2016 Kovo 02

Žilvinas ŠILĖNAS

Nei kooperacija, nei konkurencija

veidas.lt

Žilvinas ŠILĖNAS

Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.

Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pir­mas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.

Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pir­miausia valstybė (mokesčių mokėtojai) fi­nan­­suoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar ko­kį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gau­­­­na pinigus už moksleiviui suteikiamą išsila­­­vi­ni­mą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tė­vai) tu­ri pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mo­kytis.

Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mo­­kyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mo­kyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.

Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, ban­­krutuojančios mokyklos taptų sėkmingai vei­­kiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.

Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.

Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mo­­kyklas priversti pasitempti, pustuštes mo­kyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ce­re­mo­ni­jų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, vers­ti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Gal­būt mokyklą iškelti į kitą pa­statą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.

Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tink­­las. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savival­dybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tie­­­­siog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.

Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuš­čių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos spren­­­­­dimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.

Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam mo­deliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar pras­tas paslaugas teikiančių mokyklų.

Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos mo­deliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moks­leivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir at­virkš­­čiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.

Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų ski­riama prastai moksleivius surenkančioms mo­kykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (ski­­­riant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!

Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, ku­riuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efek­tyvumo trukdis. Nepriklau­somai nuo to, ku­rį modelį esame pasirinkę taikyti.

Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius ker­­tasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra ne­efektyvus tinklo valdymo požiūriu. Ne­efek­ty­vios tinklo dalys „nu­trau­kia“ pinigus nuo ge­riau veikiančių mo­­kyk­lų ir mažina viso tinklo efektyvumą.

Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos są­lygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų ban­krutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mo­­kyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.

Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efek­­­tyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kom­­­­­­pe­tentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. To­kia mokykla būtų pertvarkyta, su­jungta, pa­­­­­­keisti va­dovai ar galų gale uždaryta. Tokių mo­­­­­kyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penk­­tadalį.

Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir se­niai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldy­bės ki­­ša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo mi­­nis­te­rija vis labiau iškreipia moksleivio krep­še­lio me­todiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mo­kyk­loms. Vie­tiniai po­litikai sutartinai kaltina krepšelio sis­temą, sabotuoja neefektyvių mo­kyklų uždary­mą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pa­sakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.

Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pa­sta­to unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argu­men­tai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kal­bos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos po­­­litikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Stai­ga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.

Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Sei­mo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parla­men­to rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.

Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?

Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Žilvinas ŠILĖNAS:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...