2016 Gegužės 16

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš M.Higgins Clark „Girdėta melodija“

Veidas.lt

JAV rašytoja Mary Higgins Clark vadinama Detektyvų karaliene. Jos romanai, vertinami skaitytojų ir kritikų visame pasaulyje, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių.

Romano „Girdėta melodija“ (vertė Liudmila Petkevičiūtė) siužetas: ieškodama romantiškos aplinkos labdaringam renginiui, Kei Lansing prisimena Karingtonų dvarą, kuriame sodininku dirbo jos tėvas, kai ji dar buvo mažytė. Dabar šiame dvare šeimininkauja Piteris Karingtonas. Labdaringas vakaras įvyksta, o tarp Kei ir Piterio netikėtai įsižiebia romantiški jausmai. Jauna moteris puikiai žino, kad apie Piterį sklando šiurpūs gandai – vyras įtariamas susijęs su dviejų moterų mirtimi. Bet tai tik gandai, ne oficialūs kaltinimai, ir nuo meilės apsvaigusi Kei nusprendžia nekreipti į juos dėmesio. Tačiau vienos dienos įvykiai prikelia praeities šešėlius. Kei nelieka nieko kito, kaip tik pamėginti išsiaiškinti tiesą. Bet moteris nė neįtaria, kaip toli ją nuves tiesos paieškos ir į kokį pavojų ji pateks…

***

Pradėjo snigti. Tačiau Nikolas Grekas bemaž nejuto šlapių drėgnų snaigių, krentančių ant jo veido. Jis dairėsi į Ričardo Volkerio parodų salės langus antrame aukšte Vakarų Penkiasdešimt septintojoje gatvėje.

Grekas nuodugniai pasidomėjo Volkeriu. Keturiasdešimt šešerių, dukart išsiskyręs Elainos Volker Karington sūnus, blankus vidutiniokas meno pasaulyje. Volkerio sėkmės pamatai glūdėjo sėkmingose jo motinos vedybose su Karingtonu. Volkeris dalyvavo pokylyje, po kurio nežinia kur pradingo Suzana Altorp. Tardytojo surinkta medžiaga bylojo pokylio pabaigoje jį išvykus į savo butą Manhatane.

Įėjusį pro duris Greką patikrino apsaugininkas, ir jis užlipo laiptais parodų salėn. Čia jį pasitiko plačiai besišypsanti priimamojo tarnautoja.

– Ponas Volkeris jūsų laukia, – tarė dirbtinai maloniai. – Po keleto minučių baigsis labai svarbus pasitarimas, o tuo tarpu gal pasidairytumėt? Kaip tik turime vieno jauno tapytojo darbų, kuriuos kritikai lyg susitarę liaupsina.

„Didesnės melagės nesu girdėjęs, – piktai pamanė Grekas. – Tasai Volkeris geriausiu atveju narplioja kryžiažodžius savo užkampėlyje.“

Ir tikrai – niūrioje patalpoje melsvai baltomis nuobodžiomis sienomis ir tamsiai pilku kilimu nesimatė nė vieno lankytojo. Grekas žingsniavo nuo paveikslo prie paveikslo apsimesdamas atidžiai juos žiūrinėjąs. Tai buvo stebėtinai nykūs apšiurusio miesto vaizdai, iš viso apie dvidešimt. Ties priešpaskutiniu balsas už nugaros dirbtinai žvaliai tarė:

– Šitas, ko gero, iš visų labiausiai primena Edvardą Hoperį, argi ne taip?

„Na kur jau ten“, – vos nepasakė Grekas ir kaži ką neaiškaus sumurmėjęs atsigręžė. Priešais stovėjo Ričardas Volkeris. „Atrodo jaunesnis nei keturiasdešimt šešerių“, – pamanė Grekas. Jo dėmesį patraukė mėlynos tartum safyrai Volkerio akys ir platus tarpuakis. Tai buvo šiurkščių ir ne itin taisyklingų bruožų, vidutinio ūgio, tvirtai tartum boksininkas suplūktas vyrukas drūtomis rankomis.

„Tokiam labiau prie veido mankštykla, o ne parodų salė“, – nejučia šmėstelėjo Grekui. Tamsiai mėlyna eilutė Volkeriui visai netiko. Nors ir brangi, užtempta ant drambloto kūno atrodė nekaip.

Grekui leidus suprasti, jog visai neketina leistis į vingrybes apie meną, Volkeris pakvietė į savo darbo kambarį. Pakeliui jis kiek pasamprotavo apie tai, kaip paranku šeimoje turėti žmogų, gebantį atpažinti genijus, kol jie dar niekam nežinomi.

– Šis dalykas puikiausiai tinka ir kitoms sritims, ne tik dailei, – postringavo jis, pats sėsdamasis prie savo rašomojo stalo ir ranka mosteldamas Grekui sėstis ant kėdės kitoje stalo pusėje. – Mano senelis dažnai pasakodavo, kaip Maksas Hiršas, legendinis jojimo treneris, pražiopsojo galimybę už šimtą dolerių įsigyti geriausią visų laikų lenktyninį žirgą Man O’Varą. Beje, ar domitės žirgų lenktynėmis?

