2012 Sausio 22

Darius Kuolys: „Be tradicijos humanitaras tampa nepatikimas“

veidas.lt


Šią vasarą penkiasdešimtmetį švęsiantis Darius Kuolys po beveik dvidešimties metų pertraukos grįžo į Vilniaus universitetą dėstyti literatūros istorijos.

Peržvelgusi gerai Lietuvoje žinomo pašnekovo išdėstytas mintis, žurnalistė nutarė, kad bet kokie intarpai beprasmiškai žalotų tekstą ir stabdytų jo sklandžią tėkmę. Tad verčiau leiskime Dariui Kuoliui, šiuo metu – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, savo istoriją pasakoti pačiam.

Apie tremtį senojon literatūron

Esu jau senas dėstytojas, Vilniaus universitete pradėjau dirbti 1985-aisiais. Senajai literatūrai buvau „pasmerktas“ todėl, kad taip suplanavo Lietuvių literatūros katedra. Kadangi tuo metu mane žavėjo egzistencializmas – Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti panašūs autoriai, tai atrodė kone tolygu tremčiai. Iš pradžių buvau netgi pyktelėjęs ant Viktorijos Daujotytės ir Donato Saukos, bet netrukus ir senuosiuose raštuose atradau egzistencinių aspektų.
Mane domino ne tiek forma ar faktografija, kiek anksčiau gyvenusiųjų patirtys. Pajutau, kad galiu perskaityti šiuos tekstus kitaip, nei jie buvo skaitomi iki tol. Ir bendravimas su išmintingais mirusiaisiais pradėjo teikti malonumą. Iki šiol jų bendrijoje jaučiuosi komfortabiliau nei nūdienos svarstymų mizerijoje.
LDK laikų bajorui nebuvo svetimos jokios žmogiškos sritys: nei Dievas, nei tėvynė, nei valstybė, nei šeimos rūpesčiai. Tai visaverčio laisvo žmogaus, kai kuriais atžvilgiais laisvesnio už Vakarų bajorus, pasaulis. Ir jis atrodė žavus – visų pirma kaip priešprieša aplink tvyrančiai sovietmečio pabaigai.
Pamenu, D.Saukos paskatintas parašiau apie religines Konstantino Sirvydo idėjas. Ėjo 1987-ieji, ir religinė problematika dar nebuvo įprastas dalykas. Galėjai nagrinėti K.Sirvydo kalbą, bet kad jo būta teologo ir religijos filosofo – nevalia garsiai minėti. Tad Valdemaras Kukulas „Pergalės“ redakcijoje ilgai svarstė, ką su mano tekstu daryti. Galiausiai išspausdino visą, tik porą pradžios sakinių kartu pagludinom. Tai buvo taip nauja ir netikėta, kad publikacijai pasirodžius gavau daugybę laiškų, iš JAV atsiliepė netgi Vytautas Kavolis.
Taigi sėdėjau, apsikrovęs žodynais, ir atkakliai šlebizavojau lenkiškai bei lotyniškai. Gerai, kad profesoriai priskyrė man puikią mokytoją – istorikę Ingę Lukšaitę. Iš jos gavau nuorodas, ką ir kur skaityti. Kartų ryšys ir dialogas anuomet smarkiai gelbėjo. Nors dėl politinės konjunktūros ne visi moksliniai darbai buvo viešinami, gyvu žodžiu galėjai perimti labai daug, ir tai padėjo orientuotis.
Dabar jauni mokslininkai, jau publikuojami užsienyje, nelabai išmano, kas Lietuvoje nuveikta iki jų, netgi kas padaryta nepriklausomybės metais. Jie dažnai būna geriau susipažinę su lenkų humanitarų darbais nei su lietuviškąja moksline tradicija. Nors lietuviai, kurių studijų nepasiūlo „Google“ paieškos sistema, yra pasakę daug svarbesnių dalykų.
Tradicijos pažinimas yra esminis, be jo humanitaras tampa nepatikimas. Santykis su tradicija gali būti maištingas, tačiau jis privalo būti. Antraip po kelių dešimtmečių paaiškės, kad viskas dar iki tavęs buvo atrasta.

