2016 Vasario 07

Veido archyvas

Nekasdienės ekskursijos legendinių miestų gatvėmis

veidas.lt

BFL

Kelionės. Dingusių ir vėl atrastų istorinių miestų, dažnai skaičiuojančių ne vieną tūkstantmetį, galima rasti kiekviename žemyne: ir Pietų Amerikos džiunglėse, ir Afrikos dykumose, ir bekraštėse Azijos stepėse, ir, aišku, Lietuvos kalvose bei lygumose.

Šiandien kiekvienas galime įsijausti į garsaus archeologo Heinricho Schliemanno, suradusio vieną garsiausių antikos laikų miestų – Troją, ar net į pašėlusio filmo herojaus Indianos Džounso kailį. Ir tam nereikia ieškoti milijono eurų ekspedicijoms po laukines džiungles ar atkampius dykumų kraštus, nereikia ir dėtis prie vadinamųjų juodųjų archeologų, besikapstančių po senas kapines ir vagiančių viską, ką galima parduoti.

Trumpai savaitgalio kelionei pakaks Lietuvos ar kaimyninių šalių žemėlapio, kuriame sužymėti piliakalniai bei keistai paženklinti akmenys, ir jau galima leistis paskui legendas ir pasakas, ieškant savojo Eldorado. Turint laiko galima patraukti antikinių didvyrių keliais, vedančiais istorinėmis vietovėmis, kuriose šiandien vis dar stūkso kažkada klestėję miestai, arba leistis kad ir į pusmečio ekspediciją Pietų Amerikos šalyse, ieškant mirusių civilizacijų liekanų.

Lietuvių tautosakoje sakmių apie užkerėtus ežerus, paskendusius ar skradžiai žemės prasmegusius miestus taip pat netrūksta. Dažname ežere, jei patikėtum senaisiais pasakojimais, trumpiausią vasaros naktį turėtum girdėti skambant paskendusio miesto bažnyčios varpus, o piliakalniuose labai pasistengęs rastum paslaptingų landų ar olų, į kurias nusileidęs pamatytum ten jau kitame pasaulyje stūksantį miestą ar bent pilį su paslaptinga gražuole, saugančią nemenką lobį.

Atrodytų, kad tokie pasakojimai tėra gražios legendos ir sakmės apie vaizdingiausius Lietuvos kampelius, tačiau planuodamas laisvalaikio maršrutą neretai nustembi, kaip gražiai susipina tikri istoriniai faktai ir legendos. Tarkim, palei Luokesų ežerą Molėtų ežere gyvenę seni žmonės porindavę apie ežere nuskendusius kaimus, girdimus kalvės garsus ir karvių mūkimą.

Ir štai šiame ežere mokslininkai aptiko dvi priešistorines polines gyvenvietes, kurios galėjo būti pastatytos daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Čia galėję gyventi apie dešimt šeimų. Žmonės gyveno ant polių pastatytuose namuose, šalia dirbo žemę, augino gyvulius. Ežero dugne rasta keramikos šukių, apdirbtų rąstų ir lentų, apdegusių akmenų, kurie greičiausiai buvo naudojami ugniakurui, girnas ir medžio angliukų. Čia rasta ir apdegusių rąstų. Pasirodo, kad gyventojai, palikdami savo gyvenvietę, ją sudegindavo.

Kuršių nerijoje irgi būta akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių. Pasakojama, kas XIX a., kai buvo iškirsti miškai, vėjas nupustė smėlį nuo keleto priešistorinių gyvenviečių. Deja, šiandien žinoma tik viena, esanti netoli Nidos.

Jei kalbėtume apie piliakalnius, be abejo, patys vaizdingiausi – Kernavės ar Lazdijų rajone esantis Pavėsininkų. Labai daug įdomių ir vaizdingų vietų yra Aukštaitijoje, verta užsukti prie čia esančių neblogai išlikusių pilkapių. Na, o iš legendomis apipintų ir literatūros kūrinių išgarsintų paminėtini Pilėnai. Čia praverstų pasiduoti fantazijai, mat tradiciškai pasakojama, kad Margirio pilis stovėjusi ant Punios piliakalnio, tačiau mokslininkai jau remia ietis ir nurodo skirtingas šios pilies vietas – gal Raseiniuose, o gal Kaltinėnuose.

Verta nepamiršti dar kelių pramogų. Lietuvoje yra nemažai akmenų su keistais ženklais. Sakmės tikina, kad tai kipšo kanopos žymės, Perkūno, medžiojančio Veliną, kirvuko žymės, o krikščioniškos legendos porina apie Švč. Marijos apsireiškimus ir jos pėdų paliktas žymes.

