2016 Sausio 11

Klimato kaita

Paryžiaus susitarimas – didžiausia pergalė ar didžiausia iliuzija?

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Ką tik pasibaigę metai nelepino geromis geopolitinės sferos naujienomis. Vienas pozityvesnių įvykių buvo beprecedentis susitarimas, pasiektas Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje. Šį susitarimą, kurio esmė – išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms, pasirašė 195 valstybių atstovai. Tačiau dabar, kai euforija dėl pasiekto konsensuso jau kiek nuslūgo, galima pabandyti kritiškai pažvelgti į tai, dėl ko buvo sutarta Prancūzijos sostinėje.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Pirmiausia verta paminėti, kad susitarimo esmę kiek nustelbė jo pasirašymo faktas. Tačiau, ko gero, tai neturėtų pernelyg stebinti. Pasiekti tokį visuotinį susitarimą dėl klimato buvo bandoma jau nuo 1992 metų, kai įvyko pirmoji panaši Jungtinių Tautų konferencija. 2011 metais buvo nuspręsta, kad poveikio klimatui mažinimo veiksmų planas turi būti sudarytas iki 2015 metų. Atsižvelgiant į šį sprendimą ir buvo siekta pasirašyti aptariamą susitarimą. Jeigu to būtų nepavykę padaryti – tai būtų buvęs dar vienas smūgis Jungtinių Tautų įvaizdžiui, taip pat iš esmės globalios klimato politikos fiasko.

Kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą.

Apie tai, kad susitarimo pasirašymas vertinamas kaip svarbi politinė pergalė, byloja ir skirtingų valstybių pastangos „pasisavinti“ šį laimėjimą ar bent jau išryškinti savo vaidmenį siekiant susitarimo. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad susitarimas buvo pasiektas dėl Amerikos lyderystės. Požiūrį į Paryžiaus susitarimą, kaip „Rusijos diplomatijos pergalę“, suskubo paskelbti ir Maskva.

Iš tikrųjų niekas nekvestionuoja to, kad pasiekti 195 valstybių konsensusą yra didelis ir sunkus darbas. Tačiau kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą, tad pirmiausia reikėtų apžvelgti, kokios gi yra minėto susitarimo įgyvendinimo galimybės.

Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais.

Iš karto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pradėti įgyvendinti susitarimą planuojama tik nuo 2020 metų. Pavojus, kuris gali kilti dėl įgyvendinimo atidėjimo, yra tas, kad dalis lyderių, pasirašiusių šį istorinį dokumentą, per artimiausius ketverius metus praras valdžią, nueis nuo politinės arenos ir pan. Be to, būtina paminėti, kad šalių delegacijų Paryžiuje pasirašytas dokumentas turės būti ratifikuotas šalių parlamentų, ir šis procesas gali būti nelengvas, t.y. atskirų valstybių pozicijos susitarimo atžvilgiu gali iki 2020 metų pasikeisti.

Visi kiti klausimai yra labiau praktinio pobūdžio ir susiję su susitarimo įgyvendinimo principais.

Susitarimo tikslas yra neleisti pakilti vidutinei temperatūrai Žemėje daugiau negu dviem laipsniais (idealiu atveju – 1,5 laipsnio), palyginti su XIX a. viduriu, kai prasidėjo daugmaž reguliarūs klimato pokyčių stebėjimai. Pažymima, kad šiuo metu vidutinė temperatūra mūsų planetoje jau yra pakilusi vienu laipsniu, palyginti su 1850 metais. Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais, palyginti su XIX a. viduriu.

Vidutinės Žemės oro temperatūros didėjimas siejamas su pramonės revoliucija. Temperatūros kilimas tirpdo ledynus, spartina dykumėjimo procesus, o tai gali lemti katastrofiškus klimato pokyčius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

Paminėkime ir tai, kad egzistuoja teorija, jog žmogaus veiklos įtaka klimato pokyčiams Žemėje nėra reikšminga, o vidutinės temperatūros kilimas planetoje susijęs vien tik su natūraliais oro temperatūros kilimo/kritimo ciklais. Tačiau dauguma mokslininkų vis dėlto yra linkę vertinti vadinamąjį šiltnamio efektą kaip rimtą, su žmogaus veikla susijusią problemą. Atitinkamai ir susitarime fiksuojami įsipareigojimai kovoti su šiltnamio efektu, kuris, kaip manoma, atsiranda dėl anglies dioksido ir metano išmetimo į atmosferą. Tačiau kartu reikia paminėti, kad kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

"Scanpix" nuotr.