Apie kalbėjimo patikimumą

Lituanistika buvo labai stipri sovietmečiu. Įvairiai daužytoje VU Lietuvių literatūros katedroje dirbo anuometinis tautos intelektualų žiedas: Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, Juozas Girdzijauskas, D.Sauka, V.Daujotytė… Tai profesūra, kuri mus augino.
Dabar kartos pasikeitė, ir nutiko taip, kad Lietuvos kultūroje pristigo vidurinės kartos. Kadangi visuomenėje vyko radikalios permainos, ši, pavadinčiau, Sauliaus Žuko dėstytojų karta išsisklaidė po įvairius veiklos barus. Ir lituanistiniame akademiniame gyvenime pasijuto tam tikros properšos, nutrūko kartų ryšys. Ilgiausiai profesoriavę V.Daujotytė ir Kęstutis Nastopka pamažu traukiasi iš pedagoginės veiklos. Jų prišnekintas pernai beveik po dviejų dešimtmečių pertraukos ir sugrįžau į VU Lietuvių literatūros katedrą, kuriai vadovauja buvusi mano gabi studentė, dabar jau profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė.
Netekus būrio iškilių baltistų (Vytauto Mažiulio, Alberto Rosino, Alekso Girdenio), kalbotyroje taip pat atsivėrė spragos. Turėtų būti mąstoma, kaip jas greičiau užtraukti. Didelis užsienio kalbininkų indėlio vertinimas manęs visai nestebina. Pietro Dini darbai išties fundamentalūs: kalbos istoriją šis autorius sieja su kultūros, mentaliteto ir filosofijos istorija. Jam prilygti mes nelabai sugebam.
Kai mėginama jungti daug įvairių sričių, neišvengiamai kyla kalbėjimo patikimumo klausimas. Tai aktualu ne tik žiniasklaidos plotmei, bet ir akademinei bendruomenei. Galima gražiai slysti paviršiumi ir būti populiariu pasakotoju, bet ar tavo pasakojimas bus patikimas? Ar jis bus grįstas šaltinių įvairovės pažinimu, ar vieno kito lietuviškai publikuoto darbo interpretacijomis?
Buvau kviečiamas dėstyti ir politikos mokslų, tačiau nesinorėjo kalbėti apie tai, ko neišmanai. Tegu akademinį darbą dirba savo sritį išmanantys žmonės, nes eklektiško kalbėjimo visuomenėje ir taip per daug. Tiesa, lituanistikos magistrantams skaičiau kursą „Literatūra ir politika“ – panašūs dažnai siūlomi Vakarų universitetuose. Iš literatūros pozicijų kalbėti apie politinius procesus svarbu tam, kad kultūra pernelyg neužsidarytų nuo viešosios erdvės. Juk kultūrininkų ir politikų procesų vertinimų skirtumai – akivaizdūs. Tarkim, kultūros liberalų požiūris vienoks, o politikų liberalų – visiškai kitoks, nors ir vieni, ir kiti tarsi kalba apie liberalizmą.
Svarbu, kad mokslinė erdvė būtų kuo laisvesnė, kuo įvairesnė. Savarankiškų balsų gausa lemia ir lituanistikos raidą. Kuo daugiau stiprių, tarpusavyje polemizuojančių balsų, tuo stipresnė visuma. Kiekvienas lituanistas suinteresuotas turėti tvirtą oponentą. Humanitarams netinka tarpusavio varžybų ar uždarų stovyklų praktika, kurią stebime kitose disciplinose.

