2013 Rugpjūčio 29

Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete

veidas.lt


Jei bent kiek domitės psichologija, bet ieškote ko nors lengvai skaitomo, jus turėtų sudominti nauja psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės knyga, į kurią sugulė įsimintiniausi autorės psichoterapijos atvejai, kuriuos ji pavertė novelėmis. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Mazochistinė istorija. „Vištos protas“
– Padarykite taip, kad aš ko nors norėčiau! Nes noriu tik numirti. Vaikystėje, būdavo, įlipu į medį, žiūriu į apačioje vaikštančius žmones ir nesuprantu, dėl ko gyvenu. Man nieko nereikia, nebent stebėti gyvenimą kaip vaiduokliui, – teatrališkai išvinguriavo Ūla.
– Mėgautis stebėjimu – visai geras užsiėmimas, visa Indija pilna tokių žmonių.
– Bet aš jaučiu, kad visi ką nors daro, o aš – nieko. Aš tiesiog neverta vaikščioti šia žeme!
Šiuo žaidimu Ūla mane iš karto nokautuodavo, atrodė, kad vis tiek įrodys pasauliui ir sau, kokia yra bloga, o man – kokia esu bejėgė jai padėti. Klausydama Ūlos, nevalingai prisimindavau vadinamuosius energinius vampyrus, žmones, kurie nieko bloga nedaro, bet pabuvęs su jais gali likti visai be jėgų.
Po mėnesio konsultacijų Ūla bent jau atsakinėjo į mano klausimus, o per pirmus susitikimus ši trisdešimtmetį jau peržengusi mergina iš baimės nesumodavo, nė ką pasakyti. Bet kuris klausimas jai sukeldavo stresą ir aš turėdavau nertis iš kailio drąsindama, pateikdama atsakymų variantus, kalbėdama pati.
Ūlos išvaizda buvo kažkuo keista. Vidury kaktos prilipęs apgamas, nesimetriškas veidas. Bet didžiausias keistumas buvo tarsi ne tai. Neįprastas buvo jos veidas: žvilgsnis visiškai atsiduodantis, įsiurbiantis visa, kas kalbama, o burna įsitempusi, tarsi paralyžiuota. Nejučia ateidavo mintis, kad viršutinė veido dalis manęs bijo, o apatinė įsiteikia. Mintyse nuo to keisto neatitikimo net nusipurtydavau, nuo šio įspūdžio net pykino – jaučiausi, tarsi mane norėtų suvalgyti ir išspjauti vienu metu.
Keistai nuteikė ir Ūlos daiktai. Elegantiški paltai, ryškiaspalviai šalikai, zomšinės rankinės buvo kokybiški, puikiai suderinti, bet keistai disonavo su tiesmuka kalbos maniera bei stačiokišku humoru. Gal įsigyti daiktus padėjo draugas norvegas, kuris ją dosniai finansavo? Negi juos ir parinkdavo? Su norvegu Ūla gyveno jau šešerius metus. Jis dirbo naftos platformose ir dažnai būdavo jūroje.
– Sutariame puikiai. Aš vis pagalvoju, koks nuostabus likimas, kad Dievas davė šį žmogų. Kai susipažinome, pora metų buvo kaip šventė.
– Ilgiesi jo?
– Taip, man jo trūksta. Bet kai visą mėnesį sėdime dviese namie, irgi nėra lengva.
Ūla gyveno kitame mieste. Į pirmą susitikimą vėlavo.
– Atsiprašau, ką tik iš traukinio.
Pamaniau: „Atvažiuos porą kartų ir nustos.“ Bet ji važinėjo ir nemanė liautis.
{…}
