"Veido" archyvas

D.Dundulis: “Tai, ką norėdamas pasiekti 1990 metais murkdydavausi savaitę, šiandien remdamasis savo patirtimi galiu atlikti per 10 minučių”

Jau būdamas aukščiausio lygio vadovas, Dainius Dundulis, norėdamas pasisemti idėjų, išvyko padirbėti kroviku į Vokietiją. Panašiems eksperimentams jis ryžtųsi net ir dabar.

Bent du kartus per savaitę, prieš įnikdamas į darbus savo kabinete, įmonių “Norfos mažmena” ir “Rivona” vadovas bei pagrindinis akcininkas Dainius Dundulis iš pat ryto užsuka į šalia biuro įsikūrusią “Norfos” parduotuvę. Neskubėdamas ją apeina ir įgudusia akimi įvertina, ar viskas gerai. Trečio pagal dydį prekybos tinklo Lietuvoje vadovas mėgsta pats įsitikinti, kas dedasi jo valdomose parduotuvėse, ir sužinoti problemas iš pirmų lūpų. “Vadovas reikalingas tam, kad spręstų problemas, bet pirmiausia jas reikia sužinoti. Yra du būdai, kaip tai padaryti: arba tave jos gali pasiekti per hierarchinę sistemą, arba tu pats gali “pasiimti” iš apačios”, – “Veidui” dėsto D.Dundulis, kuriam arčiau širdies antrasis variantas.

Su juo verslo reikalais bendravę žmonės pasakoja, kad vykdamas į susitikimą kitame mieste D.Dundulis nepraleis progos užsukti ir į tame krašte veikiančias “Norfos” parduotuves. O jei prireiks paaiškinti darbuotojui, kaip tinkamai atlikti darbą, pasiraitos rankoves ir pats sudėlios prekes lentynoje. Kaip prisipažįsta pats verslininkas, pastarąjį kartą vaisių ir daržovių skyrių jis tvarkė prieš mėnesį Tauragėje.

“Jei važiuoju į Šiaulius ar Klaipėdą, visada susidėlioju laiką taip, kad aplankyčiau tam tikrą skaičių parduotuvių. Net neįsivaizduoju, ar kitaip įmanoma. Aš turiu žinoti, kas dedasi. Neretai pabendrauju su paprastais parduotuvių darbuotojais. Tik problema, kad ten, kur mane mato dažnai, jie nebijo bendrauti, tačiau ten, kur būnu retai, – bijo.

Negerai, kad mūsų žmonės tiek prigąsdinti, jog bijo išsakyti problemas. O kai pas juos viskas susikaupia ir ištrūksta, išeina nebe bendravimas, o isterija”, – apgailestauja D.Dundulis.

Aukščiausio lygio vadovui – kroviko praktika Vokietijoje

Nepriklausomybės pradžioje nuo nulio pradėjęs kurti dabartinį verslą, D.Dundulis yra iš tų verslininkų, kurie žino juodžiausių darbų skonį. “Mes tais laikais praktiškai viską darėme patys. Ieškoti žmonių, kurie galėtų atlikti kokius nors mažus darbus, būtų užtrukę ilgiau, negu patiems atlikti”, – sudėtingą pradžią prisimena D.Dundulis.

Nors verslo pradžioje daugeliui buvo nelengva, kažin ar pavyktų rasti daug aukščiausio lygio vadovų, kurie neverčiami būtinybės sutiktų bent trumpam grįžti į paprasto darbininko vaidmenį. D.Dundulis – vienas tų retų vadovų. Prieš septynerius metus, jau būdamas vieno iš keturių didžiausių Lietuvos prekybos tinklų vadovas ir šalyje žinomas žmogus, D.Dundulis išvyko į Vokietiją dešimt dienų padirbėti paprastu sandėlio darbininku. Į tokią praktiką pas vokiečių tiekėjus įsiprašė pats, norėdamas iš vidaus pamatyti, kaip vokiečiai tvarkosi, ir pasisemti naujų idėjų.

“Iš manęs juokėsi, kad sandėlio darbininku atvažiavau dirbti tokia pat mašina, kokią turi jų direktorius, – iš smagaus nuotykio ir pats juokiasi D.Dundulis. – Bet tai buvo labai gera patirtis, nes lyginau mūsų ir jų darbuotojus ir tikrai mačiau labai didžiulį skirtumą. Labiausiai įsiminė santykiai tarp žmonių – jų geranoriškumas vienas kitam, atsakingumas, punktualumas. Susidūrę su problema, jie ne nusispjaus ir nueis, o atliks iki galo. Dabar mes sandėliuose turime analogišką situaciją – pas mus nėra jokio chaoso, mes visur spėjame, darbus baigiame anksčiau, nei numatyta pagal grafiką. Mes tą chaosą pamiršę. Ir daugelio mūsų parduotuvių direktoriai supranta, kad chaoso – pulti, bėgti, daryti, bet nepadaryti iki galo – nereikia.”