Apie „Res Lituana“

Šią studiją buvau suplanavęs kaip vieną didžiulę knygą. Rūpėjo pamėginti rekonstruoti LDK visuomenės savimonę, jos tapatybę: kaip ši visuomenė save formavo ir kūrė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas mano darbui gavo paramą iš Lietuvos tūkstantmečio programos. Bet kai ši buvo uždarinėjama, studija dar nebuvo įpusėta. Gediminas Ilgūnas liepė atiduoti leidyklon tai, ką esu padaręs. Taip vietoj planuoto fundamentalaus veikalo išėjo nedidelė knygelė. Bet įsipareigojau darbą tęsti ir parengti kitas dvi „Res Lituana“ knygas. Kadangi pernai daug dėmesio skyriau mokyklinei chrestomatijai, 2012-aisiais antroji veikalo dalis nepasirodys, bet kitąmet – turėtų. Visą medžiagą esu jau surinkęs.
Paradoksalus dalykas, bet per kelis LDK šimtmečius svarbiausių – laisvės, teisingumo idėjų samprata menkai tekito. Ar žinote, ką galėtume vadinti labiausiai skaitomu autoriumi LDK laikais, kas anuomet sudarė lietuvių išsilavinimo pagrindą? Ogi romėnų mąstytojas Ciceronas, kurį lietuviai laikė savo protėviu. Atėję į bet kurią LDK kolegiją, to laikmečio jaunuoliai studijas pradėdavo nuo Cicerono tekstų. Ir tai buvo iš esmės respublikoniški tekstai. Ir Simonas Daukantas, ir Adomas Mickevičius vėliau iš jų mokėsi.
Netgi Czeslawas Miloszas, studijavęs Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje, mini tuos pačius autorius, kuriuos lietuvių bajorai šešioliktame amžiuje studijuodavo Vilniaus akademijoje, – Ovidijų, Ciceroną ir Julijų Cezarį. Cz.Miloszas tęsė LDK pasakojimą, todėl išliko originalus XX a. Vakarų intelektualinėje erdvėje. Jis laisvai disponavo LDK vaizdinių ir vertybių audiniu ir galėjo, tarkim, drąsiai užginčyti Samuelio Becketto „Žaidimo pabaigą“ tvirtindamas, kad žaidimas anaiptol nesibaigia. Žmonių elgseną, laikyseną, veiksmus idėjos lemia labiau, nei mes įsivaizduojam, nors marksistinė mokykla ir neigė idėjų galią.
Neseniai atradau A.Mickevičiaus laišką broliui į Lietuvą, kuriame jis aiškina nenorįs išsižadėti Lietuvos pilietybės priimdamas Prancūzijos pilietybę. Nors mūsų valstybės jau pusė šimtmečio nebebuvo, o pats A.Mickevičius seniai gyveno Paryžiuje, įsipareigojimas lietuvių tautai tebeatrodė svarbus.
Sukarikatūrintai vaizduoti praeitį lengviau, negu ją perprasti. A.Mickevičiaus mesianizmas, Mariaus Ivaškevičiaus pašieptas pjesėje „Mistras“, iš tikrųjų buvo stiprus politinis ginklas XIX a. Europoje, kurioje tik istorinės tautos turėjo teisę į nepriklausomą valstybę. Šitaip A.Mickevičius mėgino grįsti lenkų, o greta – lietuvių ir gudų tautų teisę į valstybingumą: jis kalbėjo to meto Europai suprantama kalba. Ir tai, kas mums šiandien atrodo verta karikatūros, atliko savo istorinį vaidmenį: nepamirškime, kad A.Mickevičius buvo vienas originaliausių ir stipriausių XIX a. Europos intelektualų.
Nors žaismingas dramaturgo santykis su Kaziu Pakštu, A.Mickevičiumi ir kitomis istorinėmis asmenybėmis atrodo žavus, ilgainiui pradėjau galvoti, kad juo remdamiesi infantiliškai elgiamės su savuoju palikimu. Taigi kyla pavojus likti infantiliška kultūra, o būtų gerai, kad greičiau subręstume.

Darius Kuolys
Gimė 1962 m. Vilniuje. 1985 m. baigė VU lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1988–1990 m. kartu su bendraminčiais leido kultūrinį žurnalą „Sietynas“. 1990–1992 m. dirbo Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, 1998–2002 m. – prezidento Valdo Adamkaus patarėju. Nuo 2004 m. vadovauja Pilietinės visuomenės institutui. Išleido studijas „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas“ (1992), „Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas“ (2009).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...