2016 Birželio 08

Recenzija

Instruktažas, kuriam pritrūko instrukcijų

Veidas.lt

Agniaus Jankevičiaus maišto instruktoriai – „Otpor“ eksrevoliucionieriai. menufaktura.lt/D.Stankevičiaus nuotr.

Duonos ir žaidimų!, – tokia pirma mintis kilo, žengus pro sugriautą Nacionalinio Kauno dramos teatro butaforinę Didžiosios scenos sieną, pasibaigus premjeriniam režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektakliui „Maištas”.


Prieš šį vienos dalies tris valandas užsitęsusį pasirodymą Agnius Jankevičius teigė, jog idėją jam dar gerokai anksčiau padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas ir amerikiečių pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene’o Sharpo veikalas „198 taikaus pasipriešinimo būdai“. Įkvepiantis kūrėjo pažadas prieš premjerą: „Mes parodysime, kaip skaldomos bet kokios SIENOS!” bylojo apie tai, jog galima laukti dar vieno interaktyvaus eksperimento nepatogia ir aštria sociokultūrine tema, kurias pastaruoju metu Agnius Jankevičius vis dažniau analizuoja.

Ant raudonos pakylos trypčiojantys, į  trispalvės spalvomis išmargintais triko įsispraudę (dailininkė Laura Luišaitytė) veikėjai žada žiūrovus išmokyti maištauti.

Netradicinio teatro gerbėjus turėtų patraukti ir šalia spektaklio pridėtas žodis „instruktažas” – „kaip sukelti maištą, virsiantį spalvotąja revoliucija, tokia kaip Buldorezių revoliucija Jugoslavijoje (2000 m.), Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2005 m.) arba Jazminų Tunise (2011 m.)”.

Paralelės arba neieškok panašumų

Spektaklis pradedamas Vaido (lėlės) istorija: norėdamas atsikovoti prarastas senelio žemes, po nesėkmingų žygių jis nusprendžia susideginti prie vienos iš biurokratinių institucijų durų. Deja, lietus sumaišo visas kortas ir  jam to padaryti nepavyksta: Vaidą sučiumpa policija, jis tampa visuomenės pašaipos objektu. Šią situaciją galima laikyti viso spektaklio atspirties tašku. Kaip ji galėtų pasikeisti? Kokiu būdu Vaidas galėtų tapti spalvotosios revoliucijos simboliu ir įkvėpėju? Ką reikėtų daryti kitaip? Į šiuos klausimus žiūrovui bando atsakyti, kartu ir instruktuoti aštuoni anglakalbiai belgradiečių eksrevoliucionierių „Otpor“ judėjimo instruktoriai.

Cirko atmosferą kuria beveik visą laiką dainuojantys ir šokantys aktoriai, jie prakaituoja iš peties. Ant raudonos pakylos trypčiojantys, į  trispalvės spalvomis išmargintais triko įsispraudę (dailininkė Laura Luišaitytė) veikėjai žada žiūrovus išmokyti maištauti.  Vokaliniais sugebėjimais, kūno plastika ir organiškumu ypač žavi aktorės Martynos Gedvilaitės personažas.

Pastaruosiuose spektakliuose tuos elementus dar siejo kokia nors loginė grandis, o „Maištas” yra tikras maištas prieš bet kokias taisykles.

Vaidinimo struktūra atvira, siužetas fragmentiškas ir mozaikiškas, loginė siužeto linija trūkinėja: spektaklis sukonstruotas iš atskirų dalių, kurios sunkiai tarpusavyje rišasi. Jame sudėta beveik visa, ką buvo galima panašia forma pamatyti kartu su meniniu sindikatu „Bad Rabbits” sukurtuose spektakliuose „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos centras” ir „Vienatvė.1991”. Pastaruosiuose spektakliuose tuos elementus dar siejo kokia nors loginė grandis, o „Maištas” yra tikras maištas prieš bet kokias taisykles. Galbūt nederėtų ieškoti paralelių tarp šių spektaklių, bet iš atskirų jų fragmentų, regis, bandoma numegzti naują „Maišto” audinį: tik jis nei naujas, nei audinys.