“Norfos mažmenos” valdybos pirmininkas tvirtina, kad ir vėl ryžtųsi tokiam eksperimentui. “Bet turi būti dėl ko – turiu pamatyti ką nors naujo. Iš tokių dalykų labai daug visokių naujų idėjų pasisemiu. Jau nesuskaičiuoju, kiek sandėlių esu matęs. Ir pro retą parduotuvę užsienyje praeinu neapžiūrėjęs”, – prisipažįsta vadovas.

Studijų laikais iš Maskvos vežė trintukus

Pirmuosius pinigus ponas Dainius užsidirbo paauglystėje – dešimties metų rinko akmenis šiltnamiuose, dvylikos jau dirbo statybose. Verslininko tėvas Jonas Dundulis, šiuo metu vadovaujantis “Norfos” labdaros ir paramos fondui, pasakoja, kad sūnus nebijojo darbo – užduotis vykdydavo labai tiksliai. “Tėvai visuomet vaikams liepia, bet jie neklauso, o Dainius buvo paklusnus – jei gaudavo užduotį, ji visuomet būdavo įvykdyta”, – “Veidui” tvirtino tėvas.

Svarbiausia J.Dunduliui buvo, kad vaikai gautų tinkamą aukštąjį išsilavinimą. Tad baigęs Panevėžio politechnikumą Dainius šiek tiek padirbėjo Šiauliuose, o vėliau įstojo į tuometinį VISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuriame įgijo statybos inžinieriaus profesiją.

Dabartinio verslo ištakos siekia studijų laikus, kai D.Dundulis paniro į komercinę veiklą. “Tais laikais teko uždarbiauti ir kraunant vagonus, ir padirbėti kroviku parduotuvėje. O vėliau pradėjome su draugu važinėti į Maskvą ir krepšiais vežti prekes, daugiausia trintukus, pieštukus – tai, ko reikėjo studentams ir ko nebuvo galima nusipirkti pas mus.Pristatydavome komiso parduotuvei. Tuo metu tikrai neturėjome tikslų tapti tuo, kuo dabar esame. Buvo vienintelis tikslas – pavalgyti, galbūt ir alaus nusipirkti”, – pirmuosius verslumo pasireiškimus su šypsena prisimena D.Dundulis.
Nors šiuos pirmuosius tikslus nebuvo sunku įgyvendinti, ir versliems studentams netrukus pinigų užteko ne tik valgiui bei alaus bokalui, bet ir žiguliams per pusę įsigyti, vaikinai žengė vis toliau. Į žigulių bagažinę tilpo jau daugiau prekių, tad studentai ėmė vežti didesnius kiekius – pradėjo importuoti maisto produktus, cigaretes.

Viename bendrabutyje gyvenęs ir kartu viename kurse kurį laiką mokęsis įmonės “Bangenės” vadovas Egidijus Vengrys pamena, kad D.Dundulis buvo neeilinis žmogus. “Buvo matyti, kad žmogus unikalus – jis bandė, ieškojo visokiausių variantų: vežė sultis, pradėjo maisto produktais prekiauti. Tais laikais visi bandė kažką daryti, bet buvo aišku, kad Dainius Dundulis, lygiai taip pat kaip ir “Vilniaus prekybos” savininkai, nueis toliau”, – prieš 20 metų susidarytą įspūdį “Veidui” atskleidė E.Vengrys.

Jis pamena, kad D.Dundulis veiklos ėmėsi kartu su studijų draugu Rolandu Činčiumi, kuris šiuo metu yra antrasis “Norfos mažmenos” akcininkas ir plėtros direktorius. Kas skatino jaunus vaikinus nerti į verslą vis rimčiau? “Kažką pasiekus nesinori sustoti. Čia kaip sporte – kai pasieki rezultatų, atsiranda pasitikėjimas ir noras siekti daugiau”, – svarsto R.Činčius.

