2015 Gruodžio 22

Paskutiniai Putino klano kritikai

veidas.lt

BFL

Rusijos „Novaja gazeta“ vis dar pateisina savo pavadinimą – naujasis laikraštis. Greta kitų temų leidinys sugeba nušviesti rizikingą sritį – valdžios korupciją. Gruodžio 9-ąją Vilniaus „Vartų“ galerijoje pristatytas laikraščio tinklalapis rusų kalba „Novaja gazeta – Baltija“. Ta proga į Lietuvos sostinę atvykęs laikraščio vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas davė  interviu „Veidui“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Klausantis „Novaja gazeta“ komandos pasisakymų „Vartų“ galerijoje liko įspūdis, kad bent jau dalis Rusijos visuomenės norėtų paskleisti žinią, kuri nustelbtų Kremliaus propagandą: esama ir rusų, ištikimų demokratijai. D.Muratovas sakė pastarąjį kartą Vilniuje buvęs 1991 m. sausį. Tada jis buvo taikaus lietuvių pasipriešinimo liudininkas. Rusijoje dabar taikios piliečių demonstracijos faktiškai uždraustos. Gruodžio 12-ąją, Rusijos konstitucijos dieną, policija išvaikė piketus Puškino aikštėje Maskvoje. Per 30 žmonių buvo areštuota, tarp jų – ir vienas konstitucijos autorių Georgijus Satarovas.

Novayagazeta.ru žvilgsnį patraukia animacija – iš visų jėgų plasnojanti žuvėdra. Tai užuomina į skandalą, kilusį dėl Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos šeimos narių turtų ir sąsajų su kriminaliniu pasauliu („čaika“ rusiškai reiškia žuvėdrą). Aleksejaus Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas paskelbė internete dokumentinį filmą „Čaika“, kuriame nušviesti J.Čaikos sūnų Artiomo ir Jurijaus verslai.

Filme parodytas prabangus viešbutis Graikijoje – vienas iš jo savininkų yra A.Čaika. Kita savininkė – Olga Lopatina, buvusi generalinio prokuroro pavaduotojo Genadijaus Lopatino žmona, susijusi su nusikaltėliais iš Pietų Rusijos, Segejaus Capko gauja, išgarsėjusia dėl vieno iš daugelio nusikaltimų – 14 žmonių nužudymo Kuščiovskajos kaime.

Filmo „Čaika“ peržiūrų skaičius greitai viršijo milijoną. O „Novaja gazeta“ paskelbė dokumentus, patvirtinančius filmo teiginius.

– Ar jaučiatės saugūs?

– Tai vienintelis klausimas, dėl kurio redakcija sutarė, – niekada neatsakinėsime. Jūs puikiai suprantate: jei pasakysime, kad nebijome, vadinasi, esame idiotai, jei pasakysime, kad visko bijome – negalėsime prisiliesti prie kompiuterio ir rengti medžiagų.

Atsakymą padalysiu į tris dalis. Pirmiausia apie tyrimą dėl generalinio prokuroro J.Čaikos šeimos. Veikiausiai pastebėjote, jog po to, kai pasirodė vienos iš herojų – generalinio prokuroro pavaduotojo buvusios žmonos paneigimas, kad tai ne ji, mes tuojau pat išspausdinome dokumentą, įrodantį, kad tai ji. Tolesni prieštaravimai, paneigimai mūsų adresu irgi bus rimti, bet mes visuomet gerai žinome, ką atsakysime. Mes nepulsime, bet būtinai atsakysime.

Visų tyrimų atvejais mes elgiamės, atleiskite už kalambūrą, kaip ornitologai. Mums svarbi ne politinė istorijos dalis, o tik jos faktinė pusė. Kur paukštis nuskrido? Kur jis pridergė? Kur nutūpė? Kur peri kiaušinius?

Mūsų tinklalapyje dabar yra baneris – plasnojanti žuvėdra. Jos skrydis reiškia paprastą idėją. Valdininkas, kurio atžvilgiu pateikti įtarimai žiniasklaidoje, turi sustabdyti savo veiklą ir įgaliojimus tol, kol tiriami faktai: ar tai būtų generalinis prokuroras, ar ministras, ar parlamento pirmininkas – visiškai nesvarbu kas. Po tokiu reikalavimu renkame parašus – surinkome daug verifikuotų, patikrintų parašų. Ir iki Naujųjų metų pateiksime juos Valstybės Dūmai. Tai beprasmiška institucija. Pateiksime ir prezidento administracijai – organui, kuris, atvirai sakant, turi daugiau galių ir prasmės.

