2015 Gruodžio 18

Paparčių mokyklos fėja

veidas.lt

Mokiniai su didele įmone imasi kurti bendrą organizaciją: vaikai beria idėjas, kaip tobulinti jau pagamintus produktus arba gaminti naujus, galvoja įmonės nuostatus ir tariasi, kaip balsuodami akcininkai ją valdys. Atrodytų, geroji privačios didmiesčio mokyklos patirtis, kai realaus verslumo ir kūrybiškumo moko savo srities profesionalai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Nieko panašaus, visa tai vyksta Kaišiadorių rajono pakraštyje, Paparčių pagrindinėje mokykloje.

Paskutinis autobusas į Paparčius iš miesto atvažiuoja 14 valandą, darbą šioje seniūnijoje turi mažiau kaip trečdalis gyventojų. 60 proc. Pa­parčių mokyklos ugdytinių gauna socialinę paramą, ketvirtadalis jų yra iš vaikų globos na­mų, o 20 mokinių – iš socialinės rizikos šeimų.

„Vienas vaikas sugalvojo, jog ant grindų šepečio reikėtų paminkštinimo, kad ant delnų neatsirastų nuospaudų. Išgirsti tokią idėją ir supranti, kad jis pasakoja savo patirtį, kai daug dirbantis kaimo vaikas šlavė tol, kol pritrynė pūsles. Tokiu nuoširdumu ir idėjomis galima žavėtis“, – apie projekte „Verslo vaikai“ gimstančias idėjas ir jų prasmę pasakoja „Tegra“ įmonių grupės valdybos narys Rinardas Goda.

Maždaug kas dvi savaites skirtingos „Tegra“ atstovų komandos vyksta į Paparčių mokyklą ir su mokiniais aiškinasi pamatinius dalykus apie verslą: kas yra bendrovė, kaip vyksta akcininkų susirinkimas, kas yra notaras. Nors dabar šie terminai mokiniams skamba lyg atklydę iš tolimos planetos, sąvokų prireiks, nes drauge su „Tegra“ vaikai steigs bendrą įmonę. „Ji gyvuos 356 metus“, – su šypsena, bet užtikrintai prognozuoja R.Goda, paklaustas, ar dar ilgai verslininkai važinės į Paparčius.

Ryšys su Vilniaus bendrove toli gražu nėra vie­nintelė įdomi detalė apie šią mokyklą, o jos part­nerių ar draugų sąraše – ir Kauno technologi­jos universitetas, ir Kauno miškų aplinkos inžinerijos kolegija, ir „Mokytojų mokyklos“ projektas, ir į Paparčius atvežama tapybos ant vandens, ebru meno, terapija, ir daug kitų iniciatyvų įdomesniam mokinių bei bendruomenės gyvenimui.

Pasirodo, vertingų dalykų Paparčiuose ėmė daugėti prieš šešerius metus, kai pradėjo dirbti naujoji mokyklos direktorė, istorikė Akvilė Grigienė (45 m.).

Kasdien į darbą Paparčiuose ir atgal namo į Žiežmarius ji sukaria per pusšimtį kilometrų, bet pasibaigus pamokoms mokykla, kurioje nė­ra nė vieno vietinio mokytojo, neužsidaro. Pa­par­čių gyventojai prisipažįsta kartais atsidūstantys, kad ši direktorė jiems – net per didelė dovana.

Per šešerius šios direktorės darbo metus mo­kykla jau galėjo būti uždaryta, juk joje mokosi 101 vaikas, neretai turintis specialiųjų poreikių arba atėjęs iš skurstančios šeimos. Tačiau tokios socialinio ekonominio paveikslo detalės A.Gri­gie­nei, kuri svarstė įkurti savo mokyklą, dvejonių ne­kėlė.

„Vaikai manęs niekada negąsdino. Dirb­da­ma su jais matau prasmę, nes maži žmonės mo­kyk­loje kuria savo ateitį, – įsitikinusi ji. – San­tykis su mažu žmogumi man labai svarbus, o vai­kams reikia erdvės, kurioje jie galėtų reikštis ir pamatyti kitokio gyvenimo, – tokią mo­kyklą ir kuriame. Kai mokyklos sienas dažėme šviesiomis spalvomis, kiti direktoriai juokavo, kad vaikai sienas išteplios, bet taip nenutiko, nes vaikams reikia šviesos.“

Tokių direktorių Lietuvoje vienetai

„Veido“ kalbinti švietimo eks­pertai, susipažinę su šia vadove per įvairius projektus ir apstulbę nuo didžių jos darbų bei ateities pla­nų įprastoje, kai kam gal net pras­­­­toje, mokykloje, sako, kad tokių di­rek­torių kaip ji Lie­tuvoje yra vienetai: dėl vaikų ji galinti padaryti viską.