Komercinė veikla po truputį įsivažiavo ir 1997 m. buvo įsteigta mažmeninės prekybos įmonė “Norfos mažmena”. D.Dundulis apgailestauja, kad nėra išlikę nė vienos pirmosios “Norfos” parduotuvės Verkių gatvėje fotografijos. “Pačiam būtų įdomu pažiūrėti. Tuo metu nebuvo jokių šaldytuvų, nes neprekiavome šaldomais produktais, o visos lentynos buvo padarytos rankomis – metalą mums suvirino pagal užsakymą, o medinę dalį patys surinkome. Tokios kreivos, šleivos jos mums išėjo”, – juokiasi D.Dundulis.

Į mažmeninės prekybos rinką įžengė praradę klientą

Žingsnį į mažmeninės prekybos rinką D.Dundulis vadina natūraliu. Tuo metu, kai D.Dundulis su studijų draugu veždavo maisto produktus, parduodavo juos bazėms ir įvairioms parduotuvėms – tarp jų ir tuometinei “Vilniaus prekybai” bei parduotuvių tinklui “Eko”, kurį vėliau nupirko “Rimi”. Tačiau vieną dieną “Eko” sistema jų, kaip tiekėjų, atsisakė. Kadangi šio didelio kliento pasitraukimas pasijuto labai stipriai, D.Dundulis su bendraminčiais nusprendė, kad šį praradimą galėtų kompensuoti atidarydami parduotuvę.

Plečiantis “Vilniaus prekybai” konkurencijos neatlaikiusios įvairios sostinės parduotuvės pradėjo bankrutuoti, tad D.Dundulis sulaukdavo vis daugiau pasiūlymų nuomotis patalpas. Tokiais siūlymais jis netruko pasinaudoti. “Plėtros stabtelėjimas buvo po pirmųjų dešimties parduotuvių atidarymo, po to – po 30 parduotuvių, vėliau – po 70. Labai staigiai išsiplėtėme nuo 70 iki 120 parduotuvių, tačiau netrukus atėjo krizė ir vėl sustojome. Dabar vėl pajudėjome”, – “Norfos mažmenos” raidą į kelis etapus suskirsto pašnekovas.

Kaip ir kiekvienam savamoksliam vadovui, prisidėjusiam prie Vakarų Europos praktikos perkėlimo į Lietuvą, D.Dunduliui teko ne kartą ryžtis netradiciniams sprendimams ir naujovėms. Vienas tokių daug pastangų pareikalavusių sprendimų – įvesti parduotuvėje savitarną. “Tuomet savitarna buvo tarsi stebuklas. Kiek mes, savininkai, tarpusavyje diskutavome: “Kaip mes čia žmones įleisime? Juk mus išvogs!” Oi, kaip save reikėjo nugalėti, kad tą savitarną padarytum”, – apie daug emocijų sukėlusį sprendimą pasakoja D.Dundulis.

Kitą kartą kirminas graužė, kai parduotuvėse statė šaldytuvus, skirtus greitai gendantiems produktams: nerimavo, ar idėja pasiteisins. Be to, trūko pinigų, tad pirmieji šaldytuvai buvo naudoti, atvežti iš Vokietijos.

Per visą “Norfos mažmenos” ir “Rivonos” kūrimosi laikotarpį D.Dundulis su kitais bendrasavininkiais nesamdė jokių konsultantų ir viską darė patys. “Aišku, mes važinėjome į užsienį, žiūrėjome, kas ten darosi. Kur įleisdavo į vidų – visur užeidavome. Visur lįsdavome, klausinėdavome, bet konsultantų jokių neturėjome”, – pabrėžia D.Dundulis.

Žinoma, per vadovavimo laikotarpį netrūko ir sunkių laikotarpių. Vienas didžiausių išbandymų – pastaroji krizė. “Kai kiekvieną mėnesį graibai minusus ir nematai, kada tas blogėjimas sustos, iš tikrųjų nemalonu. Tik 2010 m. antrojo ketvirčio pradžioje atsirado vidinė ramybė, bet iki to laiko neturėjome jokios ramybės. Mes ir paskolų esame paėmę. Juk jei paskolą iš banko paėmęs žmogus gavo 10 tūkst. Lt atlyginimą, po to 9 tūkst., po to 7 tūkst., o galiausiai lieka be darbo, jam stresas, ar ne? Lygiai tas pats ir įmonei, tik prisideda atsakomybės jausmas, nes už nugaros – dar būrys žmonių”, – slogų metą prisimena D.Dundulis.

“Vis dėlto niekuomet nereikia sutrikti. Sunkumams prasidėjus reikia mąstyti, priimti sprendimus, o ne kaltinti aplinkinį pasaulį, nes tada nieko nebus”, – su tokia nuostata sunkumus pasitinka D.Dundulis.