Ūla tikrai sirgo depresija, tačiau gerti vaistus atsisakė. Kita vertus, jos kančia priminė egzistencinį vakuumą, kurį patiria žmonės, neturintys ką veikti. Kai nereikia kovoti dėl duonos kąsnio, gali įklimpti į ilgus apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Ir ką ji dirbtų? Pinigų pakanka, o profesijos jokios. Gilinomės į jos būsenas, ieškojau išeičių, tačiau kad ir ką šnekėtume, ši mergina nedarė jokio veiksmo ir protingiausios psichologinės įžvalgos nieko negalėjo pakeisti. Nusprendžiau ją spustelėti. Kaip sako psichologai bihevioristai: „Galbūt jūsų problemos iš toli ir iš giliai, bet išeitis viena – dirbti ir treniruotis.“ Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų Ūla, jau išsprendusi savo problemas. Besidominti, dirbanti? Keista, tai atrodė realu. Depresiško žmogaus logika nesutrinka, tačiau pasikeičia gebėjimas įžvelgti prasmę – jo niekas nebedžiugina. Tokiu atveju jausmais nepasiremsi, protas turi imti viršų ir įsitvirtinti aukščiau jausmų.
– Galbūt tau patiktų mokytis? Turėtumei už ką save vertinti.
– Aš nieko nesugebu ir manęs niekur nepriims.
Po ilgų diskusijų apie specialybes ji apsistojo prie kalbų kursų. Nueiti įsidrąsino tik po mėnesio, pabandė ir metė.
{…}
Ūlos vaikystė priminė siaubo filmą. Kankinė manipuliatorė mama, despotas tėvas, sulaužyta savigarba, primestas kaltės jausmas. Kankinimai ir žeminimai mano klientei buvo tikrasis gyvenimas ir ji netikėjo, kad pasaulis gali būti kitoks. Mazochizmas nėra mėgavimasis skausmu, kenčiama norint gauti dėmesio, atkeršyti kankintojams, pasijusti pranašesniam. Tiek vaikystėje, tiek užaugę tokie žmonės dažniau patiria nelaimingus atsitikimus, tyrimais nustatyta, kad tokiems žmonėms net dažniau lūžta kaulai.
{…}
– Pradėjau svajoti – noriu išsikraustyti ten, kur tėvai manęs nepasieks, – pareiškė ji po savaitės.
– Puiku! Kartu galėtum stoti mokytis. Kur važiuotum?
– Į Vilnių arba į Klaipėdą. Kažin, kur geriau? Labai mėgstu gamtą. Bet terapija – Vilniuje.
Dėl terapijos keltis iš vieno miesto į kitą? Tačiau vieną diena Ūla pasakė šeimininkei, iš kurios nuomojosi butą, kad greitai išsikels. Paskambino ir į privačią kalbų kolegiją. Nors visą mėnesį delsė nešti dokumentus, ją iš karto priėmė. Trauktis nebuvo kur.
Apsidžiaugiau, kad žmonės ir studijos ją išblaškys. Bet kur tau! Kas dieną Ūla kentėjo vis labiau.
{…}
– Man dreba rankos, dreba burna. Atrodo, pasaulyje liko vien baimė, jau geriau būtų nušokti nuo skardžio. Prisėdu prie namų darbų, praeina valanda, dvi, ateina naktis, negaliu pajudėti. Dieną dar baisiau: galvoju, ar sugebėsiu ką nors pasakyti, paklausti, ar bus bent viena mintis. Taip bloga, kad blogiau jau negali būti. Vienas dėstytojas net susirūpino: „Kas tau, gal depresija?“ Egzaminų, matyt, nelaikysiu.
– Ūla, tai tik pirmi drąsūs žingsniai! Anksčiau pasyviai kentėjai, o dabar darai kažką visai nauja. Kadaise, kai pradėjau skaityti paskaitas, aš irgi bijojau, tarsi mane kas ketintų mušti, net išvakarėse negalėdavau užmigti, o dabar prieš auditoriją kalbu kuo laisviausiai.
{…}
– Pradėjau jausti, kad trukdo draugas. Kai tiek jėgų reikia mokslui, nepajėgiu rūpintis dar ir juo, o jis nuobodžiauja – nei idėjų, nei draugų. Net apšaukiau: „Ir ko tu su manimi tąsaisi? Gal skiriamės? Būčiau bomžė, gyvenčiau gatvėje!“ O anksčiau buvom tarsi vienas kūnas.
Posūkis buvo netikėtas, bet dėsningas. Labai svarbu, kad mazochistas išreikštų pyktį. Tam, kad nustotų mėgautis kančia, jis turi pajausti, kad, be skausmo, yra ir kitų malonumų, o labiausiai mazochistas trokšta valdžios.
{…}

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...