Ne tik dėl vaikų, bet dėl visos bendruomenės, nes A.Grigienė savo darbais ir planais jau ištrynė ribas tarp švietimo ir geresnio socialinio viso rajono gyvenimo.

Dabar ji užsidegusi nauja idėja – mokykla turi tapti daugiafunkciu centru, kuriame būtų ir mokykla, ir biblioteka, ir kultūra. Dar nedrąsiau pati direktorė užsimena apie kitas šio centro paslaugas – socialinės reabilitacijos, kad specialiųjų poreikių rajono vaikai Paparčiuose gautų įvairią terapiją.

Tačiau šis pasakojimas ne toks, kuriame direktoriaus aktyvumą ir mokyklos pažangą galima pamatuoti vien dalyvavimu projektuose, gau­to finansavimo skaičiais, mo­kinių akademine pažanga ar dar kitais mokyklose įprastais matais. Gal todėl, kad A.Gri­gie­nės rūpestis – ne vien vaikų ug­dymas ir pamokos nuo skam­bučio iki skambučio, jos dar­bai rajono gyventojams matomi plika akimi.

Pavyzdžiui, vieną moterį visas kaimas jau buvo nurašęs – geria, keturiais vaikais nesirūpina, o naujoji direktorė pakvietė ją dirbti mokyklos valytoja. „Dabar į tą moterį gražu žiūrėti: kas rytą išsipuošusi eina į darbą ir, svarbiausia, rūpinasi savo vaikais“, – nuostabos neslepia viena Paparčių gyventoja.

O štai jaunas vyras liko vienas su dviejų mė­ne­­sių dukra ant rankų. Bendruomenėje žinomam kaip nagingam darbininkui A.Grigienė pa­siū­lė dirbti meistru: ne tik įtaisė į darbą, bet ir lei­do perpiet trumpam grįžti namo dukters pa­mig­dy­ti.

„Turime ir naujakurių, šeimą su septyniais vaikais, kurie atsikraustė į Paparčius neturėdami kur gyventi. A.Grigienė rado jiems namelį, kuriame galėtų gyventi nemokamai, susitarė su Maltos ordinu, kad atvežtų jiems maisto“, – mokyklos direktorės gerų darbų sąrašą tęsia Paparčių seniūnė Lina Balandienė.

„Veido“ kalbinti Paparčių seniūnijos gyventojai sako, kad padėtis jų miestelyje nėra tragiška – tai greičiau tipinis provincijos vaizdas, ta­čiau neneigia, jog tądien, kai atėjo dirbti to­kia direktorė, bendruomenei pasisekė.

„Paparčiai yra labiausiai nutolę nuo rajono centro, tad kultūrinis gyvenimas čia skurdus, bet direktorė rūpinasi ne tik švietimu, – argumentuoja Kaišiadorių rajono savivaldybės Švie­timo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Na­vickienė. – A.Grigienė pradėjo nuo bendruomenės, kolektyvo telkimo, ėmė dalyvauti įvairiuose projektuose, o dabar mato platesnę viziją – įkurti daugiafunkcį centrą. Manome, kad pakeisti mokyklos tipą būtų geras sprendimas, nes įvairią veiklą koordinuotų vienas žmogus, nereikėtų spręsti veiksmų suderinamumo problemų.“

„Direktorė kuria santykius su tėvais, bend­ruo­mene, kaimynais – kultūros namų filialu, se­niūnija, vaikų globos namais. Kartais net pagalvoju, kad tiek daug informacijos, kiek ji pristato apie pinigus, jų panaudojimą, mokinių tėvams net nereikia, – antrina greta Paparčių mokyklos esančių Šv. Juozapo vaikų globos namų direktorė Rūta Kanclerytė. – Mokykloje yra įvairaus neformaliojo ugdymo, daug projektų, daug išvykų. Direktorė nori sudaryti sąlygas, kad vaikai kuo daugiau pajustų ir pačiupinėtų, bet tam reikia ir tėvų paraginimo, o kartais, atrodo, geriau pažaisti kompiuteriu, nei pasukti galvą.“

Ji priduria, kad mokykloje pradėjus dirbti naujajai direktorei vaikų globos namų ir mokyklos bendravimą per pastabas pažymių knygelėse ir auklėtojų iškvietimus dėl drausmės pakeitė įprasti susitikimai ir pokalbiai apie rūpesčius ir svajones.