Tad, matyt, ne veltui bendrasavininkis R.Činčius D.Dundulį apibūdina kaip griežtą, teisingą, imlų, nebijantį naujovių, visada siekiantį ir tikslą pasiekiantį žmogų.

Pigių prekių strategija pasiteisino

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas teigia, kad “Norfa” į rinką ėjo kantriai, lėtai, per daug nesireklamuodama, bet užtikrintai. “Norfa” pasirinko pozicionuoti save kaip pigų prekės ženklą, ir ekspertai mano, kad būtent ši strategija leido tinklui sėkmingai konkuruoti su kitais žaidėjais. Žinoma, tokia strategija turi ir neigiamų pusių, nes visuomenės akyse pigių prekių segmentas asocijuojasi su prastesne kokybe.

“D.Dundulis – principingas strategas, laiku sukūręs ir įgyvendinęs tokią “Norfos” tinklo konkuravimo ir plėtros strategiją, kuri atitiko nedidelių pajamų Lietuvos gyventojų lūkesčius įsigyti būtiniausių produktų nedidelėmis kainomis. Taip vadovai užtikrino “Norfos” tinklui rinkos dalį ir sėkmę”, – pasirinktą strategiją gyrė banko “Citadele” valdybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė. O D.Arlauskas žavisi, kad įlįsti į pigių prekių grupę sugebėjo būtent lietuviško kapitalo įmonė.

“Manyčiau, kad vienas didžiausių mūsų indėlių į Lietuvos rinką – vartotojui palankus kainų lygis, – paklaustas, kaip pasikeitė mažmeninė prekyba įžengus “Norfai”, atsakė D.Dundulis. – Pasirinkome tokią strategiją, nes tai pati didžiausia rinkos dalis. Mes tikrai netaikome į turtingiausią vartotoją. Mūsų parduotuvėse labai mažai išskirtinių produktų.”

D.Arlauskas atkreipia dėmesį, kad D.Dundulis, kaip verslininkas, daro neblogą įspūdį, – ši įmonių grupė išvengė skandalų savininkų gretose, nepelnė blogos reputacijos viešojoje erdvėje.

Tiesa, apskritai skandalų išvengti nepavyko, nes į “Norfos mažmenos” daržą daugiausiai akmenų lekia dėl darbuotojų darbo sąlygų ir atlyginimų. Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas pabrėžia, kad lietuviško kapitalo prekybos tinkluose – taip pat ir “Norfoje” – su profsąjungomis labai kovojama.

“Jie tikrai neįsileidžia profsąjungų, o jei židinys atsiradęs – stengiasi jį užgniaužti. Kodėl sunku šiame tinkle profsąjungą įsteigti? Visuose “Norfos” prekybos centruose darbuotojai prieš krizę buvo įdarbinami už minimalų atlyginimą, bet jiems mokėdavo didelius priedus. Jei darbdavys sužino, kad darbuotojas yra profsąjungos narys, jis pirmiausia teisiškai nubraukia priedą. Joniškyje ir Kaune “Norfose” buvau įkūręs profsąjungą, tačiau prasidėjus krizei įvyko susidorojimas – 2010 m. pradžioje buvo likę keletas narių, ir tuos “paslėpiau”, kad darbdavys nežinotų, jog jie profsąjungos nariai”, – piktinasi ponas Aleksandras.

Joniškio “Norfos” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, buvęs “Norfos” apsaugininkas 34 metų Andrius Bitaitis patvirtino, kad įkūrus profsąjungą prasidėjo spaudimas darbuotojams, buvo nubraukti priedai, o jį patį pagal etatų mažinimą suskubo atleisti iš darbo. Tačiau A.Bitaitis nesigaili, nes tvirtina, kad pavyko šio to pasiekti: padedant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Darbo inspekcijai, darbuotojams pagerintos darbo sąlygos. Pasak A.Bitaičio, mėsos skyriuje darbuotojams tapo prieinamas šiltas vanduo, kolektyvas nebeverčiamas pirkti pasibaigusio galiojimo prekių.

D.Dundulis sako žinąs, kad pagrindinis darbuotojų skundas – maži atlyginimai. Jis sutinka, kad Lietuvoje apskritai atlyginimai per maži ir reikėtų juos kelti. Tačiau kartu pabrėžia, kad “Norfa” įsidiegusi vadybinę sistemą, leidžiančią pamatuoti kiekvieno darbuotojo darbo rezultatus. “Problema ta, kad skundžiasi tie žmonės, kurie labai mažai padaro. Turime paprastų sandėlio krovėjų, uždirbančių 3,5 tūkst. Lt į rankas, bet yra tą patį darbą su ta pačia technika dirbančių žmonių, kurių užmokestis – tūkstantis litų. Ką mums daryti, jei tokius reikia nuolat iš rūkyklos krapštyt?” – svarsto D.Dundulis.