Apie saugumą pasakysiu tokį dalyką. Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi.

Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.

Generalinio prokuroro J.Čaikos ir jo aplinkos atveju buvo lygiai taip pat. Mes iš anksto – prieš savaitę iki spausdinimo – pasiuntėme paklausimą. Beje, Generalinė prokuratūra spėjo atsakyti.

Jūs sakėte, kad generalinio prokuroro istorija – visiškas ribų peržengimas. Jūs pamenate Jurijų Ščekočichiną, mano artimiausią draugą. Greta to, kad buvo „Novaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, jis, kaip Valstybės Dūmos deputatas, buvo Kovos su korupcija komisijos narys. Jo nužudymas liko neišaiškintas. Valstybė padarė daug, kad pagautų su mūsų laikraščiu bendradarbiavusios Anos Politkovskajos žudikus, tačiau, mano didžiam apgailestavimui, šio nusikaltimo užsakovas nerastas, byla sustabdyta.

Dėl mūsų redakcijos žmonių, kurie žuvo vykdydami savo profesinę pareigą, galima pasakyti, kad visiškai išaiškinta Anastasijos Baburovos byla. Ji nužudyta kartu su advokatu Stanislavu Markelovu. Tai buvo nacistinė grupuotė BORN. Daug kartų grasino „Novaja gazeta“ redakcijai.

J.Ščekočichino ir A.Politkovskajo atvejai neištirti, o štai Igorio Domnikovo nužudymo užsakovas rastas – tai aukštas valstybės tarnautojas. Tačiau dėl senaties byla nutraukta – jis išėjo iš teismo salės. Dėl valstybės neveiklumo šioje byloje kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Šiam teismui ieškinio dėl A.Politkovskajos kol kas nepateikėme. Jeigu valstybė nevykdys priedermių ir nepradės tyrimo dėl užsakovo, mes kreipsimės į teismą Strasbūre.

– Vaizdžiai kalbant, kyla klausimas apie jūsų vietą ciklone. Politikoje ir visuomenėje esama įvairių vektorių. Antai kada Dūmos deputatas Josifas Kobzonas, apie kurio ryšius su organizuotu nusikalstamumu daug rašyta, reikalauja ištirti J.Čaikos reikalus, tai atrodo kaip mafijos istorijos epizodas. Tarsi mafiozas Mejeris Lanskis reikalautų ištirti kito mafiozo Al Capone’s bylą. Klausimas ne tiek apie jūsų šaltinius, kiek apie jūsų „stogą“ – ant kokios atramos stovite?

– Labai taiklus klausimas. Kažkada pasakiau, kad Dūma panaši į pasiutusį spausdintuvą. Ir aš rimtai nežiūriu į jų žodžius bei komentarus. Jie gali pasakyti viena, kitą dieną pasakyti kita. Man tai nėra labai įdomi istorija. Žurnalistas kalba apie tai, ką žino. Aš nežinau, ar J.Kobzonas mafiozas. Aš neturiu dokumentų. O tyrime dėl J.Čaikos dokumentai yra. Kadrų ir administraciniai ištekliai Rusijoje yra vieno žmogaus rankose. Tas žmogus – Rusijos prezidentas. Nors jis nieko nepamiršta, niekada neveiks, vadovaudamasis kokios nors publikacijos Rusijos žiniasklaidoje faktu.

Koks publikacijos rezultatas? Jis nesusijęs su tuo, ar kas nors atsistatydino, ar ne. Svarbiausia, kad šalis su didžiuliu dėmesiu žiūrėjo A.Navalno filmą. Vakar būta trijų milijonų žiūrovų, nežinau, kiek šiandien.

Nežinau ir to, kiek šimtų tūkstančių perskaitė „Novaja gazeta“ tyrimą. Tačiau tai tapo viešosios nuomonės faktu. Visuomenė turi poreikį, kad valstybė nebūtų korumpuota. Kad tokie valdininkai liautųsi juoktis. Va tai ir yra mūsų „stogas“. Jūs tai vadinate „stogu“, mes tai vadiname atrama.