Tokių akmenų galima išvysti daug kur. Vienas jų stūkso Dūkšto ąžuolyne šalia Vilniaus, Molėtų rajone – Valiulio akmuo, Žydiškėse – Žalčio akmuo ir kt. Verta užsukti į Naujosios Vilnios pilkapyną, kuriame vienoje vietoje galima pamatyti visus garsiausius Lietuvos akmenyse išraižytus ženklus. Tiesa, čia tik kopijos, tikrieji Arėnų, Salako, Dubingių, Kadarų, Paparčių ir kt. akmenys liko savo vietose. Deja, daug tokių akmenų sunaikinta sovietmečiu – jie susprogdinti ir panaudoti statyboms.

Sovietmečiu buvo naikinami ne tik neaiškūs stabai, griaunamos bažnyčios, bet ir visas miestas sulygintas su žeme. Mano jau mažiną atilsį močiutė Vitalija Mikilkevičienė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Kudirkos Naumiestyje ir jos apylinkėse, pasakojo, kad prasidėjus karui ir šeimai nusprendus trauktis nuo galimo fronto linijos užkasė sode du didžiulius geležimi kaustytus lagaminus nuotraukų. Frontui praslinkus po kelių mėnesių grįžę lagaminų neberado, tik vėjas draikė kelias vestuvines nuotraukas. Gal sprogmuo pataikė, o gal kaimynai patykojo ir nusprendė, kad ten pinigai slepiami. Taip amžiams dingo ne tik vertingos šeimos nuotraukos, bet ir nemažai įdomių istorinių kadrų iš šiandieninio Karaliaučiaus srities miestų, tokių kaip Širvinta, Kudirkos Naumiesčio brolis dvynys. Šiuos miestus teskyrę vos keli šimtai metrų.

Močiutė ne kartą pasakojo, kad neblogai vokiečių kalbą (ji sakydavo – prūsų) pramokusi, kai žaisdavo prie upės su bendraamžiais prūsiukais. Vaikai nekliudomi žaidimų įkarštyje migruodavę tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas netrukdydavę. Tik kai vaikai susipešdavo ir kildavo erzelis, prisistatydavęs vokietis pasienietis ir juos išvaikydavęs. O prūsiukus pašiepiančias vokiškas dainuškas močiutė prisimindavo iki žilos senatvės.

Žaisdavo ne tik vaikai – ir kaimyninių miestų gyventojai buvo pramokę vieni kitų kalbos, eidavo apsipirkti į turgus ar darbo ieškoti. Per šiuos miestus driekėsi ir kontrabandos kelias.

Močiutė ne kartą yra minėjusi, kad Širvinta buvęs labai gražus miestas su įspūdinga raudonų plytų bažnyčia. Šiandien šio miesto vaizdus galima išvysti tik internete publikuojamose senose nuotraukose, pavyzdžiui, feisbuko profilyje, pavadintame „East Prussia in old photos“, ir pan.

Senose nuotraukose akį traukia tamsių plytų, greičiausiai raudonų, keliaaukščiai namai, plačios akmenimis grįstos gatvės, erdvi ir nepaprastai įspūdinga, gražiausias Vokietijos gotikines bažnyčias primenanti XIX a. raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Įdomios karo laikų nuotraukos – kareiviai įvairių armijų uniformomis, karinės vilkstinės.

O štai ir 1944 m. nuotrauka – apgriautas bažnyčios bokštas ir subombarduoti namai. Sprogimų išvagotas šaligatvis. Vis dėlto mintyse sukirba, kad gražiam miestui tai visai nemirtinos žaizdos. Tereikėjo noro bei lėšų, ir jaukų miestelį buvo galima išgelbėti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – nepalikti akmens ant akmens. Iš pradžių Širvintą pervadino Kutuzovu, o vėliau toje vietoje buvo įkurtas karinis poligonas.

Šiandien anksčiau klestėjusio miesto nėra nė žymės. Poligonas sovietmečiu nebuvo aklinai saugomas – naumiestiečiai jame šienaudavo, grybaudavo. Teko ir man toje vietoje būti. Vaikui keistai atrodė suaugusiųjų šnibždesiai, kad štai čia stovėjusi bažnyčia, o čia greičiausiai buvusi aikštė, – tarsi miestas, kaip sakmėse, prasmego skradžiai.

Teko girdėti ir šių dienų legendų, esą tie kareiviai, kurie buvo pristatyti galutinai nugriauti Širvintos bažnyčios, gyvenimą baigė labai netikėtai. O tie žmonės, kurie priglaudė širvintiškių buities rakandus, ramybės neturėję, juos kamavę košmarai, kol neatsikratė pasisavintų daiktų.

