2013 Gruodžio 14

Nuogas dangus su praskrendančiomis juodomis gulbėmis

veidas.lt

Naujos knygos prieš Naujuosius metus, arba ką dovanoms siūlo knygynai.

Jeigu manote, kad grožinė literatūra prarado įtaką žmonių mąstymui ir niekaip nebeveikia jų gyvenimo kasdienybės – klystate.
Stebėkime įvykių chronologiją: prieš porą metų Frankfurto knygų mugėn, diktuojančion leidybos madas Europai, nuvykę Lietuvos leidėjai įsitikina: pasaulis pamišęs dėl erotinės literatūros, o ypač – E.L.James romanų. Po metų pirmasis šios autorės „50 atspalvių“ serijos romanas pasirodo lietuvių kalba. O jau tuomet dorovingoje Marijos žemėje įsisiūbuoja ištisa striptizinio mąstymo klišių epidemija: televizijoje niekdarius vanoja publicistinė laida „Nuoga tiesa“, prekybos centruose viena kitą keičia „Nuogų kainų“ akcijos. Nesąmoningai gatvės kalbos madas surenkantys ir dar plačiau jas kaip pavojingą užkratą paskleidžiantys žinių reporteriai savo siužetuose, šiaip jau skirtuose anaiptol ne bulvarinėms temoms, tarpusavyje įnirtingai varžosi „apnuogindami problemas“.
Ciniškai pagalvojus, reguliariai viešai „nurenginėjamos“ tiesos, problemos ir vertybės jau seniai turėjo virsti kekšėmis. O ar nevirto? Momentiniai „Femen“ aktyvisčių apsinuoginimai tėra nereikšminga smulkmena, palyginti su kasdien milijonus pasąmonių atakuojančiu, reklamos pramonės džiaugsmingai palaikomu informacinės erdvės striptizu.

Nuotykiai pragaro ratuose

Su E.L.James knygomis perkamiausių dešimtukuose rimčiau konkuruoti tesugeba seno pažįstamo, nors niekada pas mus neviešėjusio, Dano Browno „Inferno“. Ar kas nors šiandien beprisimena, kaip audringai, gindama „pavojuje“ atsidūrusias savojo tikėjimo tiesas, Lietuvos katalikų bažnyčia 2004-aisiais protestavo prieš šį autorių išgarsinusį „Da Vinčio kodą“?
Šiandien tokia kategoriška, rimtais veidais plėtojama diskusija su beletristinio kūrinio fabula jau vargiai būtų įmanoma: juk ir prie Nacionalinio dramos teatro prieš Romeo Castelluci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pernai su žvakutėmis būriavosi anaiptol ne sutanoti kunigai. O juk neprabėgo nė dešimtmečio – lietuvių kalba „Da Vinčio kodas“ pasirodė 2004-aisiais. Tuomet pirmą kartą išgirdome ir apie Harvardo universiteto simbologijos profesorių Robertą Lengdoną, sėkmingai iškodavusį masonų palikimo paslaptį.
Romane „Inferno“ tas pats Robertas Lengdonas narsto nebe Leonardo Da Vinci paveikslų, o Dante’s poezijos paslaptis. Pasitelkęs „Dieviškosios komedijos“ Pragarą, kurį taip efektingai apskritimus braižančiu Šėtonu 2πr savo spektaklyje įvaizdino režisierius Eimuntas Nekrošius, D.Browno herojus bando išgelbėti žmoniją nuo realiai gresiančio pragaro, o rašytojas – įtikinti mus, kad dulkėtos knygos, seni rūsiai ir pelėsiais dvelkiantys koridoriai iki šių dienų slepia pasaulinius sąmokslus.
Galite tikėti šia sąmokslo teorija, galite ne, bet įdomių faktų apie viduramžių literatūrą skaitydami nuotykinį, kartais lėkštais dialogais erzinantį „Inferno“ pasisemsite neišvengiamai.

Trijų kartų dramos: Danija, Ukraina

Priešingai nei amerikietis D.Brownas, danų rašytojas Jensas Christianas Grondahlas Lietuvoje lankėsi. Tiesa, tai irgi buvo prieš nepilną dešimtmetį – 2005-aisiais. Vėliau Gytis Lukšas sukūrė scenarijų vaidybiniam filmui pagal populiariausią autoriaus romaną „Spalio tylėjimas“, tačiau jo gamybos nepavyko išjudinti netgi antruoju bandymu, tai yra su antra kino prodiuserių komanda. Ši sėkmingai užsitikrino Danijos kino instituto ir „Eurimages“ paramą šiam projektui, tačiau niekaip neįstengė įkalbėti G.Lukšo pataisyti koprodiuseriams neįtinkančio scenarijaus.
Kol lietuviai ambicingai surėmę ragus aiškinosi kūrybinius santykius ir prioritetus, danų rašytojas, nežinia ką galvojantis apie gražiai šnekančius, bet tarpusavyje susitarti nepajėgiančius lietuvius, ramiai dirbo toliau. Dabar Lietuvos knygynuose matome šio darbo rezultatą – naują J.Ch.Grondahlo romaną „Keturios kovo dienos“. Jo centre – subrendusi vieniša motina, kurios paauglys sūnus areštuojamas už smurtą. Panirusi į prisiminimus apie savo nevykusią santuoką ir vėliau užsimezgusį romaną su vedusiu draugu, architektė stengiasi ieškoti priežasčių, kodėl jos gyvenimas tampa vis panašesnis į aklavietę. Ar ji, stipri ir ryžtinga moteris, pasmerkta elgtis taip, kaip elgėsi jos motina ir senelė, ar jai lemta pakartoti jų gyvenimo klaidas?..
Iš pirmo žvilgsnio siužetas galėtų pasirodyti gan patrauklus pastaraisiais metais į feminizmą smarkiai krypstančiam lietuvių kinui, tačiau po istorijos su „Spalio tylėjimu“ veikiausiai niekas Lietuvoje nebesiims statyti filmo pagal „Keturias kovo dienas“…
Kadangi jau porą savaičių ukrainiečių problemos lietuviams rūpi gerokai stipriau nei savos, yra proga pasidomėti, kaip panašią trijų kartų dramą, kurios veiksmas rutuliojasi nuo 1930-ųjų, traktuoja šios tautos rašytoja, iš Bukovinos krašto Rumunijos pasienyje kilusi, o dabar demonstracijų drebinamame Kijeve įsikūrusi Marija Matios. Prieš dešimtmetį pasirodžiusi „Saldžioji Darusia“ – populiariausias šios autorės kūrinys, na, gal išskyrus kulinarines knygas, kurioms M.Matios taip pat nešykštėjo savo talento ir laiko.
Įdomu, kad per tą dešimtmetį „Saldžioji Darusia“ jau spėjo pavirsti ir teatro spektakliu, sėkmingai apkeliavusiu visą Ukrainą, ir kino scenarijumi. Folklorinės dvasios kupinos M.Matios knygos išverstos į keturiolika pasaulio kalbų, pelnė garbingiausias Ukrainos literatūrines premijas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...