– Kad nelabai turiu laiko tokiems malonumams, – apgailestaudamas atsakė Grekas.

Volkeris atlaidžiai nusišypsojo.

– Kaip ir tuštiems pokalbiams. Suprantu, suprantu. Ką gi, tuomet kuo galiu būti naudingas?

– Pirmiausia noriu padėkoti, kad sutikote mane priimti. Kaip jau tikriausiai girdėjote, Suzanos Altorp motina pasamdė mane ištirti ano liūdno įvykio aplinkybių.

– Kaip negirdėsi, kaip negirdėsi, – net atsilošė Volkeris. – Bent jau Englvude apie tai visi tik ir ūžia.

– Ar daug laiko praleidžiate Englvude?

– Net nežinau, ką atsakyti – laikas tokia reliatyvi sąvoka… Gyvenu Manhatane, Rytų Septyniasdešimt trečiojoje gatvėje. O kaip žinote, mano motina Elaina Karington turi namą Karingtonų dvare, taigi kartais aplankau ją. O ir ji dažnai atvažiuoja į Manhataną.

– Ar buvote Karingtonų dvare tą vakarą, kai dingo Suzana Altorp?

– Be manęs, pokyly dalyvavo dar apie porą šimtų svečių. Ėjo ketvirti metai nuo motinos ir dabartinio Piterio Karingtono tėvo vedybų. Iš tikro pokylis buvo surengtas Karingtono vyresniojo septyniasdešimtmečio proga. Ponas Karingtonas labai nemėgo minėti savo amžiaus, nes motina buvo gerokai jaunesnė už jį – visais dvidešimt šešeriais metais, jei kalbėsime tiksliai. Taigi pokylis tiesiog nebuvo įvardintas kaip jubiliejinis, – Volkeris stabtelėjo ir reikšmingai pakėlė vieną antakį. – Paprasčiausia aritmetika jums bemat parodys senąjį Karingtoną buvus gan smailų prie jaunučių moterų. Beje, savo pirmagimio Piterio jis susilaukė turėdamas keturiasdešimt devynerius metelius. Piterio motina irgi buvo už jį daug jaunesnė.

Mandagiai linktelėjęs Grekas apsidairė. Nedidelis Volkerio kabinetas buvo su skoniu įrengtas ir išmaniai apstatytas. Grietinėlės baltumo sienos vykusiai derėjo prie tamsiai mėlyno kilimo bei raudonai ir mėlynai dryžuoto minkštasuoliuko dviem. O paveikslas ant sienos viršum jo, vaizduojantis kortuojančius senius, atrodė šimtąsyk įdomesnis nei tos teplionės, kurias jis apžiūrinėjo parodoje. Kampe, ant neaukštos įstiklintos spintutės, stovėjo kelios nuotraukos, vaizduojančios Volkerį polo lauke, ir raižytas sidabrinis padėklas su golfo kamuoliu.

– Kur prakiurdėt? – paklausė rodydamas į skylę.

– Šventojo Andriaus universitete, – atsakė Volkeris, neslėpdamas pasididžiavimo.

Grekas patenkintas pastebėjo, jog prisiminimai apie senus gerus laikus ir buvusius laimėjimus kiek apramino Volkerį, o šito jam ir reikėjo. Patogiau atsilošdamas kėdėje jis tarė:

– Stengiuosi kuo smulkiau atkurti Suzanos Altorp paveikslą. Ką galėtumėt apie ją pasakyti?

– Pradėkime nuo to, kad labai menkai ją tepažinojau. Pats pagalvokit: ji – aštuoniolikos ar devyniolikos mokinukė, o aš – visų dvidešimt ketverių rimtas vyras. Tuo metu jau darbavausi Sotbio aukcione ir gyvenau didmiesty. Be to, tiesiai sakant, mamos sutuoktinis, ketvirtasis Piteris Karingtonas, manęs nemėgo, kaip ir aš jo.

– Dėl ko jūs nesutarėt?

– Na, šito nepavadinsi nesutarimu. Jis pasiūlė man jaunesniojo bendradarbio vietą vienoje savo tarpininkavimo įmonių, kur, jo žodžiais tariant, būčiau galėjęs pasidaryti gražaus pinigo ir liautis buvęs skurdeiva. Na, ir ėmė mane dar labiau niekinti, kai jo pasiūlymo atsisakiau.

– Ak štai kaip. Bet juk nesiliovėte lankęs motiną jos naujuose namuose?

– Žinoma, ne. Tą vasarą prieš dvidešimt dvejus metus buvo labai karšta, tad ji nuolatos rengė maudynes su vaišėmis. Mama visad mėgo pokylius ir dažnai kviesdavosi draugų pasisvečiuoti. Piteris ir Suzana abu mokėsi Prinstone, taigi dažnai parvykdavo su būriais bendramokslių. Paprastai ir man leisdavo pasikviesti vieną kitą bičiulį. Šauniai praleisdavom laiką.