Vos įėjęs į teatrą kiekvienas žiūrovas papuošiamas baltomis balsavimo kortelėmis. Deja, jos atlieka tik dekoratyvią funkciją – spektaklis konstruojamas taip, jog žiūrovo nuomonė nėra svarbi, tačiau gudrybė pasiteisina:  balsas suteiktas (nors ir fiktyvus, nors ir iliustratyvus) – žiūrovas patenkintas. Jau minėtame spektaklyje „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos Centras” balsavimo kortelių pagalba buvo kuriama interviu forma su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis: jų dėka žiūrovas galėjo pasitikrinti savo tolerancijos ribas, vertybes, mąstymą.

Manipuliacijos mechanizmas puikiai veikia, tik ar to buvo siekta: atskleisti žiūrovams, kaip lengva jų nuomonę valdyti?

Šiame spektaklyje jos tik karoliai. „Jeigu būtumėte dykumoje ir neturėtumėte jokių įrankių, kurį maisto davinį imtumėte: KFC atvirą traškios vištienos kibirėlį ar tarybinius konservus?” Visi prieš vieną (kažkoks keistuolis), tačiau ir tą vieną aktoriai skuba neutralizuoti.  Tad jeigu „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos centras” metu aktorius buvo išplėšiamas iš saugios zonos, atsidurdavo tam tikros įtampos ir didelės rizikos lauke, kurio suvaldymas, t.y. sėkmė/nesėkmė, priklausė nuo paties aktoriaus meistrystės, tai čia rizika eliminuojama. Kaip eliminuojama ir teisė pasirinkti už ką balsuoti, nors rankos ir kilnojamos laisvai.  Manipuliacijos mechanizmas puikiai veikia, tik ar to buvo siekta: atskleisti žiūrovams, kaip lengva jų nuomonę valdyti?

Dar viena sudėtinė spektaklio dalis – interaktyvios instaliacijos, kurių metu instruktoriai kviečia išmėginti revoliucijos kūrybines dirbtuves. Čia pat ratu išrikiuotose palapinėse instruktoriai ragina nusipiešti plakatą, sutepti kartu sumuštinį, palošti kortomis, padėlioti Lego kaladėles, iškaršti kailį biurokratui, kartu padainuoti ir pan. Klega susirinkusieji, blaškosi, dainuoja, visi laužyta anglų kalba bando susikalbėti.  Tikras chaosas be jokios strategijos – bet gal čia ir strategija: leisti pačiam žiūrovui nuspręsti, ką pasirinkti, ką pamatyti, kam lazda tvoti. Visko daug, visko nori, bet kam viso to reikia, taip ir lieka neaišku. Dar kartą prisimenant „Š.T.C. arba Šiuolaikinės Tolerancijos Centrą” –  jame instaliacijomis buvo siekiama praplėsti ir sukurti platesnį prasmių lauką, o šiuo atveju tai tik ryškus, bet tuščias saldainio popierėlis.

Galbūt per daug tų panašumų galima įžvelgti, galbūt čia jau ir fantazijos reikalas, bet stebino ir tai, jog šiame spektaklyje aidėjo net Jankevičiaus  spektaklio „Gentis” balsas. Lėlės Vaido gyvenimą pristačiusi pasakotoja (aktorė Inga Mikutavičiūtė) – tai paskutinė gyvos Šimonių šeimos giminės atstovė Rožė. Ir Rožė ta pati, ir rožės jos rankose tos pačios, tik dabar ne apie savo gentį, o apie maištą kalba. Gal Vaidas vienas iš Aukštujų Šimonių genties? O gal tik mano atmintis per daug gera, ir Rožė neturi nieko panašaus su  šiame spektaklyje kuriamu personažu.

Žiūrovui užmigti šansų nėra

Vieną lūkestį režisierius išpildo su kaupu: ko jau ko, bet fizinio žiūrovo interaktyvumo šiame spektaklyje netrūksta.  Publiką visais būdais bandoma išjudinti: ir kortelėmis, ir ekskursijomis, ir gerai žinomomis dainomis. Daina – vienas šio spektaklio arkliukų. Iki skausmo žinomas popkultūros dainas, tame tarpe ir tokius legendinės grupės Queen hitus kaip „I Want To Break Free” ar „We Are The Champions” visi dainuoja, linguoja – bendrumo atmosfera kuriama. Tik neaišku, apie ką ir kam vienija ta bendrystė.