Šiandien Širvintą primena beržų alėja, pavadinta Širvintos taku, palei pat Kaliningrado ir Lietuvos sieną. Irena ir Antanas Spranaičiai Kudirkos Naumiestyje įkūrė privatų muziejų „Širvintos kampelis“, skirtą šiam miesteliui prisiminti.

Širvinta, vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas miestas, yra savotiškas visos Kaliningrado srities simbolis. Juk čia istoriniai objektai buvo naikinami ne tik pokariu. Istorijos paminklai sistemingai šluojami nuo žemės paviršiaus nuo pat to laiko, kai pagal Potsdamo konferencijos sutarimą ši sritis atiteko Sovietų Sąjungai.

Šiandien yra ir daugiau istorijos naikintojų. Tie keliautojai, kurie prieš gerus šešerius ar penkerius metus dar spėjo apsilankyti Sirijoje, savo nuotraukas su užfiksuotomis istorinėmis vertybėmis tikriausiai saugo kaip savo akį. Juk šiandien daugelis architektūrinių ir istorinių paminklų amžiams dingo nuo žemės paviršiaus per kruviną pilietinį karą, Tiksliau, buvo sąmoningai sunaikinti.

Kruvinosios „Islamo valstybės“ (ISIS) nariai susprogdino Rakos miesto puošmeną – bizantietišką mozaiką, palyginti neseniai archeologų atrastą, Alepo mieste išsprogdino antikines kapavietes, nusiaubė  VIII a. Alepo didžiąją mečetę, Bosros miestą. Greičiausiai nieko neliko iš XI a. kryžiuočių pilies ~Crac de Chevaliers~, Sirijos kariuomenės subombarduotos, kai joje pasislėpė sukilėliai. Apšaudyta istorinė XIII a. ~Khalid ibn al-Walid~ mečetė, greičiausiai bus stipriai apgriauta ir gražuolė Palmyra, vadinama dykumų rože. ISIS buldozeriais sugriovė ir senovinį asirų miestą Nimrudą, nusiaubė Mosulą Irake. Akivaizdu, jog ISIS klestėjusius miestus ir saugomus paminklus pasiryžę sugriauti, kad neliktų ant žemės paviršiaus nė akmens ant akmens.

Tokią praktiką naudojo ne tik šiandieniniai ISIS galvažudžiai ar sovietmečio puspročiai. Kai kurias priešų tvirtoves, citadeles ir miestus naikino jau graikai ir romėnai – kad įsitvirtintų naujose žemėse ir kad demoralizuotų priešininką. Štai Aleksandras Makedonietis sugriovė išpuoselėtą Persepolį. Verta prisiminti ir Kartaginą bei Pūnų karus.

Kartagina – vienas žinomiausių Tuniso turistų traukos taškų. Šio miesto pavadinimas minimas jau Vergilijaus „Eneidoje“. Pasakojama, kad iš Trojos pasprukusį Enėją apžavėjo Kartaginos karalienės Didonės grožis. Tačiau gražios legendos būtų likusios tik gražiomis legendomis, jei ne kartaginiečių užsispyrimas ir karingumas, kuris įvėlė juos į kelis šimtmečius vykusius karus.

Finikiečiai Kartaginą IX a. pr. Kr. įkūrė strateginėje vietoje šalia populiarių prekybinių kelių. Per kelis šimtmečius prekyba miestui sukrovė milžiniškus turtus, išaugo ir karinė galia, užkariautos aplinkinės žemės. Apetitas vis didėjo, ir štai jau prisijungtos Viduržemio jūros salos, užsigrobta Sirakūzų valdoma Sicilijos teritorija. Tačiau kartaginiečiams vis tiek buvo maža – užsigeidė Sicilijos dalies, valdomos Romos. To užteko, kad kiltų Pirmasis Pūnų karas. Šį karą Kartagina pralaimėjo ir turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją.

Kietakakčiai kartaginiečiai neapsiramino ir šiek tiek atsikvėpę bei surinkę pinigų laivynui vėl kibo romėnams į gerklę – kilo Antrasis ir Trečiasis Pūnų karai. II a. pr. Kr. trečią kartą nugalėję kartaginiečius romėnai jau buvo pasimokę – miestą sulygino su žeme, nepalikdami akmens ant akmens ir dar nepagailėdami brangios druskos, kurios gausiai visur pripylė, kad niekas neaugtų ir vieta nebūtų tinkama gyvybei. O šimtui metų praėjus ant Kartaginos griuvėsių pasistatė savo miestą. Vėliau romėnai iš ten buvę išvyti, miestas dingęs, o vėliau iš naujo atrastas. Šiandien galima apžiūrėti Antonijaus termų liekanas, akveduką, amfiteatrą, į kurį tilpdavo iki 60 tūkst. žmonių, mozaikas bei freskų liekanas.