– Ar Suzana ir Piteris buvo pora?

– Na taip. Jie gan dažnai susitikinėjo. Iš to, ką mačiau, susidariau nuomonę, kad jie įsimylėję ar bent jau jis kaip reikiant įklimpęs.

– Norite pasakyti, tai buvo lyg ir meilė be atsako? – švelniu balsu įsiterpė Grekas.

– Nieko tokio pasakyt aš nenoriu. Tiesiog ji buvo smarki, itin linkusi bendrauti, o Piteris daug ramesnis. Tačiau kiek beatvažiuodavau savaitgaliais, vis rasdavau ją dvare žaidžiančią tenisą ar tįsančią saulėkaitoj prie baseino.

– Ar likote nakvoti Karingtonų dvare pasibaigus pokyliui?

– Ne. Kitądien iš pat ryto buvau pakviestas žaisti golfo, tad išvykau tuoj po vakarienės. Nepasilikau nė pašokti.

– Suzanos motina įsitikinusi, jog jūsų įbrolis kaltas dėl Suzanos mirties. Ar jūs palaikytumėt tokią jos nuomonę?

Ričardo Volkerio akyse blykstelėjo pasipiktinimo kibirkštėlė, kai susinervinęs jis dėbtelėjo Greko pusėn.

– Tai jau ne, – atšovė ryžtingai.

– O ką galėtumėte pasakyti apie Greisę Karington? Juk buvote tame pobūvyje, po kurio ji nuskendo. O ir pats pobūvis buvo surengtas jūsų garbei, ar ne?

– Piteris nuolat keliaudavo. O Greisė stokojo draugijos. Ji nemėgo liktis viena. Taigi nuolat rengdavo kviestinius pietus ir kitokius suėjimus. Išgirdusi, kad artėja mano gimtadienis, ji vieną iš tokių vakarėlių paprasčiausiai įvardijo kaip mano gimtadienio pobūvį. Iš tikro tebuvome šešiese. Piteris pasirodė gan vėlai, prieš pat pabaigą. Mat grįžtant iš Australijos jo lėktuvo skrydis buvo nelauktai atidėtas.

– Kaip suprantu, tą vakarą Greisė gerokai padaugino.

– Tai kad ji nuolat padaugindavo. Keletą sykių gydėsi nuo girtuoklystės, bet tai menkai tegelbėjo. O kai po keleto persileidimų pagaliau pastojo, visi susirūpinom, koks gims tas vaikas.

– Ar kas nors mėgino ją sudrausmint tą vakarą?

– Ji buvo meistrė apsimetinėti. Visi manėme ją geriant gazuotą vandenį, bet tai buvo gryniausia degtinė. Taigi Piteriui pagaliau parsiradus namo ji jau buvo girta kaip dūmas. Žinoma, jis ne juokais įniršo išvydęs ją tokią nusitašiusią. Tiesa, ji šiek tiek atitoko, kai jis išlupo jai iš rankų stiklinę su gėrimu ir šliūkštelėjęs jos turinį ant kilimo aprėkė ją. Kai įsiutęs užlėkė laiptais, pamenu, ji sutrikusi sumurmėjo:

– Manau, balius baigtas.

– Šnekamojoje kalboje žodžiai „balius baigtas“ gali reikšti ne tik pobūvio pabaigą, bet ir kai ką daugiau, – tarė Grekas.

– Taigi kad. Greisė atrodė labai nusiminusi. Mama ir aš išėjome paskutiniai. Tąnakt pasilikau motinos namuose. Greisė sakė prigulsianti čia pat, ant minkštasuolio. Manau, ji nenorėjo rodytis Piteriui po akių.

– Ar judu su motina išėjot kartu?

– Taip, mudu sykiu nuėjome prie jos namo. O kitą rytą paskambino paklaikusi tarnaitė. Tai ji aptiko skenduolę.

– Kaip manote, ar Greisė Karington nusižudė, ar netyčia įkrito į baseiną?

– Mano galva, į šį klausimą tėra vienas atsakymas: Greisė geidė to kūdikio. Jo norėjo ir Piteris. Argi moteris tokioj padėty būtų ryžusis žudytis? Nebent iš nevilties, kad negali liautis girtuokliavusi ir kad dėl to jos taip trokštamas vaikelis gali likti išsigimėliu.

Pasistengęs nutaisyti kuo malonesnį balsą Nikolas Grekas lyg tarp kitko paklausė:

– O gal Piteris Karingtonas taip įniršo, kad net galėjo padėti savo žmonai pasidaryti galą, pavyzdžiui, tada, kai ji atsijungė, kaip minėjote, nuvirtusi ant minkštasuolio?

– Nebūkit juokingas! – atšovė Volkeris. Tik šį kartą jo pasipiktinimas buvo akivaizdžiai apsimestinis, netikras.

„Jis pats nelabai tiki tuo, ką čia sako, – pamanė Grekas pakildamas eiti, – o nori, kad aš patikėčiau.“

Knygą galite įsigyti ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...