Visa tai spektaklyje taip greitai keičiasi, temų gausa ir įvairovė tokia didelė, prasmių laukas toks platus, jog dalykai niekaip nespėja susikabinti, pralekia pro šoną, nė vienas ilgiau neužsilikdamas.

Kita muzikinė linija – gruziniškai atliekamos itin lyriškos baladės: jos tarsi malda ar lopšinė užliūliuoja ir jungia publiką ne tik pramogai, bet ir kažkokiam (?) kilnesniam tikslui, o tai pasirodė itin artima kitam „Bad Rabbits” spektakliui „Vienantvė.1991”. Čia dainomis buvo siekiama kurti bendrumo atmosferą, žadinti kolektyvinę atmintį, kartu išgyventi ją esamuoju laiku.  Ir tai ne vienintelė paralelė su šiuo spektakliu. Po Vaido istorijos įsiterpia fragmentai apie Sausio 13-osios įvykius ir aukas, ekrane sušmėžuoja įvairių revoliucijos metu nukentėjusių moterų nuotraukos, jas keičia Gene’o Sharpo mokinio Audriaus Butkevičiaus (aktorius Aleksandras Kleinas) tiesioginis virtualus interviu, agresyvių karių iš Ukrainos video, galiausiai personažų burnojimai ant ekspertų, kurie neleidžia (?) žmonėms patiems priimti sprendimų, ir, žinoma, ant didžiausios visų laikų blogybės –  biurokratų ir valdžios. Visa tai spektaklyje taip greitai keičiasi, temų gausa ir įvairovė tokia didelė, prasmių laukas toks platus, jog dalykai niekaip nespėja susikabinti, pralekia pro šoną, nė vienas ilgiau neužsilikdamas.

Ir dar, be viso to, instruktoriai pateikia keletą patarimų, kaip sukelti maištą, jog šis galiausiai virstų spalvotąja revoliucija. Štai keletas: „padaryk politiką seksualią”, „padaryk kažką beprotiško”, „būk matomas” ir svarbiausia „turėk strategiją”. Ar to užtenka, jog imtumei skaldyti sienas? Kyla įspūdis, jog patys kūrėjai susimaišė tarp sąvokų: maištas, revoliucija, pilietinis pasipriešinimas, pilietinis nepaklusnumas, –  arba jas taip sumaišė pasirodyme, jog atsekti per daug sudėtinga. „Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos gimė iš bendrystės, masinio protesto. Deja, tame labai daug režisūros. Spalvota revoliucija – komercinis reikalas, jai rašomas scenarijus, ją netgi galima užsakyti už pinigus”, – prieš premjerą kalbėjo režisierius. Tai ko mus instruktuoja? Taip ir lieka neaišku, juk, pasak pačių kūrėjų, masinis protestas ir pilietinė bendrystė yra tik iliuzija, o revoliucija – teatras, kurį galima nusipirkti.

Spektaklio tema sudėtinga, o žiūrovas neturi laiko nei įsijausti, nei apmąstyti turinio, kuris pateikiamas scenoje.  Jeigu instruktažo tikslas buvo instruktuoti, t.y. suteikti tam tikrų nurodymų ar pamokymų apie spalvotosios revoliucijos kėlimą, tai idealiu atveju pavyko suteikti tokias vertingas pamokas kaip: dainuoti kartu gera, nemokami sumuštiniai skanu, apmėtyti biurokratą laikraščių gniutulais smagu. Ir visos šios linksmybės galėtų atrasti savo vietą, netgi būti prasmingomis – nessmurtinėmis, ne agresyviomis – spalvotojų revoliucijų veiklomis prieš valdžią ar nusistovėjusią tvarką, jeigu jos būtų pateiktos kaip bendros strategijos dalis. Kelis kartus sudainuota instruktorių frazė „yra tiek daug juokingų būdų pasipriešinti” įgytų kur kas didesnę vertę ir prasmę. Ko šiame spektaklyje trūko? To, be ko neapsieitų nei viena sėkminga spalvotoji revoliucija – strategijos. Instruktažui pritrūko instrukcijų. Taip, šis spektaklis sukėlė norą maištauti! Maištauti prieš teatrą, kuris kaip ir ne kartą spektaklyje koneveikta valdžia neatsako už savo pažadus. Jeigu jau žadate skaldyti SIENAS (ne butaforines) – tai jas ir skaldykite.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. birželio 3 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...