Mieliausias laisvalaikis – sodyboje

Per pokalbį D.Dundulis daro ramaus ir dalykiško žmogaus įspūdį, tačiau liudininkai jį apibūdina kaip kietą derybininką, žinantį savo vertę. “Mano tėtis yra labai kietas ir, manyčiau, kažkiek tų savybių lėmė genai, bet tarybinė santvarka neleido joms atsiskleisti. Su amžiumi viskas atsiranda. Tai, ką norėdamas pasiekti 1990 m. turėdavau murkdytis savaitę, šiandien iš savo patirties galiu padaryti per 10 minučių. Bet yra skirtumas: tuo metu aš turėjau daug daugiau energijos ir daug mažiau patirties. Šiuo metu turiu daug daugiau patirties, bet energijos po truputį vis tiek mažėja”, – atskleidžia verslininkas.

Labiausiai su D.Dunduliu bendraujančius žmones žavi jo paprastumas. “Aš apie D.Dundulį geriausios nuomonės – žmogus kuklus, nesimėgauja prabanga, jam tinka tos kuklios lietuviškos verslo bitės terminas”, – susidarytą įspūdį persako D.Arlauskas.

D.Dundulio paprastumą pabrėžia ir Vilkyškių pieninės direktorius Gintaras Bertašius, sakydamas, kad “nors D.Dundulis ir neeilinis, jis kartu ir paprastas”.

Iš tiesų, D.Dundulio neišvysi gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose besigiriančio prabangiais pirkiniais ar ekstravagantiškais pomėgiais. Paklaustas apie laisvalaikį, jis kalba kaip paprastas Lietuvos gyventojas. Pasibaigus darbo savaitei keturių vaikų tėvas nuo streso mėgsta atsipalaiduoti Molėtuose prie ežero esančioje sodyboje, kur pats ir bulves, ir svogūnus augina, ir žolę pjauna. O kai lieka laiko nuo darbų – mėgsta meškerę ežere užmesti.

“Viską darau pats, neturiu jokio aptarnaujančio personalo, – šypteli ponas Dainius. – Molėtuose šiemet iki pavasario valgėme savas bulves, bet į Vilnių net nesivežėme – neužteko. Šiemet padvigubinau daržo plotą, tai tikiuosi, kad šią žiemą jau užteks”, – ūkiškai dėsto daugiavaikis tėvas.

Kai nebūna išvažiavęs, į sodybą vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Sodyboje darbai paskirstyti ir vaikams, nes, jo nuomone, tai lavina darbštumo įgūdžius.

Ramūs savaitgaliai D.Dunduliui labai patrauklūs, tačiau noro parduoti verslą ir pasitraukti “į pensiją” dar nekyla, nors rimtų pirkėjų beldėsi ne vienas. “Norfos” plėtros pradžioje šį tinklą bandė įsigyti ir “Vilniaus prekyba”, tačiau pastaruoju metu potencialūs pirkėjai jau apsiprato, kad šis verslas neparduodamas.

“Kiek nuvažiavęs prie jūros Italijoje ar Ispanijoje išbūsi? Žmogus taip sukurtas, kad turi kažką daryti. Jei nieko nedarys – degraduos. Nelaikau savęs senu, kad tokio amžiaus nieko nebedirbčiau. O kam, jei pardavus verslą vėl tektų kurti kažką iš naujo? Jei manau, kad šitą sritį išmanau, kam ieškoti kažkokių nuotykių ten, kur neišmanau? Esu daręs daug eksperimentų ir supratau, jog Lietuvoje konkurencija jau tokia didelė, kad savo verslą turi iki smulkmenų išmanyti.

Pavyzdžiui, Rusijoje jiems dar nebūtina žinoti labai giliai”, – Lietuvos rinkos subtilybes aiškina vadovas.

O nenorėdamas po savęs palikti tik parduotuvių, D.Dundulis įkūrė labdaros ir paramos fondą. “Pagrindinė šio fondo įkūrimo priežastis – kad būtų palikta vertingesnių dalykų negu parduotuvės. Antra, esame nemaža Lietuvos įmonė ir turime prisidėti – tai ne noras, o prievolė. Tiesa, neatsiginame prašymų iš tų, kuriems nereikia labdaros. Tai masinis reiškinys ir tai liūdina”, – apgailestauja vienas turtingiausių Lietuvos žmonių.