A.Grigienė pritaria, kad jos vadovaujama mokykla yra atvira, juk vienam vaikui išauginti reikia viso kaimo pastangų. Vis dėlto ji tvirtina nedaranti nieko neįprasta, juk visuose strateginiuose dokumentuose įrašyta mokyklos misija ugdyti atvirą, atsakingą ir kūrybingą žmogų, tad kodėl šitaip ir nesielgti, kodėl neparodyti kitokio gyvenimo, nei artimiausia vaikų aplinka?

Kitokį gyvenimą Paparčių mokiniams rodo ir „Tegra“, kuri, beje, jau pagamino ir į Lietuvos parduotuvių lentynas greitai pristatys šiame projekte sukurtą produktą – mokytojo pasiūlytus dviračių dažus. R.Goda, paklaustas, kodėl randa noro, laiko ir darbuotojų nuvykti į mokyklą rajono pakraštyje, nukerta, kad jų iniciatyva – anokia labdara, greičiau abipuse nauda paremtas sandoris: „Vykstame ten, kad gautume pridėtinės vertės ir tokios pat naudos suteiktume vaikams. Ga­li­ma manyti, kad jų gyvenimas turi nuspėjamą atei­tį, tačiau kai įsimaišome mes, ta ateitis nebėra tokia užprogramuota. Lygiai taip pat tikimės nau­dos sau – kad ir idėjų, pasiūlymų. Grįžęs iš Pa­parčių jautiesi kitoks, turi naujų minčių, ką jau kal­bėti apie energiją, kurios įsikrauni. Didelė do­vana – pamatyti savo klaidas. Kai vaikai ima nuobodžiauti, supranti, kad jau kurį laiką nieko įdomaus nepasakei, o juk suaugusieji, kai su jais bendrauji, kad ir kaip nuobodu būtų, linksi galva.“

„Paklausiau vaikų, kokios būtų jų svajonės, jei turėtume milijoną eurų. O jie svajoja apie daiktus, kuriuos mato artimoje aplinkoje, – televizorių, žaidimų kambarį. Man buvo liūdna, kad jie neturi tikrų svajonių, pavyzdžiui, kodėl nori tik keturkampių stalų. Paraginti jie ėmė įsivaizduoti daugiau galimybių. Tiesa, du berniukai norėjo akvariumo su krokodilais“, – apie užduotį „Verslo vaikų“ projektui pasakoja direktorė A.Grigienė.

Paparčių mokiniai per metus išvyksta į daugiau kaip 20 edukacinių kelionių, kurių vertė didesnė, nei nueiti į kiną didmiestyje, nes vaikai patiria naujų įspūdžių. Tiesa, direktorė baiminasi, ar galės taip dažnai kur nors išvežti savo vaikus, jei mokyklinis autobusiukas, kaip planuojama, bus perduotas autobusų parkui. Viena vertus, jai, kaip direktorei, nereikės sukti galvos, kai automobilis sugenda, tačiau nežinia, ar mokykla galės įpirkti pažintines keliones.

Netrukus mokiniai svarstys, ką norėtų įsigyti už 268 eurus, – tiek pavyko surinkti iš 2 proc. pajamų mokesčio paramos. Norėtųsi daugiau, bet dauguma tėvų gyvena tik iš socialinių išmokų. Tokių pinigų neužtenka sėdmaišiams, kurių vaikai norėtų, bet tai ne bėda – galima juos pripilti grikių.

„Vieno ūkininko paprašėme grikių, kitas verslininkas, baldų gamintojas, padės mums medžiaga, ir pasisiūsime patys“, – kad vaikai sėdmaišius vis tiek turės, patikina direktorė.

