2013 Gegužės 17

Tarpukariu Lietuvos valstybę labai sustiprino kooperacija

veidas.lt


Prieš 90 metų, 1923 m. balandį, buvo įsteigta Lietuvos kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“. Taip prasidėjo naujo tipo kooperacijos judėjimas, davęs daug naudos mūsų valstybei ir jos piliečiams.

Nepriklausomą Lietuvą 1918–1940 m. kūrė ir stiprino drąsūs žmonės, nevengę gana rizikingų sprendimų ir eksperimentų. Vienas reikšmingiausių buvo dvarų išdalijimas, plataus masto žemės reforma. Ypač ji buvo reikalinga politiniais sumetimais – kad būtų atimta galia iš labai priešiškai naujosios Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių sulenkėjusių dvarininkų. Tačiau ekonominės ir socialinės jos pasekmės galėjo būti labai liūdnos, jeigu naujakuriai – smulkūs ūkininkai nebūtų pajėgę įsitvirtinti savo žemėje. Lietuvą tada būtų ištikęs badas, kuo ir gąsdino reformos priešininkai. Beje, tarp jų ir Antanas Smetona, 1926 m. pareiškęs: „Beprotiška žemės reforma sunaikino žemės ūkį, pridirbo elgetų bedarbių Lietuvoje.“
Tačiau tai buvo netiesa: mūsų žemės ūkis ne tik nežlugo, bet ir padarė didžiulę pažangą, smarkiai išaugo žemdirbystės produktų eksportas. Kaip pavyko to pasiekti? Visų pirma mūsų valstiečiai buvo nepaprastai darbštūs, atkaklūs, jie nepabūgo didžiulių sunkumų, kurie teko naujakurių daliai, o antra – jiems į pagalbą atėjo kooperatyvai, padėję įsikurti ir įsisavinti visai naujas žemdirbystės technologijas.
Maža to, be kooperacijos lietuviškas verslas nebūtų galėjęs atsirasti ir sustiprėti faktiškai tuščioje vietoje – o tai mūsų valstybei taip pat buvo natūralu ir būtina. Prof. Mykolas Römeris tada pabrėžė, kad tauta, „iki galo realizuodama savo teritorinę teisę, nori turėti prekybą ir pramonę ir savo miestus, ir savo žemdirbystę, ir savąjį proletariatą, ir savo buržuaziją, savo laisvąsias profesijas, savuosius valdininkus, savo stambią, vidutinę ir smulkią nuosavybę“.

