2011 Birželio 27

Nerijus Numavičius – turtingiausias lietuvis

veidas.lt

"Veido" archyvas

Tęsdamas tradiciją, “Veidas” šiemet jau septintą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.

Iš karto užbėgame apkalboms už akių ir pareiškiame: mes nepretenduojame į absoliučią tiesą ir nelandžiojome po žmonių asmenines turtų skrynias. Visada atsiras tvirtinančių, kad jie asmeniškai pažįsta kur kas turtingesnių, nei suskaičiavome mes, bet tai ne viešos asmenybės, todėl apie jų turtus niekas ir nežino. Tačiau tokie šiais metais mūsų ir nedomino: tvirtai apsisprendėme nebepasiduoti pagundai mėginti įvertinti, kiek kas ir kokio turto galėtų turėti, remiantis nuogirdomis, nepatvirtinta informacija ar nuojautomis. Šiemet skaičiuota tik tai, kas oficialiai pateikta VĮ Registrų centre – ir dėl gana naujos tvarkos, įpareigojančios visas Lietuvos įmones Juridinių asmenų registrui (JAR) pateikti savo finansines ataskaitas, kurios už tam tikrą mokestį prieinamos visiems pageidaujantiems asmenims, dabar jau įmanoma turėti neblogą Lietuvos verslo pasaulio vaizdą, formuojamą nebe pačių įmonių pasirinktinai viešumui pateikiamos informacijos dozėmis, bet jų veiklos oficialiomis ataskaitomis.

Šiais metais “Veido” partnerė – audito bendrovė “Moore Stephens Vilnius”, apsiėmusi atlikti analitinį Lietuvos įmonių vertinimą.

Tik faktai

Mūsų trisdešimtuke – tik keli atvejai, kai žmogaus turtas įvertintas ne remiantis jo valdomos įmonės pelningumo rodikliais, bet kita viešai skelbta informacija apie pelningus sandorius arba paveldėtą turtą. Tačiau ir tais atvejais rėmėmės informacija, kurią galima patikrinti registre ar mokesčių inspekcijoje, ir neįtraukėme tų asmenų, kurių parduoto ar paveldėto turto dalies neįmanoma nustatyti tiksliai.

Dėl šios priežasties sąraše nėra paties įkurtą ir išaugintą bendrovę “Fermentas” amerikiečių kompanijai “Thermo Fisher Scientific” pardavusio Viktoro Butkaus, nes neįmanoma atsekti, kiek jis asmeniškai sandorio metu valdė akcijų, – sudarant sandorį reikšminga lietuviškos bendrovės nuosavybės dalis jau buvo atitekusi privačiam užsienyje registruotam fondui. Taigi viešumai teliko vienintelis oficialiai paskelbtas skaičius – daugiau negu 700 mln. Lt, amerikiečių sumokėti už “Fermentą”, ir rinkos analitikų bei šiaip smalsuolių pasvarstymai, kiek akcijų parduotame versle vis dėlto galėjo turėti V.Butkus.

Nors ir labai knietėjo, į sąrašą dėl tų pačių priežasčių negalėjome įtraukti sėkmingą verslą JAV išplėtojusio mobiliųjų telefonų programų pardavimo bendrovės “GetJar” savininko Iljos Laurso – jis iki šiol nėra atskleidęs jokių finansinių savo bendrovės duomenų, atsisakė ir šį kartą juos pateikti “Veidui”, mandagiai paaiškindamas, kad jo bendrovė, kaip ir dauguma biržoje nedalyvaujančių JAV kompanijų, laikosi finansinių rodiklių privatumo politikos ir yra labai jautri bet kokių konkurencinių duomenų skelbimui. “Jei būtų kokia nors galimybė nebūti įtrauktam į šį sąrašą dėl viešo finansinių rodiklių nepublikavimo, būčiau labai dėkingas”, – prašė I.Laursas.

Taigi jo trisdešimtuke nerasite, nes įvairūs subjektyvūs pasvarstymai, kokią pasaulinės rinkos dalį užima “GetJar”, yra tik prielaidos, bet ne faktai, atsakantys į klausimą, ar I.Laursas savo turtais jau pralenkė Bronislovą Lubį arba Darių Mockų, ar juos dar tik vejasi. Gaila, kad pats I.Laursas nepaaiškino ir savo tiesioginių verslo sąsajų su Lietuva, – to jo taip pat klausėme. Mat kilo neaiškumų dėl jo Lietuvoje valdomos bendrovės. Oficialiame “GetJar” tinklalapyje nurodoma, kad Lietuvoje veikia UAB “GetJar Networks”, tačiau JAR tokios įmonės nėra, nurodyta tik “GetJar Baltics”, bet ir ši nepanaši į aktyviai veikiančią bendrovę – pastaroji finansinė ataskaita pateikta už 2007 m.

