2010 Rugpjūčio 05

Mantas Varaška

Neteisingumo ministras

veidas.lt

Apie Remigijaus Šimašiaus veiklą Teisingumo ministerijoje ir už jos ribų žinome gana nemažai. Paskaitai laikraščius ir iš karto matyti, jog dabartiniam teisingumo ministrui esama darbovietė jau yra per ankšta.

Peržvelgus eilę pasisakymų, R. Šimašius atrodo universalus ekspertas, galintis vadovauti ne tik teisingumo, tačiau ir ūkio, ir socialinės apsaugos, ir darbo, ir netgi finansų ministerijoms vienu metu. Galimas daiktas – ir visai Vyriausybei, jei A. Kubilius toliau gūšis Seimo posėdžių salėje.

Tačiau prieš šią gražią perspektyvą grįžkime į Teisingumo ministeriją, kurioje liberalusis teisingumas puoselėjamas jau antrus metus iš eilės. Per šį laikotarpį R. Šimašiui netrūko įdomių patirčių, kurias gal būt pats metas įvertinti, artėjant kadencijos pusiaukelei.

Vienas pirmųjų ministro „žygdarbių“ buvo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos skyrių panaikinimas. Į bedarbių armiją išvijus dar 20 specialistų, žmonės neteko institucijos, kuri pakankamai dažnai juos ir teismus išgelbėdavo nuo ilgo ir brangaus bylinėjimosi naštos.

Kitaip tariant, liberalas R. Šimašius suvaržė neteisminį vartotojų ginčų nagrinėjimo būdą (mediaciją), kuri pasaulyje laikoma vienu iš liberalizmo ženklų. Į Seimo Žmogaus teisių komiteto, frakcijų prieštaravimus ministras tik numojo ranka.

Netrukus po vartotojų apsaugos tarnybos „saulėlydžio“ Europos Komisija pateikė pasiūlymus investuoti į ją keliolika milijonų eurų. Deja, šios paramos Lietuva nebegalėjo priimti.

Sekantis, paties ministro užsakomojoje spaudoje apdainuotas žingsnis – notarų įkainių reforma. Neginčijant jos reikalingumo, R. Šimašiaus neįgyvendinti pasiūlymai keleriopai ar dešimteriopai didinti notarų atlyginimus už įgaliojimų, testamentų, nuorašų, parašų patvirtinimą, verčia manyti, jog Teisingumo atstovas nesuvokia paprastų Lietuvos žmonių gyvenimo ir jų piniginių galimybių.

Ne mažiau ministro girtas buvo ir Teisėjų mokymo centro įstaigos „išbuožinimo“ planas, įstaigos turtą perduodant privačiam naudotojui, o teisėjų, pareigūnų mokymo funkcijas sumaišant su vestuvinių balių bizniu. Nevykusio (ir kol kas nepavykusio) ministro sumanymo nevaržė net valstybės saugumo aplinkybės, aukščiausios grandies valstybės pareigūnų mokymų turinį patikint privatiems organizatoriams.

Dar vienas ministro subrandintas ir trijų „kenkėjų“ nubaudimu vainikuotas planas – probaciją atliekančių pataisos reikalų teritorinių įstaigų panaikinimas sujungiant į vieną ir tarnautojų „nustatutinimas“. Nors liberalizmo išpažintojai visais laikais pasisakė prieš valdžios ir administravimo funkcijų koncentravimą, R. Šimašius ko gero šias idėjas laiko atgyvenusiomis. O gal tiesiog yra liberalas „ant popieriaus“.

R. Šimašiaus atkaklumas „tobulinti“ aptariamą probavimo sistemą yra žavėtinas. Nepavykus įtikinti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narių bei frakcijų, ministras jau spėjo sukurti propagandines su probacija susijusių įstatymų projektų įgyvendinimo darbo grupes. Ir vos prieš savaitę papeikimais nubausti kritiškiausius pataisos įstaigų vadovus.

Nenuostabu, jei tokiais metodais vadovautųsi seni nomenklatūrininkai. Tačiau šiuo atveju kalbame apie dar jauną liberalą, kuris A. Vinokuro žodžiais „…griebdamasis gąsdinimo, kaip argumento, laisvai minčiai, sąžiningai diskusijai nepalieka jokių galimybių….“

O gal būt iš R. Šimašiaus per daug tikimasi? Gal žmogus tiesiog ne toje valtyje? Prisiminkime dar „šviežią“ garsiausią ministro nuotykį, sekant, jo paties teigimu, girto Andriaus Ūso vėžėmis. Galima suprasti, jei pasiteisinimus sekti paskui krypuojantį keturratį būtų lemenęs beraštis mužikėlis, tačiau už vairo sėdėjo ir vėliau televizijoje kalbėjo LR teisingumo ministras.

Kaip teisininkas, R. Šimašius turėjo žinoti LR ATPK 270 str.. Pagal jį, visi piliečiai, esant pagrindui manyti jog transporto priemonę valdo neblaivus asmuo, turi imtis visų įmanomų priemonių tokį veiksmą nutraukti.

Nors įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, tarkime, jog R. Šimašius buvo neimlus studentas. Tačiau šį kodekso straipsnį jis privalėjo žinoti ir kaip teisingumo ministras, kartu su vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrais tvirtinantis pagal LR ATPK 270 str. sulaikomų asmenų patikrinimo taisykles…

Retorinis klausimas. Kas būtų nutikę, jei R. Šimašius būtų laikęsis LR ATPK 270 str. reikalavimų. Atsakymas labai paprastas. Būtų išgelbėta gyvybė. Nesvarbu – A. Ūso, D. Kedžio, ar bet kurio kito žmogaus. Tačiau ministras įstatymo nesilaikė, o viešai jo netgi neprisiminė.

Eilė visuomenės veikėjų, politologų, apžvalgininkų atvirai klausė, ar toks R. Šimašiaus nuotykis sulauks politinio įvertinimo. Deja, nei Ministras Pirmininkas nei Respublikos Prezidentė prieš įstatymą suklupusio Vyriausybės nario atsakomybės klausimo nekėlė. Nebuvo net moralo.

Taigi, Lietuvoje ir toliau įstatymai galioja ne visiems ir ne vienodai. Asmens, einančio teisingumo, o gal greičiau neteisingumo ministro pareigas, istorija – puikus pavyzdys, kaip galima sausam išlipti iš balos, išvengiant bet kokios atsakomybes.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Python Python rašo:

    per daug jau i vienus vartus viskas

  2. Aleksotas Aleksotas rašo:

    Dar pamiršta Šimašiaus aistra kalbotyrai ir pastangos papildyti abėcėlę nelietuviškais rašmenimis. Kad ir savo pavardę galėtų rašyti taip, kaip ją jau rašo lenkų spauda – Szimaszius.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...