Mes daugelį metų atliekame įvairius tyrimus, ir labai dažnai tai rėmėsi tuo, kad gauni informaciją, kurią tau kažkas atnešė. Bet pasaulis per pastaruosius kelerius metus tapo iš principo kitoks. Dabar apie 90 proc. informacijos randame atviruose šaltiniuose – jeigu tinkamai jais naudojamės.

Kaip dabar tai daroma? Sukuriama kompiuterio programa, reaguojanti į tam tikrus signalus tinkle. Į programą įvedami rūpimi vardai. Tarkime, kas nors iš jų pasirodė tinklo erdvėje: užregistravo sandorį, pervedė pinigus, įsigijo nekilnojamojo turto, jį pardavė. Taip pat susituokė, išsiskyrė – nors į šią sritį mes niekada nesikišame. Ir štai į kompiuterį ateina signalas – kas nors apsireiškė. Tiesiog tu mokėjai laukti kaip niekas kitas, ir tavo programoje pasirodo pranešimas, kad kažkas kažką padarė. Mes pradedame tai tikrinti.

Ką padarėme J.Čaikos šeimos atveju? Pasiuntėme paklausimus. Į Graikijos kadastrą reikėjo užeiti asmeniškai. Paaiškėjo, kad tenai yra ir antras viešbutis – vieno iš pono Čaikos sūnų vardu. Manau, kad J.Čaikos sūnūs ar oligarchų Rotenbergų sūnūs turėtų dėstyti aukštojoje ekonomikos mokykloje: startuolių fakultete skaityti specialų kursą, kaip būnant 27 metų tapti milijardieriumi. Manau, kad tie itin talentingi, sakyčiau, genialūs žmonės mūsų studentus ir visuomenę gali išmokyti daugelio naudingų dalykų.

– Kokią matote savo leidinio ateitį?

– Manau, kad žmonija, taip pat ir žiniasklaida pasiekė savo raidos stadiją, kai niekas nieko neatšaukia, nenustelbia. Kai daugelis dalykų gali egzistuoti greta. Kartu gali veikti žmonės, kurie rašo rašikliu, kurie įrašo savo mintis į diktofoną, kurie rašo kompiuteriu. Yra tokių, kurie nori spausdintis ant popieriaus, ir tokių, kurie egzistuoja tiktai internete – gyvena socialiniuose tinkluose. Visi tie dalykai papildo vieni kitus.

Man popierius – tarsi notaro patvirtintas internetas. Viename didžiausių JAV laikraščių mačiau, kaip jie sulig kiekvienu numeriu mažino skilčių skaičių ir netgi skilčių matmenis – spauda tai leidžia. Pastaruoju metu pas juos visa tai ėmė vėl plėstis. Vėl atsirado „Newsweek“ spausdintinė versija. Ir mano draugas Davidas Remnickas, „The New Yorker“ vyr. redaktorius, nepatiria jokių sunkumų dėl to, kad spausdinasi ant popieriaus.

Tam yra paprastas paaiškinimas: žmonės iki 30 metų, kol jie vystosi ir mokosi, mėgsta virtualų popierių – kompiuterius, planšetes, įvairius priedėlius. Kada nors atsiras kaip skarelė susilankstantis kompiuteris. Nuo savo piršto galėsi projektuoti vaizdus ir skaityti tekstus ant bet kurios sienos. Bet kai žmogui sukanka 30 metų ir jis pasiekia ypatingų savo karjeros aukštumų, jam norisi turėti ne kieno nors kolektyvinį egzempliorių, o nuosavą žurnalo „Veidas“ numerį.

Galima patirti daugybę meilės istorijų, kai gyveni studentų bendrabutyje. O paskui tu įsimyli kokį nors visiškai konkretų žmogų. Dažniausiai laikinai, bet būtent tą žmogų. Tas pats vyksta suvisuomenintoje interneto erdvėje ir tavo individualioje erdvėje ant popieriaus.

Kol mums neatšaukė pirštų ir jie yra jautrūs – tol tu nori kartu su kavos kvapu jausti spaustuvės dažų kvapą, liesti popierių. Ir nieko čia nepadarysi. Neatsitiktinai visame pasaulyje kartojasi istorija su senais fotoaparatais: „Smena“, „Zenit“, „Leica“ – kai kas vertina fotojuosteles. Mes su jumis atsimename tą gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Sakydavome – „tai firminis daiktas“. Kaip šaunu, kad „firminis“, o ne savadarbis, kaip džinsai, kuriuos štampuodavo pogrindinėse dirbtuvėse.