Kodėl prireikė kitokių kooperatyvų

Priminsime, kad pirmieji kooperatyvai pas mus atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet šioje srityje dėl caro valdžios priespaudos mes gerokai atsilikome nuo kaimynų: tarkime, Estijoje šūkis „Padėkime patys sau per kooperaciją“ buvo labai populiarus jau XIX a. antroje pusėje. Tad mums teko estus vytis, bet tai sutrukdė karas, sunki vokiečių okupacija, kurios laikotarpiu visi kooperatyvai buvo likviduoti.
Nepriklausomos Lietuvos valdžia nuo pat pradžių rūpinosi kooperatinio judėjimo plėtra ir rėmimu, tik vietos verslininkai – žydai bandė tam priešintis, nes iš karto suprato, kad tai žada jiems pavojingą konkurenciją. Bandė priešintis ir kai kurie mūsų veikėjai ar politikai, skelbdami, kad kooperatyvai bus spekuliantų lizdai, trukdysiantys privačiai iniciatyvai. Nepaisant to, kooperatyvai Lietuvoje sparčiai plito: 1919 m. jų buvo jau 256, tai daugiausia vartotojų kooperatyvai, kurie padėjo įveikti prekių stygių rinkoje. 1922 m. įvedus nacionalinę valiutą litą labai pagausėjo kredito draugijų, nes ūkiui sunkiai atsigaunant po karo kreditų labai reikėjo.
Dar viena kooperatyvų rūšis – žemės ūkio draugijos. Jos rengė kursus ūkininkams, taip pat parodas, o vėliau ėmėsi ir komercijos.
Tačiau tai buvo tik pirmieji kuklūs ir atsargūs žingsniai: kooperatyvai buvo smulkūs, todėl silpni, jų susiskaldymas ir net priešiškumas reiškėsi tiek tautiniu, tiek politiniu pagrindu: buvo atskiros krikščionių demokratų, atskiros liaudininkų ar socialdemokratų pakraipos kooperatinės organizacijos. Vis dėlto savo vaidmenį jos atliko: įpratino žmones pasitikėti vieni kitais, dirbti bendrai. Bet netrukus kilo naujas klausimas: kaip tą veiklą tobulinti, kaip padaryti lietuviškus kooperatyvus stipresnius? O tai buvo svarbu norint, kad jie duotų daugiau naudos ir išliktų sunkioje konkurencinėje kovoje su labiau patyrusiais ir finansiškai stipresniais kitataučiais verslininkais.
Kito pasirinkimo kooperacijos entuziastams iš esmės ir neliko: reikėjo vienytis, sutelkti išteklius ir žengti pirmyn. Todėl pas mus ėmė kurtis kooperatyvų sąjungos, pirmoji, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, garsusis „Lietūkis“, atsirado 1923 m. pavasarį, daugiausia Juozo Tūbelio pastangomis. Šis diplomuotas agronomas, puikus organizatorius, parengė sąjungos įstatus, traukiniais, arkliais, o kai kur ir pėsčiomis apkeliavo visą Lietuvą, aiškindamas tokių organizacijų tikslus ir pranašumus, taip pat ieškodamas bendraminčių.
Jis tapo ir naujos organizacijos valdybos pirmininku, o jos užmojai buvo labai platūs: koordinuoti atskirų žemės ūkio kooperatyvų ir draugijų veiklą, kelti žemdirbystės kultūrą, plėtoti maisto pramonę, aprūpinti ūkininkus reikalingomis prekėmis, supirkti jų produkciją, organizuoti jos perdirbimą ir pardavimą vidaus bei užsienio rinkose.
Netrukus, 1925 m., buvo įkurta dar viena kooperatyvų sąjunga, pavadinta  „Maistu“. Kaip tik tada dėl užsienyje patirtų nemažų nuostolių žymių mūsų verslininkų brolių Juozo ir Jono Vailokaičių mėsos perdirbimo įmonėms kilo bankroto grėsmė, todėl jas už 7 mln. Lt pasiūlyta parduoti kooperatyvų sąjungai, kurios žymią akcijų dalį valdė valstybė. Šis stambus ir rizikingas sandoris daug kam kėlė abejonių, nes ir tada (kaip ir mūsų laikais) netrūko laisvosios rinkos žinovų, kurie reikalavo: tegul žlunga tos įmonės, jei jos blogai dirba! Tačiau J.Tūbelis įtikino Vyriausybę, kad minėtos įmonės modernios, kad jos reikalingos ūkininkams ir valstybės ekonomikai, nes gamina produkciją, kuri eksportuojama.
Laikas parodė, jog J.Tūbelis buvo teisus dar ir todėl, kad kaip tik tuo metu, iš dalies jo paties siūlymu, mūsų žemės ūkyje vyko didžiulės permainos, galima sakyti – revoliucija. Pasikeitė, o tiksliau – sąmoningai buvo pakeista jo specializacija: gerokai didesnį vaidmenį ėmė vaidinti gyvulininkystė, pieno ūkiai, ūkininkai išmoko auginti bekonines kiaules vietoj lašininių. Visa tai geriau tiko mūsų gamtinėms sąlygoms, o nauja produkcija turėjo didesnę paklausą užsienyje. Šios permainos žemdirbystės srityje buvo reikšmingas veiksnys, padėjęs ūkininkams naujakuriams išlikti, išgyventi. Bet to įgyvendinti nebūtų buvę įmanoma be valstybės ir kooperatyvų paramos: juk reikėjo naujų žinių, naujų gyvulių ir žemės ūkio kultūrų veislių, naujos technikos, taip pat kreditų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...