“Veido” interviu su Rūta Meilutyte

VEIDAS: Kada tavo planuose atsirado olimpiada?
R.M.: Praėjusių metų pradžioje, po Europos jaunimo olimpinio festivalio, kuriame įvykdžiau olimpinį normatyvą, bet jo neįskaitė, nes šis festivalis nebuvo įtrauktas į Tarptautinės vandens sporto federacijos tvarkaraštį. Tada supratau, kad galiu patekti į olimpiadą.
VEIDAS: Ko teko atsisakyti, kad pasiektum šį tikslą?
R.M.: Visų pirma teko išvažiuoti į kitą šalį. Kiekvienam žmogui sunku toli nuo namų gyventi, kai nėra šalia visos šeimos, draugų. O vakarėlių atsisakymo nelaikau praradimu ir to man nėra gaila.
VEIDAS: Kas pasikeitė persikėlus į Angliją? Kaip pasikeitė treniruotės?
R.M.: Reikėjo laiko priprasti prie kitokios kultūros, prisitaikyti prie anglų, kad lengviau būtų bendrauti. Draugų susiradau labai greitai: ir tarp plaukikų, ir mokykloje. Taip pat pasikeitė treniruočių sistema, jos pasidarė intensyvesnės – daugiau laiko ir pastangų joms skiriu. Lietuvoje nėra gerų sąlygų treniruotis ir treniruočių sistema ne tokia gera.
VEIDAS: Kaip vertini, kad britų spaudoje dėl tavo pergalės kilo ne mažesnis ažiotažas negu Lietuvoje?
R.M.: Smagu, turėčiau padėkoti britams iš Plimuto, nes suteikė sąlygas treniruotis, garsinti Lietuvos vardą ir pasiekti šį tikslą. O kiek teko matyti, kas vyksta Lietuvoje, tai nerealu, kad tiek žmonių susidomėjo – gal pradės Lietuvoje baseinus statyti, plaukimu domėtis.
VEIDAS: Sulaukusi penkiolikos metų, nedalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, įgyvendinai sportininko viso gyvenimo svajonę – laimėjai olimpinį auksą. Kas toliau?
R.M.: Toliau ir bus pasaulio bei Europos čempionatai. Nepasirinkau pati pirmiausia olimpiados, taip išėjo, kad 2011-aisiais į pasaulio čempionatą nevažiavome dėl Europos jaunimo olimpinio festivalio, o į Europos čempionatą negalėjau vykti, nes buvau per jauna. Kitus praleidau rengdamasi olimpiadai.