Čia verta pateikti kelis įdomius faktus. Daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą išmeta dvi didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV ir Kinija. Kita vertus, aplinką smarkiai teršia ne tik didelės ir stiprios ekonomikos, bet ir skurdžiau gyvenančios valstybės, besinaudojančios „purvinomis“, bet gana pigiomis ir efektyviomis energetinių išteklių deginimo technologijomis. Į tai irgi teko atsižvelgti rengiant aptariamą susitarimą. Susitarimas numato, kad nuo 2020 metų išsivysčiusių šalių finansinė pagalba besivystančioms valstybėms, skirta nuostoliams dėl susitarimo įgyvendinimo kompensuoti, kasmet sieks 100 mlrd. JAV dolerių.

Dėl savo ateities tenka nerimauti ir iškastinio kuro eksportuotojams – pavyzdžiui, Saudo Arabijai. Susitarimas gali stipriai paveikti ir anglis savo energetiniams interesams užtikrinti aktyviai deginančią Lenkiją ar tą patį su savo skalūnais darančią Estiją. Gana lengvai galima būtų pateikti ir dar daugiau panašių pavyzdžių.

Faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Į visa tai tenka atsižvelgti, turint galvoje, kad susitarimas numato kiekvienai iš jį pasirašiusių valstybių iškelti nacionalinius tikslus, kurie leistų kartu judėti link užsibrėžto tikslo. Tai turi būti padaryta iki 2022 metų. Atitinkamai pirmas įvertinimas, kaip veikia susitarimas, turėtų būti atliktas 2023 metais ir vėliau kartojamas kas penkerius metus. Todėl faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Kas gi verčia nerimauti kalbant apie JT klimato susitarimą ir jo ateitį? Čia, apibendrinant pateiktą informaciją, galima išskirti kelis esminius veiksnius.

Susitarimo pasirašymas iš tikrųjų tapo svarbiu ir reikšmingu simboliniu gestu, tačiau apie praktinę jo naudą dar netenka kalbėti, nes jo įgyvendinimas atidėtas beveik penkeriems metams. Įgyvendinti vadinamąsias individualias programas pasaulio valstybės pradės dar vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinių susitarimo įgyvendinimo programų terminas yra 2022 metų pabaiga, šios programos greičiausiai bus pradėtos įgyvendinti tik nuo 2023 metų.

"Scanpix" nuotr.

Yra pagrįstų nuogąstavimų, kad nors 195 pasaulio valstybėms užteko politinės valios pasirašyti susitarimą, šios valios gali pritrūkti jo įgyvendinimo etape. Pernelyg daug ekonominių interesų yra susiję su siekiu mažinti anglies dioksido ir metano išmetimą į atmosferą. Dėl to bijoma, kad susitarimo principai gali subyrėti, atsimušę į realios politikos ir realios ekonomikos sieną. Tokias abejones dar labiau sustiprina tuoj pat po susitarimo pasirašymo Rusijoje pasigirdę balsai, esą susitarimas prieštarauja šalies nacionaliniams interesams.

Todėl garsiai nuskambėjusi „pergalė“ Paryžiuje gali pavirsti pergalės iliuzija. Užtat tokio fiasko pasekmės gali būti labai rimtos – kai kurių salų ir pakrančių zonų užtvindymas (tokia grėsmė kyla Maldyvų ir Seišelių saloms, Olandijos pakrantei ir t. t.), problemos dėl gėlo vandens resursų, didėjantis stichinių nelaimių – tokių kaip uraganai, potvyniai, miškų gaisrai – skaičius. Neišspręstos klimato problemos taip pat gali gilinti bado problemą pasaulyje.

Kaip tik todėl minėtas susitarimas ir jo įgyvendinimas kartais vadinami rimtu egzaminu visai žmonijai – ypač jeigu pačios blogiausios prognozės dėl klimato kaitos pasirodys esančios taiklios.

Tekstas pirmą kartą publikuotas www.geopolitka.lt 2016 m. sausio 11 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...