Aišku, apie laiką, kurį užtrunka ieškodama verslininkų kontaktų ar siūdindama vaikams sėdmaišius su grikiais, direktorė negalvoja. „Kartais svarstau, kad darbas mokykloje ir yra mano gyvenimas. Mano sūnui jau 24-eri, tad turiu laiko gyventi darbu. Ko gero, kitaip ir neturėtų būti, – svarsto A.Grigienė. – Būna, kad pagalvoju, ar man to reikia, bet kol esu, vadinasi, reikia.“

Pas vaikus – 7 kilometrus pėsčiomis

Paparčių pagrindinės mokyklos sėkmės istorija priklauso nuo vadovo. Kaip ir visų kitų ugdymo įstaigų sėkmė. A.Grigienė įsitikinusi: kad ir ką sakytų mokyklų direktoriai, daug ką lemia jų požiūris ir drąsa veikti. O drąsos šiame darbe reikia kasdien.

Kas mokykloje svarbiau – kimšti žinias pusryčių nevalgiusiam vaikui ar prisiimti socialinę funkciją ir kurti jam geresnę aplinką? A.Grigienė renkasi abu dalykus tuo pat metu. Daugelis gimnazijų susvetimėjusios, nes orientuojasi vien į žinias, nepaisant to, didelės jos ar mažos.

Nė vieno nuopelno sau neprisiimanti direktorė mini savivaldybės Švietimo skyriaus pagalbą, nes į jo darbuotojas dėl bet kokio dokumento gali kreiptis po darbo valandų, ir savo komandą. Mokytojams Paparčių pagrindinės nokyklos vadovė dėkinga už tai, kad jie dirba ilgiau, nei turėtų, ir ne dėl minimalaus atlyginimo, bet dėl vaikų.

„Dailės mokytoja iki kelio, nuo kurio ją paveža į mokyklą, eina 7 km. Ats­tumas nuo jos na­mų iki mūsų mokyklos į vieną pusę – apie 40 km. Pro­fe­sio­nali menininkė, dir­bant keliose vie­tose, Pa­par­čiuo­se dirba tikrai ne dėl atlyginimo, ku­rį gauna už 5 va­lan­das“, – kolektyvu ža­vi­si direktorė.

Vaikų globos namų di­rektorė R.Kanclerytė sa­ko, kad Paparčiuose iš­moks­ta rašyti net tie, ku­rie, atrodytų, jau nieko nesugeba. Ži­noma, to­kia sutrikimų turinčių vaikų pažanga yra ne tik dėl mokytojų, bet ir dėl mažų klasių, kai pedagogai daugiau dėmesio gali skirti konkrečiam vaikui.

„Mūsų vaikai mokytojams tikrai yra iššūkis. Daugiau kaip pusė turi specialiųjų poreikių, raidos, kalbos sutrikimų. Tačiau yra kelios pradinių klasių mokytojos, kurios padaro stebuklus: nemokytinais laikyti vaikai skaito ir rašo“, – stebisi Šv. Juozapo vaikų globos namų direktorė.

O tame pačiame kieme esančios mokyklos direktorė džiaugiasi vaikų globos namų administracijos kontaktais: vaikai išvyko į Briuselį, vienas vaikas, besimokantis pagal pritaikytą programą, ten net skaitė savo parengtą pranešimą anglų kalba. „Įsivaizduokite, ką jam reiškia atstovauti Lietuvai“, – ugdytinių patirtimi džiaugiasi A.Grigienė.

Kad dirbs mokykloje, A.Grigienė prisimena žinojusi dar pirmoje klasėje. Taip nusprendė todėl, kad turėjo pavyzdį – gerą pradinių klasių mokytoją. Vėliau, įkvėpta geros rusų kalbos mo­ky­tojos, skaitė klasiką rusų kalba, o aštuntoje klasė­je, sužavėta chemijos mokytojos, norėjo stu­dijuoti farmaciją. Vėliau chemikė pa­si­keitė, todėl vienuoliktokė grįžo prie pirminės idėjos – mokytojauti.

Kokia pedagogė ji bus, sako nežinojusi. Bet dabar tvirtina, kad yra bloga istorijos mokytoja, nes vadybinį direktorės darbą labai sunku derinti su savo dalyko pamokomis. „Turiu sau priekaištų, kad vadybinis darbas užgožia dėstymą, rimtai galvoju, kaip tai suderinti. Juk net ir prašydamas mokytojų taikyti kažkokią metodiką pirmiausia pats turi ją išbandyti. Bet kai užsispiriu, man pavyksta“, – savo idėjų ir energijos priežastį atskleidžia Pa­par­čių pa­grin­dinės mokyklos direktorė A.Gri­gienė.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...