2016 Birželio 28

Rusijos protu (ne)suvoksi

O dabar – Trečiasis pasaulinis?

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Sprendžiant iš visko, Kremlius rimtai svarsto konflikto su Vakarais scenarijų ir yra didelė tikimybė, kad gali sukelti šį konfliktą Baltijos valstybėse. Prie šios labai nerimastingos išvados aš priėjau po kelių akivaizdžių pavojaus signalų, pasirodžiusių pastarosiomis dienomis.

Jevgenijus Kiseliovas, radijo stotis «Эхо Москвы»

Pirmiausia aš turiu omeny neseniai padarytą griežtą Federacijos Tarybos (FT) pirmininkės Valentinos Matvijenko pareiškimą.

Rusija, sakė V. Matvijenko, nenori „ramiai žiūrėti“ į rusus, kurių teisės kai kuriose buvusios SSRS respublikose yra varžomos, ir gins užsienyje esančius savo tėvynainius. Matvijenko nurodė Latviją, Estiją, Ukrainą ir – kas gana netikėta – Baltarusiją. Ji taip pat davė suprasti, kad posovietinėje erdvėje yra ir kitų valstybių, kuriose reikia ginti etninius rusus.

Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai.

Išeina, kad anksčiau Rusija į tuos teisių suvaržymus žiūrėjo ramiai, bet dabar viskas keičiasi ir gins rusus net ir toli už savo ribų. Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai. Kaip Kryme.

Kaip čia neprisiminti, kad Krymo užgrobimo pretekstu tapo tariamai tenykščiams rusams kilusi grėsmė – būtent tuo Putinas iš pradžių teisino savo veiksmus.

Prisipažinkime atvirai: nors formaliai Valentina Matvijenko – trečias asmuo valstybėje ir vadovauja valdžios organui, kuris pagal Konstituciją duoda leidimą prezidentui vykdyti karinius veiksmus už Rusijos ribų, tačiau ji nėra savarankiška politinė figūra ir šiuo atveju tik išsako Putino ir jo aplinkos mintis ir ketinimus.

Be to, Kremliui artimi propagandistai, įvairūs „rusų pavasario“ agentai vienas per kitą kartojo: jeigu rusų kariškiai nebūtų užėmę Krymo, tai po dviejų savaičių ten jau būtų buvę NATO kariai.

Vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją.

Negaliu neprisiminti, kad pirmą kartą kažką panašaus išgirdau po sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 metais. Paskui tą pačią argumentaciją – „jeigu ne mes, tai ten jau būtų amerikiečiai“ – girdėjau Afganistane 1979 m., kai SSRS įvedė ten savo „ribotą kontingentą“, kartu likviduodama sovietų karius pakvietusį prezidentą Aminą, atbuline data pripažinusi jį „CŽV agentu“.

Štai ir dabar vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją. Ir tai – dar vienas nerimą keliantis signalas: panašu į propagandinį artilerinį kariškių ir specialiųjų tarnybų pasirengimą „prevencinei“ hibridinei operacijai.

Iš tikrųjų, šiuo metu Latvijoje vyksta kariniai NATO mokymai, kurių tikslo niekas neslepia – aljansas derina įvairių kariuomenės rūšių sąveiką galimos Rusijos agresijos atveju. Karių ir technikos kiekis šiuose mokymuose nepalyginamai mažesnis nei grupuotės, dislokuotos Rusijos teritorijoje prie Latvijos sienų, pajėgos.

Kaip pareiškė Latvijos ginkluotųjų pajėgų vadas Raimondas Graubė, analogiškuose rusų mokymuose dalyvauja nuo 30 iki 50 tūkstančių karių. Graubė priminė, kad rusų karinės aviacijos bazėje Ostrove, 26 km nuo Latvijos sienos, bazuojasi 70–80 sraigtasparnių, o visiškai arti Latvijos sienos yra dislokuotos raketos „Iskander“.

Tos pačios, su viena kurių dokumentiniame filme „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“, BBC parodytame vasario mėnesį, tarp Rusijos ir NATO prasideda lokalus branduolinis konfliktas.

Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą.

Pasak filmo kūrėjų versijos, tas konfliktas kyla dėl prorusiškų jėgų veiksmų Daugpilyje, staigiai plinta maždaug pagal tokį patį scenarijų kaip Kryme ir Donbase, skirtumas tik tas, kad čia kalbame apie „hibridinį“ karą, kurį NATO šalies teritorijoje vykdo „mandagūs žalieji žmogeliukai“, „savanoriai-atostogautojai“ ir kitokie „savanoriai“. Per NATO valstybės sieną važiuoja nekviesti „humanitarinės pagalbos“ konvojai.