Dabar, kai sakoma „firminis“, – tai jau neigiamas vertinimas, o kai sakoma, kad tai rankų darbas, hand made, – tai geresnis dalykas. Žiniasklaida ant popieriaus turi būti rankų darbo – asmeniškai tik jums, only for you. O internetas – visiems.

– Klausimas apie prezidentą, kuris, anot jūsų, nieko nepamiršta. Kokia, jūsų požiūriu, Rusijos valdžios sąranga?

– Esama nepajudinamų stereotipų. Pavyzdžiui, kad Leonido Brežnevo aplinka buvo žmonės iš Dniepropetrovsko ar Borisas Jelcinas mėgo atsivesti žmonių iš Uralo. Vladimiras Putinas atsivedė kooperatyvą „Ozero“. Jei kalbame apie „politbiurą“, tai ir yra tas „Ozero“.

XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje į mažą žemės lopinėlį įsikėlė keletas žmonių, pažinojusių vieni kitus, nes kartu dirbo. Jie statėsi ten mažus namelius, pėrėsi pirtyse. Tai buvo įprastas sovietinis kooperatyvas – be jokios prabangos. Ir visi manė, kad istorija apie „Ozero“ viską paaiškina.

Aš manau – tai mano subjektyvi nuomonė – kad V.Putinas visuomet tesi draugams duotą žodį. Apie tai kalba visi – visi kaip vienas laikraščiai rašo, visi kaip vienas stebėtojai. Tačiau kai jis duoda žodį, o jam duotas žodis sulaužomas, jis pirmą kartą atleidžia, o antrąkart – ne.

Jeigu pažiūrėsite įdėmiai, koncepcija, kad šalį valdo kooperatyvas, sugriuvo. Kur yra vienas įtakingiausių to kooperatyvo žmonių – kalbėkime plačiau, jis ne vien sklypo kaimynas – ponas Vladimiras Jakuninas, vadovavęs „Rusijos geležinkeliams“? Kur iš Peterburgo kilęs Borisas Gryzlovas, vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai? Jis yra Rusijos pagrindinės partijos „Jedinaja Rosija“ kūrėjas. Paskui jis pirmininkavo Dūmai. Manau, kad B.Gryzlovas kur nors yra. Bet jis dabar tikrai nėra prezidentui artimos aplinkos žmogus.

Mano prielaida – V.Putinas stipriai nusivylė tuo elitu, kuris jį supa. Panašiai kaip kadaise B.Jelcinas, kuris kažkada pasakė apie Aleksandrą Koržakovą, Olegą Soskovecą ir Michailą Barsukovą, kad jie per daug imdavo ir per mažai duodavo. Pasigirsta panaši V.Putino intonacija – nusivylimas.

Tokią matau valdžios konfigūraciją. Vienas žmogus, kuris mano, kad jis atsako už visą šalį, ir elitas, kurį jis laiko nevisiškai susidorojusiu su elitui patikėtomis funkcijomis.

– Kodėl sukūrėte Baltijos šalims skirtą tinklalapį?

– Tarkime, man Baltijos šalys labai įdomios. Daugelis procesų, susijusių su SSRS pabaiga, prasidėjo 1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje. Tai prasidėjo prie Televizijos bokšto – argi ne? Paskui viena buvusios šalies dalis ėjo į vieną pusę, o kita – į kitą. Štai kas įdomu – viena valstybė stato patogią, o ne didžią šalį, kita valstybė negali pastatyti patogios, todėl stato didžią, ir man baisiai įdomu, kaip tai vyksta.

– Vienas „Novaja gazeta“ savininkų – Michailas Gorbačiovas. Kaip jį vertinate?

– Jis turi 10 proc. mūsų laikraščio akcijų. Manau, kad M.Gorbačiovas, nepaisant tragiškų Vilniaus įvykių (kaip žinoma, ne jis pasiuntė ten specialią „Alfa“ grupę, dėl ko paskui buvo ilgai aiškinamasi), sugebėjo be kraujo atsisveikinti su komunizmu. Ir tai vienas jo nuopelnų. Neįmanoma iš viso be kraujo atsisveikinti su totalitarine santvarka. Nuoširdžiai linkiu jam sveikatos, taip pat išsaugoti puikų juodąjį humorą, kurio jam nestinga.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...