Neįmanoma patikrinti ir prielaidų, kad šimtus milijonų varto visame pasaulyje sėkmingai veikiantis Šveicarijoje gyvenantis lietuvių verslininkas Saulius Karosas, o Lietuvoje jo su partneriais valdomos medicinos paslaugų, mažmeninės prekybos įmonės milijoninių pelnų neturi.

Panašūs neaiškumai ir dėl dviejų Kazachstane sėkmingai dirbančių Lietuvos verslininkų Eligijaus Survilos (maisto pramonė) bei Audriaus Jozėno (farmacijos verslas) – verslo pasaulyje nemažai kalbų apie jų tolimoje šalyje sukauptus milijoninius turtus, tačiau oficialios informacijos stinga.

Kai kuriais atvejais neįmanoma nustatyti ir Lietuvoje veikiančių įmonių savininkų valdomo turto vertės – jeigu jie, nors įstatymu ir yra įpareigoti tai daryti, neskelbia akcininkų sudėties. Toks pavyzdys – AB “Kauno grūdai” vienas savininkų Tautvydas Barštys. Bendrovės akcininkų sąrašas registrui dar nebuvo pateiktas nė karto. Todėl ir mes atsisakėme traukti jį į sąrašą, nors pačios įmonės vertė šiuo metu viršija 100 mln. Lt.

Neįtraukėme ir Ivano Paleičiko – numanoma, kad netiesiogiai, per kitas įmones, jis valdo dalį itin pelningos įmonės “Lukoil Baltija” akcijų, tačiau oficialūs faktai tokie: lietuviškojo “Lukoil” vienintelis savininkas yra Nyderlanduose registruota bendrovė “Lukoil Europe Holdings”.

Rimtas pretendentas į mažiausiai 100 mln. Lt vertės turtą valdančių lietuvių sąrašą buvo ir advokatas Jonas Pilkauskas, praturtėjęs iš bendrovės “Tiltra Group” prieš kelias savaites įvykdyto sandorio su Lenkijos koncernu “Trakcja Polska” – buvusiems lietuviškos įmonės akcininkams įplaukė per 700 mln. Lt, tačiau iš registrui pateiktų duomenų neįmanoma suprasti, kiek akcijų iki sandorio kas valdė.

Skaičiavimai nuvainikavo

Atidžios “Moore Stephens Vilnius” auditorių ataskaitos nuvainikavo ne vieną ligšiolinį Lietuvoje skelbtų turtuolių sąrašų dalyvį.

Nelengvus laikus išgyvena “Arvi ir Ko” grupės savininkas Vidmantas Kučinskas. Visų pirma bendrovė dar nėra pateikusi 2010 m. ataskaitos, bet iš 2009 m. dokumentų matyti, kad jau susikaupusi milžiniška 300 mln. Lt viršijanti skola, o buhalterinė įmonės vertė yra minusinė. V.Kučinskas valdo 67 proc. šio koncerno, kuris užsiima trąšų ir pašarų gamyba, cukraus ir paukštienos perdirbimo verslu.

Iki šiol labai dideliu turtuoliu laikytas Nerijus Dagilis turi potencialo tokiu vėl tapti ateityje, tačiau šiuo metu reorganizuojamas verslas, neseniai įvykusios skyrybos su buvusiais bendražygiais iš “Hermis Capital” stabiliais pelnais nekvepia – susikaupė didelės skolos, anksčiau valdytos įmonės viena po kitos pardavinėjamos, todėl kol kas matomas tik nuostolis ir sunku įvertinti pelno potencialą. 2010 m. ataskaitų aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo metu “Hermis Capital” siekia parduoti turimas investicijas ir šiais metais aktyvios plėtros nenumato. Tiesa, tai nereiškia, kad tokios neplanuoja su buvusiais grupės akcininkais išsiskyręs ir naujas įmones įsteigęs N.Dagilis.

Bendra dar vienos stambios grupės ICOR vertė šiuo metu siekia kelis šimtus milijonų litų, tačiau jos akcijos yra padalytos tarp keturių akcininkų (lygias dalis turi Andrius Janukonis, Gintautas Jaugėlavičius ir Linas Samuolis; šiek tiek mažiau – Darius Leščinskas), ir kiekvienas jų atskirai į trisdešimtuką nepatenka.