Konflikto apogėjuje rusų taktinio branduolinio užtaiso sprogimas virš Baltijos jūros sunaikina du karinius laivus – amerikiečių ir britų. O Kremlius iš karto pradeda atsiprašinėti aiškindamas, kad vadas, įsakęs paleisti raketą, viršijo savo įgaliojimus ir bus nubaustas.

Turiu pasakyti, kad dar gerokai prieš filmo pasirodymą man asmeniškai teko girdėti iš Vakarų diplomatų būtent tokią versiją – kad Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą, kuris nepadarys daug žalos, ir tas incidentas bus nurašytas kuriam nors išprotėjusiam generolui.

Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą.

Kartu Vakarai bus pastatyti prieš velnišką alternatyvą: ignoruoti Maskvos pasiaiškinimus ir suduoti atsakomąjį smūgį – su eskalavimo iki Trečiojo pasaulinio karo perspektyva, arba atsitraukti atsisakius vykdyti įsipareigojimus, numatytus NATO įstatų 5-ame straipsnyje. O tai, be abejo, grės paties Šiaurės Atlanto bloko egzistavimo baigtimi.

Panašu, kad Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą, dabar mes žinome, kaip reikia veikti.

Tačiau patį didžiausią rūpestį pastaruoju metu sukėlęs signalas – tai plačiai nuskambėjęs epizodas, kai per neseniai vykusį Ekonominės tarybos prezidiumo posėdį Putinas įsivėlė į polemiką apie užsienio politikos prioritetus su savo dvariškiu liberalu Aleksejumi Kudrinu.

Priminsiu: Kudrinas ragino Putiną mažinti geopolitinę įtampą, atsisakyti konfrontacijos su Europa ir Amerika, nes technologinio Rusijos atsilikimo sąlygomis ir nesant Vakarų investicijų jokie rimtesni ekonomikos pokyčiai į gerąją pusę neįmanomi.

Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą

Atsakydamas Putinas leido suprasti, kad niekada „neprekiaus suverenitetu“ ir neatsiprašinės už konfliktus, kuriuos ne jis pradėjo. Taip pat pažadėjo ginti Rusijos nepriklausomybę – dėmesio! – iki savo gyvenimo pabaigos, o tai savaime daug ką sako.

Diagnozė nekokia: Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą ir apskritai Vakarai „pradėjo pirmi“. Tas Putinas, kaip bebūtų paradoksalu, mąsto kaip banalus rusų miesčionis, kurio smegenys gerokai praplautos Kremliaus propagandos, ir netgi ima nuoširdžiai tikėti, kad kokybiško maisto trūkumas parduotuvėse, negalėjimas pigiai poilsiauti Egipte ir Turkijoje – klastingų Vakarų kėslų rezultatas.

Svarbu ne tik šis epizodas, bet ir tai, kad diskusijos, kaip Rusijos ekonomiką reikia išvesti iš užsitęsusios krizės, atsiremia į viena – į Putino režimo pastangas bet kuria kaina išlaikyti valdžią. Kremliuje puikiai supranta, kad rimtos reformos neįmanomos be politinės liberalizacijos. Pradėjęs reformas neišvengiamai neteksi valdžios arba bent jau turėsi ja dalintis. Vienintelė alternatyva – policinių priemonių griežtinimas, naujų represinių įstatymų priėmimas, dar žiauresnė kova su opozicija, cenzūros griežtinimas, kitaip manančių persekiojimas ir t.t. Ir visa tai – po nacijos telkimo išorės grėsmių akivaizdoje vėliava.

Todėl karinė konfrontacija su Vakarais darosi vis realesnė. Realiausia – Baltijos valstybėse.

Tačiau gali būti ir kiti, egzotiškesni scenarijai, kurių kategoriškai atmesti nereikėtų. Juolab kad Matvijenko užsiminė, jog posovietinėje erdvėje yra ir kitų šalių, kur gali prireikti ginti etninius rusus.

Pagalvokime, ką ji turi omenyje. Manau, kad pirmiausia Kazachstaną, kur pastaruoju metu padėtis destabilizuojasi.

Ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų?

Almatoje trečią gegužės dešimtadienį vyko gausiausios per visą posovietinę Kazachstano istoriją opozicijos akcijos. Po jų – neramumai Aktobe mieste, lyg ir inspiruoti islamo radikalų. Tai – visai arti sienos su Rusija. Puikus pretekstas skubiai pradėti ginti rusus – nuo nežinia iš kur atsiradusių islamistų. O gal – nuo kazachų kilmės „spalvotų revoliucionierių“.

