2015 Spalio 20

Nori būti saugus – prekiauk su NATO partneriais

veidas.lt

E. Žygaičio nuotr.

Apie 70 proc. karinių aljansų netesi įsipareigojimų ginti užpultus savo partnerius. Bet tai nereiškia, kad aljansai nereikšmingi, nes gerų aljansų tiesiog niekas nepuola. Kuris geras? Tas, kurio šalys tarpusavyje prekiauja.

Aušra LĖKA

Kas būtų, jeigu būtų: jei Lietuva susidurtų su realia grėsme, ar tikrai suveiktų NATO sutarties 5-asis straipsnis ir mėgstamiausia Lietuvoje prezidento George‘o W.Busho citata: „Visi, kas Lietuvą pasirinks savo priešu, taps ir JAV priešais“?

Po Rusijos karinių marširavimų visai netoli Lietuvos, Krymo okupacijos bei aneksijos ir invazijos Rytų Ukrainoje tokių diskusijų su nemaža doze abejonių kilo ne tik Lietuvoje.

„Bet sėkmingas karinis aljansas – ne tas, kurio narės, kilus pavojui, suteikia viena kitai sutartą pagalbą, bet tas, kurio narės su tokiais pavojais nesusiduria. Sėkmingi aljansai – tie, kurie atgraso antpuolius“, – pabrėžia politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Kodėl potencialūs priešininkai turėtų patikėti, kad karinis aljansas nėra vertas mažiau nei popierius, ant kurio jis pasirašytas?

Itin svarbus karinių aljansų patikimumo ir saugumo užtikrinimo komponentas, paverčiantis karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu, yra ekonominė integracija – tokią išvadą padarė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas V.Vobolevičius ir šio universiteto absolventė Greta Gerazimaitė, ištyrę daugiau kaip pusšimčio metų karinių aljansų dvišalius ekonominius santykius ir jų indėlį į saugumo politiką.

Šis tyrimas bus paskelbtas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ 2015 m. numeryje.

Neginti – nuostolinga

Tyrėjai apskaičiavo, kad tik 52,5 proc. dvišalių terminuotų abipusio karinio bendradarbiavimo susitarimų, sudarytų 1945–2003 m., nepažeidė sutartų įsipareigojimų. Užsienio tyrėjai, ėmę dar platesnę imtį, yra konstatavę, kad savo pažadų ginti užpultas partneres netesi net 70 proc. karinių aljansų.

O įgyvendinti tokių aljansų siekiamybę – atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo – gali tik garantijos, kad sąjungininkės ne tik turi nemenką karinę galią, bet iš tiesų ateis viena kitai į pagalbą. Užsienio mokslininkai tokiai tezei pagrįsti pateikia ir štai tokį pavyzdį: Vokietijos sprendimą 1939 m. pulti Lenkiją lėmė ne jos sąjungininkių – Anglijos ir Prancūzijos – karinės galios stoka, bet Hitlerio įsitikinimas, kad didžiosios Europos šalys netesės savo įsipareigojimo jai padėti.

ISM mokslininkų tyrime įrodyta, kad didėjančios prekybos tarp aljanso narių apimtys kaip tik ir yra tas potencialiems jų priešininkams siunčiamas signalas, jog karinę sutartį sudariusios valstybės ateis viena kitai į pagalbą, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš kurią nors iš jų bus panaudota karinė agresija.

Kodėl prekybos sutartys – saugumo garantija, atsakymas paprastas: gindamas sutarties partnerę gini ir savo valstybės bei jos piliečių (vadinasi, rinkėjų) ekonomines investicijas į dvišalius prekybos santykius. O jei politikai nepaisys savo rinkėjų interesų, tai jiems gali pridaryti ir politinių nuostolių rinkimuose.

Kariniai ir prekybiniai susitarimai visais laikais netgi neretai susipina. Kariniuose susitarimuose numatomas prekybos tarp aljanso narių liberalizavimas. O regioniniai prekybos susitarimai taip pat dažnai turi karinių sutarčių požymių – prekiaujančios valstybės pasižada nekariauti tarpusavyje ir neremti trečiųjų šalių išpuolių prieš jų prekybos partnerius.

