitologiją, krikščionybės ir senosios mūsų tikybos bei kultūros santykius.
Itin aktyvūs draugijos nariai buvo gydytojai (pirmaisiais metais draugijoje jų buvo 25), ypač K.Grinius, Jurgis Šlapelis, S.Matulaitis, A.Domaševičius ir kiti. Labai daug nuveikė ir kunigai, kurių LMD buvo dar daugiau, net 33. Beje, jie nepaisė netgi savo dvasiškosios vyresnybės nepasitenkinimo ir trukdymų. Antai Gaidės (dabar Ignalinos r.) vikaras Jonas Žiogas ištyrė apylinkės kapinynus, surinko apie 400 akmens amžiaus ir vėlesnių laikų archeologinių radinių ir kruopščiai juos aprašė. Vaižgantas rinko rašytojų rankraščius ir etnografinę medžiagą, Antanas Sabaliauskas – liaudies dainas su melodijomis ir t.t.
Draugijos narių tyrimų tematika atsispindi ir jos metinių visuotinių susirinkimų bei valdybos posėdžių programose. Štai 1909 m. skaitytos paskaitos apie Seinų vyskupijos istoriją, apie poeto Antano Strazdo gyvenimą ir kūrybą, apie finansininką Antaną Tyzenhauzą. 1910 m. – apie rašytoją Antaną Klementą, taip pat apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje ir kt. Išskirta ir rimtų tyrimų pagrindu draugijos nario teisininko Mykolo Römerio lenkų kalba parašyta knyga „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“ (1908 m.)
Didelę naudą LMD veiklai ir mūsų praeities, kalbos, tautosakos tyrimams davė kitų tautų mokslininkai – draugijos garbės nariai ir nariai korespondentai. Pavyzdžiui, Helsinkio universiteto docentas Augustas Niemis surinko 1500 mūsų liaudies dainų, Konstancija Skirmuntaitė lenkų kalba parašė knygą apie karalių Mindaugą, latvių profesorius Janis Endzelynas išleido veikalą „Slaviški-baltiški etiudai“ ir kt.
Kita svarbi draugijos veiklos kryptis – savojo archyvo, muziejaus ir ypač bibliotekos kūrimas. Nes kitos tuo metu Vilniuje ir apskritai Lietuvoje veikusios viešosios bibliotekos nerinko literatūros apie mūsų istoriją, kalbą, literatūrą, tautosaką, juo labiau – spaudos draudimo metų leidinių, be to, jokie lituanistikos tyrimai buvo, žinoma, neįmanomi. Todėl LMD kreipėsi į inteligentiją, prašydama aukoti knygas, rankraščius, ir netrukus sulaukė reakcijos. J.Basanavičius atidavė 3500 tomų, Vaižgantas – 400, Čikagoje gyvenantis Antanas Olšauskas – 414, A.Šachmatovas – 23, atsiliepė ir Tėvynės mylėtojų draugija (JAV), Rusijos mokslų akademija, Peterburgo universitetas. O Simono Daukanto giminės draugijai padovanojo visą jo biblioteką. 1909 m. LMD, gavusi valdžios leidimą, atidarė bibliotekos skaityklą.

Šios organizacijos nuopelnai mūsų tautai, jos kultūrai neapsiriboja tik mokslo tyrimų rezultatais bei leidiniais. Tik LMD, subūrusi žymiausius mūsų inteligentus, šviesuolius, galėjo imtis vadovėlių mokykloms rengimo, nes lietuviškų jų juk visai nebuvo.
Vos įsikūrusi draugija paskelbė vadovėlių rašymo konkursą, ir 1908 m. buvo išleista dešimt svarbiausių vadovėlių (elementorių, gramatikų). O iš viso iki karo pradžios išėjo 115 vadovėlių, skirtų tiek pradinėms mokykloms, tiek gimnazijoms. Natūralu, kad vadovėlius rengiant teko tobulinti mūsų rašybą, plėtoti terminiją.
Tačiau svarbiausias draugijos nuopelnas – tai didžiulė jos įtaka tautiniam mūsų  judėjimui, geresnis jo organizavimas, tiesiog suaktyvinimas. Tam ypač pasitarnavo kasmetiniai visuotiniai LMD susirinkimai, į kuriuos suvažiuodavo mūsų inteligentai, visuomenės ir kultūros veikėjai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Vakarų Europos. Būtent čia jie užmegzdavo ryšius, tardavosi, diskutuodavo ne tik mokslo, bet ir kovos su rusinimu, polonizacija, tautos teisių gynimo klausimais. Todėl nieko keista, kad iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų net aštuoni buvo LMD nariai.
Lenkų okupacijos metais (1920–1939) LMD toliau veikė Vilniuje ir buvo svarbus lietuvybės židinys. O tas labai nepatiko okupantams: 1938-ųjų pradžioje draugija, be pertraukos veikusi daugiau kaip 30 metų, buvo uždaryta, daug jos sukauptų kultūros vertybių išgrobstyta.

Jonas Rudokas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...