2013 Lapkričio 02

Nenustygstantys teatro batai

veidas.lt


Lapkričio afišose – nauji Jono Vaitkaus, Aido Giniočio ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai.

„Kviečiame Jus tapti spektaklio dalimi ir paaukoti savo nebenešiojamų batų. Atnešusiems dvi ir daugiau porų mainais siūlome galimybę dalyvauti uždaroje spektaklio „Aritmijos“ generalinėje repeticijoje (kuri vyks š.m. lapkričio mėnesį) ir pirmiems pamatyti, kokiam sumanymui pasitarnaus Jūsų avalynė. P.S. Deja, spektakliui netiks nei sportbačiai, nei botai, nei vaikiški batukai bei aukštakulniai“, – tokį kvietimą-pasiūlymą baigiantis vasarai išplatino Vyčio Jankausko šokio teatras.
Tad baigiantis lapkričiui visi, meno labui paaukoję vietą spintose užgrobusius batus, pagaliau sulauks pelnyto atlygio. Tačiau V.Jankausko „Aritmijos“ anaiptol nebus vienintelė mūsų laukianti šokio premjera: net keturios pozicijos šio lapkričio premjerų dešimtuke – būtent šokančios. Jei dar pridėtume praėjusį savaitgalį Klaipėdoje rodytus „Padi Dapi Fish“ trupės „Akvariumus“ – gautume ištisą šiuolaikinio šokio lietuviškų premjerų vitriną.
Štai choreografė Aira Naginevičiūtė Kaune suvienijo jėgas su audiovizualinės poezijos grupe „Avaspo“ ir drauge renčia „Melancholijos bokštus“. Šiam projektui šiuolaikinio šokio meistrė taip pat pasitelkė patyrusią kolegę Godą Laurinavičiūtę ir jaunesnę savo mokinę Gretą Grinevičiūtę.
Vilniuje patirties nestokojantis aktorių ir šokėjų trejetas (Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas) nusprendė neatsilikti ir pasiryžo kurti, anot jų pačių, „labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį“, kurį lyg abejodami pavadino „Contemporary?“ Kad ir kaip ten būtų, reginys pasakos apie šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimo procesą, taigi ironiją autoriai nukreips į save. „Contemporary?“, pasak jų, skirtas uolesniems šokio festivalių lankytojams, savo kailiu patyrusiems, ką reiškia valandą sėdėti teatre ir bandyti atspėti, kas vyksta scenoje. Ar žiūrovai tikrai supranta kūrėjus? Ir ar jiems verta tai aiškinti?..
Ketvirtoji šokio premjera – choreografės Didy Veldman baleto kalba interpretuojama nemirtinga „Carmen“ istorija. Ir štai čia išties nereikia jokių pasakojimų, nes siužetas, prasidedantis tabako fabrike ir pasibaigiantis koridoje, – vienas populiariausių nūdienos teatre. Prieš atkeliaudamas į Vilnių šis D.Veldman pastatymas jau rodytas trijuose žemynuose, o pirmasis jo variantas sukurtas „Northern Ballet“ teatro scenoje Lidse (Didžioji Britanija).
G.Bizet muzikoje įamžinta istorija perkeliama į šių dienų socialinį miesto užribį – tamsų pasaulį, kuriame ypatingu žavesiu apdovanota Carmen be skrupulų naudojasi vyrų viliojimo galia. Toliau – nieko nauja: gražuolė lengvabūdiškai manipuliuos tol, kol desperatiškos meilės apakinto vyro jausmai abiem lems pražūtį. Betgi ne siužetai lemia meno, o juolab baleto meno, vertę…

Studentai ir dokumentai

O jei taip – ateisime žiūrėti iš mokyklos suolo žinomo Kazio Binkio „Atžalyno“ ir prisiminsime, kaip už pamušalo prašapęs šimto litų banknotas gali esmingai pakeisti jauno žmogaus gyvenimą. „Šiame pastatyme sieksiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio, pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą“, – teigia spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, nesibaidantis patyčių už „nemodernios Lietuvos produktą“. Vaidinti spektaklyje jis pakvietė ne tik savo buvusius mokinius, tapusius garsiais aktoriais, bet ir dabartinius vaidybos studentus.
Vienas ryškesnių J.Vaitkaus mokinių režisierius Agnius Jankevičius lapkritį irgi rengia premjerą, tačiau lieka ištikimas pamėgtai šiuolaikinei Europos dramaturgijai. Jo akiratyje atsiduria lenkų dramaturgas Pawelas Demirskis, parašęs publicistinę pjesę apie Lodzės fabrike žuvusį jauną darbininką. Italų bendrovei priklausančio fabriko vadovybė kaip įmanydama kratėsi atsakomybės, bandė papirkti žuvusiojo giminaičius, nors darbininko žmona dėl patirto streso prarado kūdikį. Suvokdama savo padėties beviltiškumą biurokratiškoje sistemos karuselėje, ši moteris nusprendžia savarankiškai ištirti vyro mirties aplinkybes ir drąsiai imasi ieškoti teisybės.
Dokumentinės dramos principais remsis ir debiutuojanti režisierė, šiuo metu Londono centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje studijuojanti Saulė Norkutė. „Albanijos nekaltoji“ – sena Balkanų šalių tradicija, pagal kurią moterys, nepanorusios tekėti už vyro, turi priimti skaistybės įžadus ir likusį gyvenimą praleisti vilkėdamos vyriškus drabužius. Tai vienintelis oficialus būdas joms pritapti prie patriarchalinės visuomenės. Ar ši tradicija būdinga tik Balkanams? Režisierė kartu su aktorėmis Danute Kuodyte, Jone Dambrauskaite ir Giedre Giedraityte kviečia patyrinėti, kokiais būdais į mūsų protus yra „įmontuojami” lyčių „laimės“ stereotipai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...