Dar įdomiau tai, kad Matvijenko savo pareiškime paminėjo Baltarusiją. Nors Nazarbajevui sunku prikišti rusofobiją, vis dėlto jis kuria nacionalinę kazachų valstybę. Kuria taip, kaip moka. To kūrimo procese rusakalbiams gali kilti problemų. Arba atsirasti skundų. Bet jau Baltarusijos vadovybę apkaltinti etninių rusų engimu – tai, atrodytų, visiškas absurdas.

Jeigu ne viena aplinkybė. Ir Lukašenka, ir Nazarbajevas vis dažniau atsargiai, tačiau gana nedviprasmiškai reiškia nepasitenkinimą padėtimi Muitų sąjungoje ir kituose bendruose su Rusija „integraciniuose“ projektuose; korektiškai, tačiau atkakliai priešinasi Maskvos bandymams šių projektų pagrindu sukurti viršnacionalinius organus, nepripažįsta Krymo okupacijos, nepalaiko Maskvos pozicijų Ukrainą liečiančiais klausimais.

Štai čia savaime kyla klausimas: ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų, priminti abiem, kas posovietiniame name yra šeimininkas ir kas gali atsitikti nepaklusniems lyderiams, įsivaizduojantiems, kad jie gali daryti viską, ką tik panorėję.

Juolab kad Rusijos įsikišimas tolimajame Kazachstane arba „paskutinio Europos diktatoriaus“ tėvonijoje nesukels tokios liguistos Vakarų reakcijos kaip karinės avantiūros Baltijos valstybėse.

Bet kuriuo atveju aš rimtai žvelgčiau į patyrusio Ukrainos politiko ir diplomato Romano Besmertnyj įspėjimus. Jis anksčiau buvo pasiuntiniu Baltarusijoje, paskui dirbo trišalėje Minsko susitarimų įgyvendinimo komisijoje , o prieš kelias dienas pareiškė: Rusija Baltarusijoje ir Kazachstane ėmėsi realizuoti „Donbaso scenarijų“, ten taip pat artėja „liaudies respublikų“ sukūrimas.

Bet tai, kartoju, – egzotiški scenarijai. O iššūkiai Latvijos ir Estijos saugumui (mažesniu lygiu – Lietuvos, kur mažesnis etninių rusų procentas ir tarpnacionalinių santykių kampai labiau suapvalinti, nors drąsus ir ryžtingas Vilniaus užsienio politikos kursas Kremliui sukelia daugiausia neapykantos) – rūsti realybė.

Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Tarp kitko, žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas, vos ne pirmas prakalbęs apie Putino režimo keliamą grėsmę Vakarų saugumui, daro prielaidą, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra pasiekti savo be visaverčio karo. „Jeigu tau pavyksta išmušti priešininką iš vėžių, palikti jį be draugų ir palaužti jo valią, karo nebereikia.“

Lukasas mano, kad šiandien Vakarams daug didesnę grėsmę kelia ardomoji Rusijos specialiųjų tarnybų veikla Europoje. Remdamasis autoritetingo britų žvalgybos specialisto Marko Galeotti nuomone, jis rašo, kad kol Vakarų žvalgybos užsiima rutininiu informacijos rinkimu, rusų specialiosios tarnybos organizuoja žmogžudystes, reikiamų žmonių papirkimus, šantažuoja, vykdo ardomąsias propagandines akcijas.

Tokių „aktyvių priemonių“ tikslas – Europos šalių vyriausybių nuvertimas ir destabilizacija, operacijos Rusijos ekonominiams interesams palaikyti ir atakos prieš Kremliaus politinius priešininkus. Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Ir vis dėlto, gerbdamas analitinius E. Lucaso, kurį turiu garbės pažinti nuo jo darbo žurnalo „The Economist“ korespondentu Maskvoje laikų, sugebėjimus ir žinias, aš neimčiau menkinti Putino režimo pasauliui keliamos karinės grėsmės.

Visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Griežtai dozuotas žvanginimas ginklais, pradžioje skirtas atskiriems silpnų nervų Europos vadovams, palengva pereinantis į įprotį, negali atvesti prie gero. Netikite? Bet juk jau kiek metų per pergalės prieš fašistinę Vokietiją dienos šventimą žmonės, visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Giriasi, giriasi ir vieną gražią dieną gali galutinai tuo įtikėti.

Kaip tai primena ketvirtojo dešimtmečio pabaigą! Jeigu rytoj karas, rytoj – į žygį, mūsų šarvai stiprūs, o tankai greiti, į mūšį mus veda draugas Stalinas ir priešų žemėje mes juos triuškinsime!

O paskui buvo 1941-ųjų katastrofa. Norite pakartoti?

Tekstą parengė ir publikavo 2016 m. birželio 17 d. svetainė geopolitika.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...