2010 Spalio 13

Pietų Amerika

Kur skraido kondorai ir kaktusai auga sniege

veidas.lt

"Veido" archyvas

Gali valandų valandas stebėti, kaip Patagonijoje lūžinėja ledynai

Nuo sausiausios dykumos pasaulyje iki visą žemę savo drėgme maitinančių Amazonės džiunglių. Nuo šiltos Karibų jūros iki atšiaurios Patagonijos. Nuo dangų remiančių Andų kalnų iki giliausių sidabro šachtų – visa tai ir daug daugiau gali pasiūlyti Pietų Amerikos žemynas.

Knyga-gidas, kurią vežiausi į kelionę po Pietų Ameriką, gerokai sudilusi. Kažkurią knygos skiltį žymi Bolivijos indėno padovanotas skirtukas su Marijos atvaizdu (“Tai mūsų žemė motina Pačamama”, – tikino jis). Tiek sudėvėta knyga, tiek numinti batai ir spalvą pakeitę drabužiai primena, kad kelyje buvo praleista pusantrų metų. Tačiau kai manęs eilinį kartą paklausia, į kurią Pietų Amerikos šalį rekomenduočiau vykti, aš ir vėl trumpam suglumstu, prieš išpildama išmoktą atsakymą apie man patikusias šalis. Nors vardydama Kolumbijos, Čilės ar Peru pavadinimus aš nemeluoju – man iš tiesų tos šalys paliko didelį įspūdį, iš tiesų Pietų Amerikoje per daug valstybių ir jos per turtingos reginių, kad sugebėtum išskirti tik tris.

Ugnikalnių medžiotojams ir aukščio gerbėjams

Bolivijos futbolo rinktinė, kuri žemyne tituluojama kaip viena silpniausių, vis dėlto sugebėjo nugalėti Diego Maradonos vadovaujamą Argentinos ekipą įspūdingu rezultatu 6:1, nes buvo žaidžiama Bolivijoje, kurioje futbolo stadionas įrengtas poros kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Iš lygumų atvykę priešininkai, bėgiodami tokiame aukštyje, gerokai uždusdavo, kol persivarydavo kamuolį per stadioną, o štai Bolivijos sportininkams tai nė motais – gerokai virš jūros lygio jie gyvena kasdien.

Bolivija, Ekvadoras, Peru – tai šalys aukščio mėgėjams. Per jas driekiasi Pietų Amerikos stuburas – Andų kalnai. Driekiasi ir Čilės ar Kolumbijos teritorijoje, bet tik pirmose trijose šalyse Andai visiškai diktuoja gyvenimo būdą ir yra giliai įaugę į gyventojų kraują, jų dainas, meno kūrinius, rankdarbius ar pasakas.

"Veido" archyvas

Kalnų gyventojų kasdienybė turistams atrodo lyg atvirukas

Ekvadore trijų keturių kilometrų aukštyje indėnai augina bulves ir gano gyvulius, Bolivijoje tokiame aukštyje plyti lyguma – vadinamosios plokščios aukštikalnės (o tikrai aukšti kalnai yra tik tie, kurie perkopia 5 km ribą), o štai Peru kalnuose užgimsta žemyno milžinė Amazonė. Visose trijose šalyse daugiausiai gyventojų kasdien saulę pasveikina ir palydi būtent mėgaudamiesi kalnų peizažu.

Andų kalnai net ir kelių kilometrų aukštyje pilni gyvybės. Lėtai vaikščiodamos ugnikalnio šlaitu, menkus samanų kuokštelius rupšnoja lamos, kur ne kur pamatysi kažin ko laukiantį asiliuką, retsykiais virš galvos prasklęs Andų kondoras, žinomas kaip vienas didžiausių paukščių pasaulyje, o jei pasiseks, galbūt pamatysite būrį rausvų flamingų, kedenančių plunksnas aukštikalnių ežere.