Panaši ir AB “Panevėžio keliai” akcininkų Remigijaus Juodviršio bei Gvido Drobužo padėtis – kiekvienas jų šioje bendrovėje turi po daugiau negu 28 proc. akcijų ir bent jau šiemet su tokia turto dalimi į trisdešimtuką nepatenka, nors, jei statybų pramonė pradės atsigauti, ateityje gali lengvai peržengti barjerą (šiuo metu jiems priklausiančio turto vertė gali siekti apie 70 mln. Lt kiekvienam).

UAB “Dujotekana” akcininkams Rimandui Stoniui (34 proc.) ir Piotrui Vojeikai (40 proc.) šiemet, remiantis 2010 m. ataskaitomis, irgi nepavyko priskaičiuoti šimtų milijonų.

Ankstesniuose sąrašuose būdavęs Gintaras Kateiva, turintis 41,6 proc. “Litagra” grupės akcijų, taip pat turi palaukti geresnių laikų – grūdų perdirbimo, žemės ūkio gamybos, investicijų į žemės ūkį įmonės praėjusiais metais negeneravo didelių pelnų, o kai kurios dirbo net nuostolingai.

Anksčiau labai gerais savo valdomų įmonių rezultatais galėjęs džiaugtis Tadas Karosas šiuo metu taip pat turi dėl ko pasukti galvą – jo verslus konsoliduojanti bendrovė “Amazing CILI Invest” pernykštės ataskaitos dar nepateikė, o 2009 m. buvo patyrusi beveik 10 mln. Lt nuostolį.

Violetos ir Roberto Dargių šeimos valdoma statybų bendrovė “Eika” šiuo metu irgi atrodo nekaip: jos skolos gerokai viršija įmonės akcijų buhalterinę vertę. Tiesa, dar yra neišparduoto turto, verto daugiau negu 100 mln. Lt, – jei jį sėkmingai realizuotų, Dargiai vėl turėtų grynųjų pinigų perviršį.

Kitas šeimyninis duetas, Kėdainiuose karaliaujantys Jolanta Blažytė ir Viktoras Ukspaskichas, tokių problemų nepatiria. Jų valdomas koncernas “Vikonda” šiame mieste valdo kone viską – nuo autoserviso iki kabelinės televizijos.

Tačiau pagrindinis koncerno pelno šaltinis yra maisto pramonė – konservų, mėsos perdirbimo, ledų gamybos fabrikai. Viską sudėjus, koncerno vertė šiuo metu siekia maždaug 100 mln. Lt, tačiau J.Blažytės ir V.Uspaskicho šeima nėra vieninteliai jos akcininkai.

Smalsumas privertė paskaičiuoti ir buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio turtus. Remiantis praėjusių metų finansinėmis ataskaitomis, jie tikrai ne tokie dideli, dėl kokių politikas buvo priverstas aiškintis visuomenei.Mažmeninės prekybos statybos medžiagomis tinklą “Moki – veži” valdo bendrovė “Makveža”, joje 64 porc. akcijų turi bendrovė “Stamija”, kurioje D.Kreivys valdo 40 proc. akcijų. Pagal šią aritmetiką, prekybos tinkle politikas turi maždaug 5 mln. Lt vertės turto.

Prekyba – užtikrintas pelnas

Į akis krinta tai, kad pirmajame Lietuvos turtingiausiųjų dešimtuke labai daug mažmeninės prekybos verslininkų. Tokia pat tendencija – ir pasaulio milijardierių sąraše.

Ekonomistų tai nė kiek nestebina: kasdienio vartojimo prekių pardavimas visais laikais buvo geras verslas. “Juk visi mes kažką kasdien perkame – o jie mums parduoda. Sandoriai nedideli, bet nenutrūkstami”, – paaiškina Finansų analitikų asociacijos valdybos narė Daiva Rakauskaitė.

“Kasdienių prekių pardavimo verslai stabilūs, jie patrauklūs užsienio investuotojams. Jei turi gerą prekybos, pirkėjų pritraukimo koncepciją, užtenka tik dauginti savo parduotuvių gerose vietose skaičių”, – tvirtina ir Investuotojų asociacijos valdybos narys Vytautas Plunksnis.

