2011 Rugpjūčio 01

Nemokamas vanduo toks pat geras, kaip ir pirktinis

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Veido” užsakytas laboratorinis tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje lygiai toks pat geras yra tiek pirktinis, tiek iš čiaupo bėgantis vanduo, o patys geriausi parametrai – natūraliame šaltinio vandenyje. Abejonių kelia tik šulinių vandens kokybė.

Kam mokėti pinigus, jei kone nemokamai – vandentiekio vanduo irgi kainuoja, bet jis yra net 200 kartų pigesnis, nei parduotuvėje parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo – tokios pat kokybės vandens galime įsipilti iš čiaupo. Tokias išvadas galima daryti iš laboratorinių populiariausių Lietuvoje geriamojo vandens rūšių tyrimų.

Žinoma, mūsų žurnalistinis kritiškumas būtų kur kas labiau papenėtas, jei kokių nors neleistinų dalykų laboratorijos tyrėjai būtų aptikę pirktiniame vandenyje. Vis dėlto geriau pagalvojus, ar tai ir nėra pati didžiausia ir geriausia naujiena – vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės ir jį gerti bei vartoti maistui taip pat saugu ir sveika, kaip ir tą, kurį perkame parduotuvėse. Tiesa, taip yra ne visur: kai kurie, ypač miestelių vandentiekiai, nesugeba užtikrinti tolygios vandens kokybės – kaip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, reikia teirautis savivaldybėje.

Taip pat nereikia painioti paprasčiausio geriamojo ir mineralų turtingo natūralaus, iš gilių šaltinių trykštančio vandens – jo sudėtis turtinga naudingų mineralų, jis ypač tyras ir švarus, o išgavimo ir patiekimo procese neleidžiama naudoti jokių cheminių medžiagų. Tačiau blaivus protas kužda, kad iš Prancūzijos Alpių atkeliavęs plastikiniuose buteliuose ilgai stovintis vanduo vargu ar yra išlaikęs savo prigimtinį šviežumą ir visus gamtos turtus. Gal verčiau užsukti prie lietuviškos šaltinio versmės – žinoma, jei tik esi tikras dėl jos bakterinio švarumo.
“Veidas” patikrino ir arba paneigė, arba patvirtino kelis gajausius Lietuvos mitus apie geriamąjį vandenį.

Pirmas mitas

Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

Netiesa

Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės. Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos. Problemų yra tik kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos miesteliuose, kur dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija vandenyje viršija leistiną normą.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad daug didesnė Lietuvos problema yra ta, kad net maždaug ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų apskritai neturi galimybės naudotis viešai tiekiamu vandeniu ir naudoja savo gręžinių ar šulinių vandenį, kurio kokybę savarankiškai tiria tik retas kuris.

Antras mitas

Parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

Netiesa

Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis). Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų. Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.

Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

Trečias mitas

Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

Tiesa

VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. 2005–2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad net 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gydytoja Aldona Cilcienė patvirtina: iš viso jų tiriamo vandens daugiausiai teršalų randama būtent šulinių vandenyje. “Neištyrus nepatarčiau jo gerti niekam”, – perspėja daktarė.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė paaiškina, kad šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai – o ten prasiskverbia ir žemės ūkyje naudojamos trąšos, ir buitinės atliekos, ir net srutos iš tvartų. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį, pagausėjus polaidžio vandenų, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.

Ketvirtas mitas

Šaltinių vanduo yra tobulas

Tiesa

Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša. Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų pasitikrinti jį laboratorijoje tiek dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), tiek dėl vandens cheminės sudėties.

Penktas mitas

Pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

Netiesa

Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite. Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytojos Violetos Kiguolienės teigimu, vandens kietumo norma tegaliojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialių minkštinančių filtrų pagalba vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau su sveikata yra priešingai: V.Kiguolienės teigimu, vartojančių kietą vandenį žmonių mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.

VVSPT atstovė I.Drulytė pabrėžia, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskos, o jos iš tiesų naudingos širdžiai ir kraujotakai. “Gelbėdami arbatinukus nuo kalkių nuosėdų net nesusimąstome, kad kenkiame savo sveikatai”, – perspėja specialistė.

Šeštas mitas

Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

Tiesa

Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva: draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d.

Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. UAB "Vandens tyrimai" direktorius Valdas Šimčikas UAB "Vandens tyrimai" direktorius Valdas Šimčikas rašo:

    Puiku, kad šalia daugybės prasimanymų, spaudoje pasirodo ir teisingi straipsniai apie vandenį ir jo kokybe. Gaila tik, kad ir šitame straipsnyje yra keletas gana rimtų netikslumų.
    1. Teigti, kad šaltinių vanduo yra tobulas – labai neatsakinga. Didžioji dalis Lietuvos šaltinių yra iš gruntinio vandens horizonto, o tai reiškia, kad šio vandens kokybė yra analogiška šulinių vandens kokybei. Jeigu šaltinio vanduo yra skaidrus, švarus, skanus – didelė tikimybė, kad jis turi padidintą nitratų ir mikrobiologinę taršą. Tikrai geros kokybės šaltiniai iš tarpmoreninių sluoksnių dažniausiai buna “geležiuoti”.
    2. PET buteliai, į kuriuos dažniausiai pilstomas geriamasis vanduo ir kiti gėrimai su bisfenoliais neturi nieko bendro. Bisfenolis gali atsipalaiduoti iš polikarbonatinių plastikų.
    3. Dar viena smulki pastabėlė – vandenyje nėra MINERALŲ, vandenyje yra tik mineralinės medžiagos. Anglų kalboje tai tas pat, o lietuviškai ne.

  2. vartotoja vartotoja rašo:

    Išsiaiškinau specialiai ieškodama atsakymų į minėtus teiginius, kad žodis tyrimai ir keletas pozicijų dar nieko nepasako. Reikėtų nepraleisti nepastėbėjus: o kaip su tonomis vaistų, išvažiuojančių iš farmacijos sandėlių, po to jau pasišalinę į aplinką iš vatotojų organizmo su šlapimu ar patenkančių iš sąvartynų – kur jie visi dingsta? Kokių rūšių ir kokios jų koncentracijos mūsų vandenyse? Ar yra kas pasakys? Internete rašo, kad vien paracetamolio per metus parduodama tonomis, o kur dar kiti..


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...