Garsiausia Pietų Amerikos civilizacija – inkai gyveno susitelkę Andų kalnuose. Pabandė nusileisti iki jūros Peru teritorijoje, pamėgino žygiuoti iki lygumų Čilės ežerų regione, bet nepatiko, na, dar ir šiek tiek nepasisekė. Ir grįžo į kalnų prieglobstį, kur iki šiol stovi gražiausi senieji inkų miestai.

"Veido" archyvas

Senovinius inkų miestus Andų kalnuose lanko ne tik turistai

Galbūt todėl ir dabar Andų teritorija yra indėniškiausia Pietų Amerikos dalis. Inkų palikuonys ir Andai tiesiog neatskiriami. Tad atvykti į Andus raginčiau ne tik aukščio mėgėjus, bet ir tuos, kurie domisi spalvingu indėnų gyvenimu, margais jų rankdarbiais ir triukšmingais turgumis.

Tačiau Andai ne tik apdovanoja gyventojus įvairiais turtais (Bolivijoje kalnų šachtose iškasta tiek sidabro, kad būtų galima nutiesti tiltą per Atlanto vandenyną), bet ir skriaudžia. Įtampa, susikaupusi kalnų grandinėje, išsiveržia ugnimi per ugnikalnių kraterius. Ekvadore driekiasi visa ugnikalnių linija, kurią jau spėta praminti ugnikalnių alėja.

Skamba romantiškai, atrodo tikrai gražiai (per kelias valandas važiuodamas palei ugnikalnių alėją lenki rankų pirštus, skaičiuodamas snieguotas kepures), bet kartais tas grožis pridirba tikrų rūpesčių. Peru teko matyti vietą, kur visas kaimas buvo palaidotas po akmenimis, kurių griūtį sukėlė išsiveržęs ugnikalnis. Iš žemės styrojo tik bažnyčios bokštas su neveikiančiu laikrodžiu.

Rizikos mėgėjams

Yra žmonių, kuriems kraujas pradeda greičiau cirkuliuoti, kai jie sėdi autobuse, važiuojančiame kalnų serpantinais. Kelias nelabai koks – duobėtas ir gerokai išmaltas, vairuotojas lekia kaip išprotėjęs, o prieš akis veriasi viena už kitą baisesnė bedugnė. Dar jiems patinka vaikščioti pavojingais miesto kvartalais ir jausti aplink besikaupiančią įtampą. Tokiems žmonėms daugiausiai adrenalino suteiks Bolivija ir Gajana.

Buvau atvykusi į Gajaną vos prieš kelias valandas, stotelėje laukiau autobuso ir staiga prieš akis išvydau du vyrus, bėgančius vienas paskui kitą. Besivejantysis rankoje turėjo mačetę, mojavo ja į šalis ir grasino papjauti. Bandantysis pasprukti įsmuko pro praviras kažkieno namų duris. Viduje pasigirdo moters klyksmas – ji puolė slėpti už baldų savo vaikus ir garsiai šaukti, kad kas nors iškviestų policiją.

Atvykus policijai abu vyrai noriai pasidavė. Tas, kuris spruko nuo mačetės savininko, tikėjosi policijos apsaugos. Bet tasai antrasis irgi norėjo policininkams pasiskųsti – mačetės savininko teigimu, bėgęs nuo jo žmogus apvogė parduotuvę. Gajanoje tokie linčo teismai – įprasta kasdienybė, kaip ir nieko nauja naktį išgirsti šūvius sostinės gatvėse, o pradėję vakarieniauti kaip draugai, vyrai vakarienę gali baigti lėkdami pasiimti ginklų iš savo mašinų (gudresni juos laiko arčiau).

Gajanoje žiūrėdamas į praeivių veidus spėlioji apie jų polinkį į agresiją, Bolivijoje taip pat žiūri į autobusus ir svarstai, ar jie pasieks numatytą tikslą. Gal ir pasieks, bet kelionės pabaigoje jau teks šokinėti per skyles grindyse, o vaikus iškelti ant rankų per “apnuogintą” rūkstantį variklį. Tai sužinosi tik pajudėjęs…

Galbūt rizikingų šalių sąraše kažkas pasigedo Kolumbijos vardo? Turiu perspėti, kad Kolumbija, nors yra pelniusi “šlovę” kaip rizikinga ir nesaugi šalis, gali nuvilti adrenalino mėgėjus. Per du mėnesius šioje šalyje mačiau daug ginklų, daug maskuojamųjų spalvų uniformų, tačiau tai buvo policijos ir kariuomenės pareigūnai, šmirinėjantys visur ir besistengiantys užtikrinti gyventojų bei svečių saugumą.