Tarpusavio prekyba sąjungininkių vidaus politikoje sukuria interesų grupes, kurios patirtų didelių nuostolių, jų ekonominę partnerę – kitą aljanso valstybę užpuolus trečiosioms šalims. Šios interesų grupės atidžiai stebi politinių lyderių elgesį sąjungininkių atžvilgiu, o įtarę, kad nesilaikoma įsipareigojimų, bando daryti jiems įtaką, taip gindami savo verslo interesus. Ir, atvirkščiai, tikėdamasis draugiškų santykių su aljanso partneriais verslas investuoja į prekybą sąjungininkių rinkose.

Verslo organizacijų disponuojami dideli ištekliai ir politinės veiklos patirtis atbaido politikus nuo noro nesilaikyti gynybinių įsipareigojimų. Šios organizacijos daro daugiau įtakos užsienio politikos formavimui nei ekspertai, profsąjungos ar viešoji nuomonė.

Įsipareigojimų laužymas reiškia ir prarastas išlaidas, kurias valstybė investavo į karinio aljanso galios stiprinimą. Pavyzdžiui, didelis NATO valstybių karinių pajėgumų koordinavimas – bendros karinės pratybos, ginkluotės suvienodinimas kainuoja brangiai. Todėl investuodami į bendrų gynybos pajėgumų plėtrą Aljanso lyderiai siunčia įtikinamą signalą savo oponentams apie pasiryžimą ginti sąjungininkes. Tai viena priežasčių, leidusių NATO valstybėms iki šiol nepatirti nė vieno antpuolio prieš savo teritoriją.

„Vertindami išlaidas, kurias karinė agresija sukeltų ekonomiškai integruotų valstybių verslo bendruomenėms ir viešiesiems finansams, taip pat iš jų kylančius galimus politinius praradimus tų valstybių politiniams lyderiams, manome, kad ekonominė integracija tarp karinio aljanso narių suteikia jų lyderiams paskatų ginti savo sąjungininkes ir atgraso potencialius agresorius nuo tokių aplinkybių eskalavimo“, – tyrimo išvadas dėsto V.Vobolevičius.

Baltijos šalims prekiaujant verta vienytis

Logiška manyti, kad intensyvi prekyba su visais NATO nariais užtikrintų didesnį sąjungininkės saugumą. Antra vertus, intensyvi prekyba su visais, ypač geografiškai tolimais ir nedideliais partneriais, gali prieštarauti ekonominei logikai. Tad ar gali šio Aljanso šalys džiaugtis prekybos atgrasomuoju poveikiu prekiaudamos tik su kai kuriais iš savo karinių sąjungininkų? Jei taip, su kuriais?

Tyrėjai mano, kad prekybos augimas tarp kariniu požiūriu galingos ir ne tokios stiprios sąjungininkės neduoda daugiašaliam aljansui papildomo patikimumo. Labiausiai apsimoka skatinti prekybą su panašius politinius ir ekonominius interesus turinčiomis apylygio ekonominio svorio kaimyninėmis aljanso partnerėmis.

Analizuojant tokius daugiašalius aljansus, kaip NATO, kuriame yra didelių partnerių (JAV) ir nedidelių šalių (Lietuva, Latvija, Estija), tikimybė, kad Lietuva per savo eksportą sugebėtų sukurti JAV stiprų lobizmą, litin maža, nes JAV labai didelė konkurencija ir šioje srityje neįmanoma prilygti, pavyzdžiui, Izraelio lobistams.

V.Vobolevičiaus manymu, prekiauti su JAV, žinoma, reikia, bet saugumo aspektu diplomatiniai kanalai, politinis ir karinis bendradarbiavimas efektyvesnis nei prekybinis, juolab daug prekiauti ekonomiškai neparanku ir dėl didelio atstumo.

Vokietija yra palyginti arti Lietuvos, todėl mes su ja daug prekiaujame, tai apsimoka ekonomiškai. Kita vertus, Vokietija taip pat yra didžiulė – Lietuva, kaip rinka, jai niekada nebus tokia svarbi, kad tos šalies politikai dėl ekonominių motyvų imtųsi ginti mūsų šalį.

V.Vobolevičius pabrėžia, kad reikėtų turėti galvoje, jog Vakaruose Baltijos šalys laikomos kaip vienetas, todėl joms vertėtų susivienyti bandant daryti įtaką Vokietijai – organizuoti bendras verslo misijas, bendrus konsorciumus, kartu prekiauti. Tai padėtų sulaukti didesnio Vokietijos suinteresuotumo užtikrinti savo prekybos partnerių Baltijos šalyse saugumą, o šiam tikslui susivienijusi kiekviena šalis atskirai turėtų naudos, nes kooperuodamasi sumažintų tam skirtas išlaidas.