Antikiniai miestai ir mitai – puikus kelrodis turistui po Viduržemio jūros regioną. Įsimetus mitų tomelį, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Hesiodo „Teogoniją“, Herodoto „Istoriją“ ir žemėlapį galima leistis dievų bei pusdievių pėdomis ieškant savosios Atlantidos.

Turkijoje verta užsukti prie Trojos, ilgai laikytos tiesiog mitine vieta. Vis dėlto H.Schliemannui užsispyrus buvo atrastas gražiosios Elenos miestas, tiksliau, jo sienų, namų likučiai, teatro liekanos. Turkijoje galima užsukti ir į Efesą, garsėjusį tiek įspūdinga biblioteka, tiek didžiuliu viešnamiu, tiek Artemidės šventykla. Tiesa, paties miesto atkasta vos 20 proc., tad laukia dar daug įdomių atradimų.

Italijoje tokių miestų irgi netrūksta – štai Vezuvijaus palaidoti Pompėja ir Herkulanumas. Viskas užkonservuota pelenuose kaip paskutinę miestų gyvenimo dieną – namai, namų apyvokos daiktai. Kadangi italai pasižymi tam tikru atsainumu, nemažai vertybių buvo pavogta, o mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie statiniai gali griūti, vertingos freskos – sunykti, jei nebus labiau saugoma.

Graikijoje galima pasidairyti ir Atlantidos. Kaip žinome, legendą labai paprasta pritaikyti prie atrastų miestų, tačiau nuskendusių miestų šalia Graikijos krantų tikrai yra. Pavyzdžiui, Pavlopetris, kurį dėl žemės drebėjimo nusėdus žemei prarijo jūros bangos.

Helikės miestas Graikijoje – dar vienas pretendentas į Atlantidos vardą. IV a. prieš Kr. (sakoma, kad žiemą) miestas ėmė ir tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Mokslininkai jo ieškojo jūroje, tačiau nerado nė ženklo. Ir tik prieš 25 metus dviem archeologams šovė į galvą, kad miestas tūno sausumoje po žeme. Hipotezė pasitvirtino. Spėjama, kad miestą pražudė per žemės drebėjimą susiformavęs cunamis, palaidodamas jį po storu dumblo sluoksniu. Taigi Atlantida – gali būti tik graži metafora, tinkama ne vienam miestui. Todėl keista, kai šio mitinio miesto paieškos nusikelia net į Ramiojo vandenyno dugną.

Apie mažos Ramiojo vandenyno platybėse pasimetusios salos, polinezietiškai vadinamos ~Rapa Nui~, labiau žinomos kaip Velykų sala, gyventojus, eilėmis pakrantėse sustačiusius milžiniškas ~moai~ stiliaus statulas, išraiškingais mąsliais veidais žvelgiančias kažkur į vandenyno tolius, prikurta tiek keisčiausių šiuolaikinių legendų ir absurdiškiausių hipotezių, kad net į rimtus mokslinius tyrimus pradedi žvelgti su tam tikru skepsiu.

Kurgi ne, jei rimtu veidu pasakojama, kad saloje gyvenę nežemiškos civilizacijos ateiviai, kad sala likusi vienintelė Atlantidos, nuskendusios civilizacijos, atplaišėlė, pasakojama ir apie keisčiausius laiko koridorius, o ir pati Velykų sala esą tai dingstanti, tai atsirandanti. Spėliojama, kad pirmieji šią salą atrado ryžtingieji vikingai, mat čia stovinčios ir į vandenynų tolį dėbsančios ~Ahu Nau Nau~ statulos –labai jau europietiškų bruožų.

Viskas gerokai paprasčiau – vietiniai sunaikino civilizaciją, pereikvoję gamtinius išteklius. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo gyventi daugiau 20 tūkstančių. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado, o likusius pribaigė europiečių atradėjų atplukdytos ligos.

Šiandien beliko savotiškos statulos, vaizduojančios viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria, įvairių šaltinių teigimu, nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statytos apie 380 metus.

Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti ko pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir paruoštos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje.

Gal mokslininkams pavyks rasti kai kuriuos atsakymus, kai bus iššifruotos ~rongorongo~ raštu prirašytos 28 medinės lentelės. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, nors jis turi nemažai panašumų su ant uolų rastais piešiniais – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

Daugybė dingusių ir mirusių miestų yra Pietų Amerikos ir Azijos džiunglėse, panirusių vandenynuose ir laukiančių savų atradėjų. Juk visuomet tikri istoriniai faktai gerokai įdomesni nei legendos, nors jos sužadina vaizduotę ir veda užsispyrusius mokslininkus atradimų link.

Daiva Urbienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...