Investicijų bendrovės “Gild Corporate Finance” atstovas Emilis Kašauskas paaiškina, kad mažmeninei prekybai plataus vartojimo prekėmis būdingos didžiulės apyvartos, kurios, net ir uždirbant nedidelę pelno maržą procentine išraiška, garantuoja didelį pelną absoliučiais skaičiais. “Greitai besivystančiose šalyse šis sektorius dažnai yra vienas pirmųjų, kurie gali užsidirbti iš bendro šalies vartojimo augimo. Todėl, tinkamu metu pirkėjams pasiūlę tinkamą prekybos koncepciją, mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje išaugo iki milžiniško dydžio įmonių. Specializuotos prekybos, gamybos ar paslaugų įmonės nebūtinai yra kuo nors prastesnės – tiesiog jų specializacija neleidžia pasiekti tokio pajamų masto, kad šios įmonės atsidurtų didžiausiųjų sąrašo viršuje”, – komentuoja ekspertas.

Pasak jo, nauji žaidėjai Lietuvos rinkoje galėtų nesunkiai kopijuoti ar pasiūlyti naujus prekybos formatus, tačiau jiems didžiausias iššūkis būtų užsitikrinti patrauklias prekybos vietas bei pasiekti masto ekonomiją, o skirtingose mažmeninės prekybos srityse tai padaryti gali būti nevienodai sunku.

“Įsisprausti tarp prekybos tinklų “Maxima”, “Iki”, “Rimi” ir “Norfa” gali būti daug sunkiau, nei atkąsti rinkos dalį iš vis dar Lietuvos mastu beveik vienvaldžio “Senukų” prekybos tinklo”, – mano “Gild Corporate Finance” atstovas.

V.Plunksnis pastebi, kad Lietuvoje dar neužimta mažesnių kainų prekybos tinklo niša: “Norfa” tik yra pasirinkusi tokį įvaizdį, bet kainų analizė to neįrodo. Antra vertus, rinkoje jau įsitvirtinę tinklai turi geras galimybes derėtis dėl kainų su tiekėjais, o naujai ateinantis tinklas didelių nuolaidų tikėtis negalėtų dėl bent jau pradžioje nedidelių savo apyvartų.

Lyderių ateitis

Ar stabilios yra dabartinių turtingiausių lietuvių pozicijos ir kokia jų valdomų įmonių ateitis?

D.Rakauskaitė mano, kad pirmojo trejeto sėkmės istoriją pakartoti būtų sunku, tačiau naujos rūšies verslai per gana trumpą laiką gali iškelti naujas kompanijas, pavyzdžiui, tokias kaip I.Laurso “GetJar”.

Tačiau V.Plunksnio manymu, net jei Lietuvoje ir rasis nauji IT technologijų ar biotechnologijų talentai, jie greičiausiai suvešės ne mūsų žemėje – čia tam nėra palankios aplinkos, pakankamo kiekio žmonių kurti dideliems naujųjų technologijų verslams. Tai liudija ir to paties I.Laurso, dirbančio JAV, pavyzdys. “O dabar nuo nulio įsukti kurią nors tradicinę Lietuvos pramonės šaką iki milijardinių apyvartų nebelabai realu”, – įsitikinęs pašnekovas.

Vertindamas VP grupės perspektyvas, V.Plunksnis pabrėžia, kad tokio didelio augimo, kaip iki šiol, Lietuvos rinkoje tikėtis nebeįmanoma, todėl dėsninga, kad į šalis pabirusi buvusi šios grupės komanda imasi savarankiškai investuoti užsienyje. “Tačiau ir ten pakartoti lietuvišką sėkmės istoriją nerealu – toks buvo laikmetis, ekonomikos transformacija, nestandartinės galimybės”, – sako jis.

E.Kašauskas taip pat mano, kad VP grupės augimas laikui bėgant stabilizuosis ir lėtės, ir tai jau dabar verčia įmonės akcininkus dairytis plėtros į kitas šalis bei kitas verslo sritis galimybių.

Koncerno “Achema” perspektyvas V.Plunksnis vertina gerai: taip, trąšų gamyba – gana cikliškas verslas, bet blogesnius laikus neišvengiamai keičia geresni, o nuo gamtinių dujų kainos yra priklausomi ir kiti tokias pat trąšas kaip “Achema” gaminantys jos konkurentai.

Pasak E.Kašausko, “Achemos” stiprybė yra ta, kad ji gamina neišvengiamą žemės ūkio, kurio augimas prognozuojamas, žaliavą. O silpnybė – priklausomybė nuo išorinių veiksnių, kurių pati “Achema” niekaip negali paveikti, – dujų kainos, pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos.