Gamtos stebuklai

Vieni kolekcionuoja nuotykius kelyje, kiti įveiktas kalnų viršūnes, o treti vaikosi gamtos stebuklų – reginių, kuriuos stebėdamas pamiršti, kur gimei ir ką valgei pusryčiams. Tokiems rekomenduoju į savo ateities planus įsirašyti dvi vietas Pietų Amerikoje – tai Bolivijoje plytinti druskų dykuma Ujūnis ir Patagonija, atšiauri ledynų ir kalnų karalystė, besidriekianti palei Čilės ir Argentinos sieną.

Važiavome visureigiu sniego baltumo lyguma, kuri driekėsi iki pat horizonto. Už lango plieskė maždaug 25 laipsnių karštis, o prietaisai rodė, kad esame trijų kilometrų aukštyje. Kažkas čia ne taip – sniegas ir karštis vienu metu, lyguma trijų kilometrų aukštyje? Ar taip gali būti? Gali, ir atsakymas į šį rebusą yra Ujūnio pavadinimas. Tik išlipus iš visureigio paaiškėjo, kad tasai “sniegas” – tai daugiau nei šimtą kilometrų besidriekantys druskos plotai.

"Veido" archyvas

Druskynų “sniege” augančių kaktusų vaizdas atima žadą

Tačiau tuo Ujūnio stebuklai nesibaigė. Čia taip pat išvydau druskynų “sniege” augančius milžiniškus kaktusus, alyvinės spalvos ežere žirgliojančius rausvus flamingus, besimaitinančius tokios pat spalvos dumbliais, Salvadoro Dali paveikslus primenančias išbėgusių formų uolas ir iš žemės trykštančius karštuosius geizerius.

Ir jei ištrūkus iš Ujūnio dykumos ims atrodyti, kad daugiau jau niekas negali jūsų nustebinti, važiuokite į Patagoniją. Stovėdama prieš milžinišką lyg daugiabučių kvartalas ledo sieną ir stebėdama, kaip nuo jos traškėdamas atplyšta Puntuko dydžio ledo gabalas ir krinta į apačioje tyvuliuojantį ežerą, sujudindamas ratilus aplink save, maniau, kad tokį vaizdą galima pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Bet šis spektaklis vis tęsėsi – buvo galima spėlioti, kurioje ledyno vietoje atskils kita atplaiša ir griaudėdama smigs į vandenį.

Tačiau dar labiau už vaizdą jaudino lūžtančio ledkalnio garsas – tikriausiai tokį visa apimantį garsą girdi žvėrys gaisro metu arba žmonės išsiveržus ugnikalniui. Šis garsas užpildo visą erdvę – ne tik mišką, laukus, bet ir kiekvieną kūno ertmę: plaučius, nosies šnerves ar ausų kanalus. Tik jį išgirdęs supranti, ką reiškia posakis “pervėrė kiaurai”.

Rekomendacijų sąrašą būtų galima tęsti be galo. Gurmanams išrašyčiau kelialapį į Argentiną, kur juos stebintų sultingi jautienos kepsniai ir kvapnus raudonasis vynas. Pasiilgusiems vandens malonumų brūkštelėčiau receptą su tokiais vaistų pavadinimais, kaip Karibų pakrantė Kolumbijoje arba vandenyno bangos Brazilijoje. Tų pačių šalių pavadinimus išraityčiau rekomendacijose tiems, kurie ieško smagios ir nerūpestingos draugijos. O norintiesiems keliauti pigiai jų išvykos lape įrašyčiau Bolivijos ir Gajanos vardus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...