Praėjusią savaitę teko skersai ir išilgai pervažiuoti Lietuvą. Vaizdas slogus: pilkuma ir daugybė hektarų apleistų, apžėlusių, dirvonuojančių laukų. Kaip paaiškėjo, šiuo metu Lietuvoje nedirbama kone 0,7 mln. hektarų, tai yra beveik ketvirtadalis visos dirbamos žemės. Ir ši tendencija ilgainiui nėmaž nesikeičia. Nesvarbu, kad Lietuvoje trūksta savų daržovių ir vaisių, nesvarbu, kad jų kainos viršija rekordus, nesvarbu, kad kaimiškus rajonus smaugia žiaurus nedarbas, – mes leidžiame dirvonuoti šimtams tūkstančių hektarų. Keleriopai turtingesni vokiečiai, danai ar olandai sau to neleidžia. Jie kiekvieną kvadratinį metrą dirbamos žemės stengiasi išnaudoti kuo efektyviau ir produktyviau.

Nes supranta, kad jei patys visko, ką išaugina, nesuvalgys, galės pelningai eksportuoti, mat grūdų, daržovių ir apskritai maisto produktų paklausa pasaulyje vis didėja.

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė paskendusi svajose ir vizijose apie informacinių technologijų, saulės baterijų, biotechnologijų Lietuvą. Tai nėra blogai, bet dėl to nederėtų ir į žemės ūkį žvelgti kaip į kažkokį atsilikusį sektorių.

Išsivysčiusios valstybės viską sugeba suderinti: tiek biotechnologijas, tiek lazerius, bet ir iš žemės ūkio išspaudžia maksimumą.

Beje, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius taip pat nuolat ragina, kad Lietuvoje mažėtų dirvonuojančių laukų, nes tai leistų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, smarkiai padidintų pajamas į biudžetą (šimtais milijonų litų), na, ir pagražintų mūsų šalį.

Tad kyla klausimas, kas trukdo atgaivinti apleistus laukus. Pasirodo, abejingi, apsileidę arba godūs dirvonuojančios žemės savininkai. Kaip paaiškėjo, tūkstančiai didesnių ar mažesnių dirbamos žemės sklypų savininkų nei patys tos savo žemės dirba (daugybė jų gyvena miestuose), nei jos parduoda, nei nuomoja. Dauguma laukia, kol jų turima nuosavybė pabrangs iki jų įsivaizduojamos ribos, ir tuomet galbūt ją parduos. O tuo metu jų žemėje auga metro aukščio žolės, įsiveisia krūmynai ir šabakštynai. Kyla klausimas, kodėl jie savo žemės nenuomoja norintiesiems ją dirbti. Atsakymas dažniausiai toks – nuomininkai žemę nualins. Taigi, regis, aklavietė.

Bet išeičių yra. Galime pasimokyti iš jau minėtų išsivysčiusių valstybių, kurios sugeba priversti žemės savininkus tinkamai prižiūrėti savo nuosavybę. Paprastai tai daroma administracinėmis, kontrolės ir net baudžiamosiomis priemonėmis, o kartais, priešingai, mokesčių lengvatomis skatinant išnuomoti žemės sklypus ūkininkams. Taip išlošia visi – tiek valstybė, tiek patys žemės savininkai, tiek ją besinuomojantys ūkininkai, tiek pirkėjai, galintys pigiau įsigyti vietinės žemės ūkio produkcijos, tiek visi žmonės, galėdami grožėtis dirbamais laukais, o ne nykiais, apžėlusiais kemsynais.

Liūdna, kad dabar, kai žemės ūkis ant bangos, mūsų Vyriausybė ir Seimas delsia išnaudoti gerą šansą sukrėsti žemės savininkus ir pasiekti, kad dirbama žemė Lietuvoje iš tiesų būtų dirbama.