Šis ekspertas sako, kad koncerno “MG Baltic” valdomas diversifikuotas įmonių portfelis yra orientuotas į subalansuotą plėtrą vidaus rinkose, todėl spartesnių jos šuolių galima tikėtis nebent tik grupei ryžtingiau pasukus į rizikingesnes užsienio rinkas: “Tiek “Stumbras”, tiek “Apranga” ne kartą linksniuoti Baltarusijos kontekste.”

V.Plunksnio vertinimu, “MG Baltic” protingai tvarkosi visose savo valdomose srityse, pakankamai sumaniai išlaviravo per krizę. Tačiau prognozuoti šio koncerno ateities jis nesiryžta. “Tai investicinė grupė, kuri nėra prisirišusi nė prie vienos iš savo įmonių. Bus gera kaina – parduos bet kurią iš jų, ar tai būtų “Apranga”, ar “Stumbras”. Užtat neįsivaizduoju B.Lubio, kada nors parduodančio “Achemą”, – dviejų kartų verslininkų valdomas imperijas palygina investicijų specialistas.

Skolos nebūtinai skandina

Iš finansinių ataskaitų matyti, kad didžioji dalis net ir sėkmingiausių Lietuvos įmonių turi didžiulių skolų. Ar jos neliudija abejotinos šių verslų ateities?

D.Rakauskaitė paaiškina, kad skola pati savaime versle nėra joks blogis – skolinti pinigai padeda ryžtingiau plėstis ir, viską apskaičiavus protingai, virsta didesniu pelnu. Tačiau svarbus yra skolos ir įmonės valdomo turto santykis – visų skolų (ir ilgalaikių, ir trumpalaikių) suma “sveikoje” įmonėje negali viršyti pusės jos turto vertės.

Investicinės bankininkystės bendrovės “Confidentus” partneris Kristupas Kukarskas pateikia dar vieną negrėsmingos skolos apibrėžimą: skolos ir EBITDA (įmonės pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) santykis neturi viršyti vieneto. “Didesnis santykis leidžiamas nebent į ilgalaikį turtą investuojantiems verslams, kurių atsipirkimo ciklas yra ne vieni metai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto plėtrai”, – paaiškina specialistas. Pasak jo, taip skaičiuoja ir paskolų suteikimo verslui galimybes analizuojantys komerciniai bankai.

E.Kašauskas tvirtina, kad svarbiausias įmonės normalaus skolų lygio kriterijus yra gebėjimas skolas aptarnauti iš uždirbamų pinigų srautų per visą skolos laikotarpį. “Energetikos, komunalinių paslaugų ar mažmeninės prekybos bendrovėms, kurios turi stabilius srautus, ir didesnis skolų lygis galėtų būti saugus. O nepastovaus pelningumo bendrovėms problemų gali sukelti net ir mažiausias skolų lygis, jei yra rizika, kad bendrovės patirs veiklos nuostolį ir nesugebės apmokėti net palūkanų už paskolą”, – pabrėžia investicijų ekspertas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. jolita jolita rašo:

    nerijus labai saunus vyras ir tetis,gaila,kad jo nepazindami rasot,net metu nezinot

  2. Česlovas Česlovas rašo:

    Nerijus Numavičius yra nusikaltėlis nr.1 Lietuvoje. Šeimai savo jis aišku gali būti ir geras, bet Lietuvos Valstybei jis yra didžiausias priešas, kadangi jis yra labai turtingas ir naudoja savo finansus ir įtaką nelegaliai perkant sau palankius įstatymus seime. Taip pat jo kišenėje sėdi VSD,STT, FNTT. Paskaičiuota , kad Lietuvoje kasmet vykdoma 10 milijardų litų kainuojanti cigarečių kontrobanda. Tai Nerijaus Numavičiaus biznis. Argumentai mano paprasti. Kadangi jis toks galingas ir gali sau pirkti įstatymus, tai kodėl negali sustabdyti cigarečių kontrobandos. Jeigu tas nedaroma, tai reiškia, kad čia jo yra biznis. Normalioje teisinėje ir demokratinėje šalyje toks nusikaltėlis kaip Nerijus Numavičius jau seniai būtu sušaudytas. Deja Lietuva tokia nėra. Aš galiu būti paduotas į teismą to išsigymėlio. Žinau iš anksto kad teisingo teismo nebus, o Numavičius teismo procese net nedalyvaus. Jam to nereikia . Jis už pinigus nusius kokią nors šešiukę, kad jį atstovautu. Jam to gana. vis vien rezultatas aiškus , kai viskas yra perkama už pinigus.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...