Vis dėlto, pasak V.Vobolevičiaus, Baltijos šalių bendros pastangos ekonominiais kanalais daryti poveikį Vokietijai gal ir duotų saugumo dividendą mūsų regionui, bet ir tai lieka neaišku, ypač matant Vokietijos flirtą su Rusija dėl energetikos išteklių.

ISM tyrėjų analizė rodo, kad tos valstybės, su kuriomis mums būtų tikslinga plėtoti prekybinius ryšius dėl saugumo sumetimų, – tai Rytų ir Vidurio Europa. Tai netoli nuo Lietuvos, o prekyba su regiono valstybėmis yra ekonomiškai naudinga.

Antra, daugelis jų nėra tokios didelės ekonomikos, kaip JAV ar Vokietija, todėl plėtojant ekonominius ryšius su šiomis šalimis galima tikėtis daryti poveikį jų politiniams procesams. O tokį poveikį daryti reikia, nes, pavyzdžiui, neaišku, ar Lenkija matys interesą ginti Lietuvą, o ji čia galėtų reikšmingai padėti. „Reikėtų kalbėti ir apie apskritai santykių gerinimą su Lenkija, ypač dabar, kai Rusija akivaizdžiai bando skaldyti šio regiono valstybes. Gerinti santykius reikėtų ir su kitomis šio regiono NATO narėmis – Čekija, Slovakija“, – pabrėžia V.Vobolevičius.

Lietuvos prekybos apimtys su Lenkija ar Latvija, iš dalies – su Vokietija (jei Baltijos šalys čia susivienytų) gali daryti poveikį šių šalių sprendimų priėmėjams, o jie priimant NATO sprendimus jau gali bandyti paveikti JAV.

Rusija spaudimo arsenalą išnaudojo

Ką Lietuvos saugumui reiškia dar neseniai buvę itin glaudūs santykiai su Rusija ir Baltarusija? Pavadinti „kalbančiomis dešromis“ ir panašūs verslininkai spaudė Lietuvos valdžią, kad ši palaikytų geresnius santykius su šiomis šalimis ir taip užtikrintų jų verslo interesus.

„Toks priklausomumas, kokį Lietuva patyrė nuo Rusijos praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo labai ydingas. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos ekonomikos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos, tad, pavyzdžiui, jei kiltų sunkumų euro zonoje, Rusijai tai nebūtinai atsilieptų. Vadinasi, palaikyti ekonominius santykius su šiomis šalimis verta, bet ne tokio lygio, koks buvo prieš dešimtmetį“, – vertina V.Vobolevičius.

Juolab, atkreipia dėmesį politologas, didindama spaudimą Lietuvai Rusija jau priėjo daug ribų: naftotiekis „Družba“ uždarytas, bet naftą Lietuva gauna kitais kanalais, „Gazprom“ nebegali mūsų varyti į kampą, nes turime suskystintų dujų terminalą. „Lietuviai po truputį išsilaisvina iš Rusijos įtakos, rusai jau išnaudojo savo spaudimo priemonių arsenalą. Lietuvos derybinės pozicijos dabar geros. Rusija gali užsakinėti straipsnius žiniasklaidoje ar jų lobistai bandyti daryti įtaką, bet Lietuvos sprendimų tai nebelemia“, – sako V.Vobolevičius.

Tačiau kai kurių Vakarų valstybių flirtas su Rusija kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Vokietija, priešingai nei Lietuva, nėra sumažinusi savo priklausomybės nuo rusiškų dujų. O maža Lietuva Vokietijai sunkiai gali daryti tokį poveikį, kuris atsvertų Rusijos energetinių išteklių įtaką.

Tačiau gera žinia: ISM tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad NATO šalių niekas neturėtų pulti, nes priešininkui faktas akivaizdus – jis gautų vieningą atkirtį. Nėra NATO šalių, kurios mus gintų ir kurios negintų, bet verta žinoti, kad intensyvi dvišalė prekyba – tarsi dvigubas lobizmas.

Vis dėlto, nors Lietuvos eksporto ir importo proporcijos per pastaruosius 20 metų ES ir NVS susikeitė vietomis, Rusija – toli nuo kitų atsiplėšęs vis dar artimiausias mūsų partneris. Iškalbingas faktas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...