2016 Balandžio 26

Tolimieji Rytai

Naujienos iš Kinijos lietuviškoje tarpukario spaudoje

Veidas.lt

Iš Lietuvos kilęs Kinijos atradėjas Andrius Rudamina

Manoma, kad Lietuvos ir Kinijos nesieja jokie istoriniai saitai, kad tai dvi svetimos šalys. Netiesa. Visais laikais žinios iš Drakono šalies masino lietuvių susidomėjimą, todėl prieškarinėje spaudoje galima aptikti nemažai įdomios informacijos, rodančios, kad mūsų tautiečiai sekė žinias iš kito pasaulio krašto. Šiame straipsnyje ir pabandysime pažvelgti, kas buvo įdomu tarpukario Lietuvos gyventojams Kinijoje, orientuodamiesi į 1926-1932 m. įvykius, kai vyko esminė politinė transformacija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Prieš pradedant nagrinėti spaudą, dera pažymėti, kad lietuviai Kiniją pažino jau XVI a. Kurdami Vilniaus universitetą, jėzuitai užsibrėžė skleisti mokslą bei katalikybę ne tik LDK , bet ir Tolimuosiuose Rytuose, ypač Kinijoje. To siekta neatsitiktinai, nes pirmieji jėzuitai, pvz., Matteo Ricci (1552-1610) į šalį atvyko 1583 m. Jie gerbė kinų kultūrą ir puoselėjo mintį į krikščionybę atversti imperatorių. Jėzuitai ilgai manė, kad konfucianizmo dvasingumą galima suderinti su krikščionybe. Kinų tikėjime nebuvo Dievo sąvokos, todėl jėzuitai tvirtino, kad seniausios konfucinės tradicijos Tian (Dangus) gali būti tapatinamas su krikščionių Dievu, tačiau tai liko utopija.

Galbūt paskatintas šių idėjų XVII a. lietuvių jėzuitas Andrius Rudamina (1596-1631), gimęs Senajame Daugėliškyje (dab. Ignalinos raj.) seniūno šeimoje, po filosofijos ir teisės mokslų tapęs vienuoliu-misionieriumi, 1624 m. išvyko į Indiją, o po kiek laiko persikėlė į Mingų imperiją. Pirma apsigyvenęs Makao, netoli Kinijos, vėliau persikėlė į Handžou, tačiau susirgęs tuberkulioze įsikūrė Fudziano provincijoje, kur mirė ir buvo palaidotas.

Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.

Kinijoje jis parašė keletą asketizmo veikalų kinų kalba (Lou Ngan tee pan she vardu). Su misionieriumi Julio Aleni (1582-1649) parašė knygą „Pasikalbėjimas su kunigu“ (,,Kouduo richao“, 1640), kurios 20-yje pokalbių su kinų literatais išdėstyti atsakymai į įvairius kinų neofitams kylančius klausimus. Kūrinys kelis kartus perleistas (1872, 1922 m.), o 2007 m. kaip faksimilė ir vertimas į anglų kalbą „Diary of Oral Admonitions“. Apie jį Jonas Levickis rašė: kinai [jį] laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos.[1] Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.[2] Tad XX a. pradžioje spaudą vartę lietuvių skaitytojai Kinijos neturėjo laikyti vien tolimu, nežinomu kraštu.

Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo.

Demokratinės Kinijos istorija prasidėjo 1911 m. gruodžio 28 d., kai nuo sosto nuverstas paskutinis Cingų dinastijos imperatorius Aisin-Gioro Puyi (1906-1967).[3] Tada Revoliucinis Nankino parlamentas šalies prezidentu išrinko Sun Yat-sen (1866-1925), kuris paskutinį XIX a. dešimtmetį laikytas varomąja reformų jėga. Pirmąjį prezidentą daugiausia rėmė studentai, akademikai, pirkliai ir net kilmingieji. Po dviejų mėnesių pilietinio karo, sutapusio taip pat su centrinėje Kinijoje vykstančiu sukilimu, šalis paskelbta Respublika. Savo veikloje Sun Yat-sen vadovavosi svarbiausiais principais: nacionalizmu, liaudies valdžia ir liaudies gerove. Šie principai buvo įrašyti ir į Suvienytos sąjungos partijos programą. <…> Nacionalizmas teikė jėgų kovai su pavergėjais, liaudies valdžia turėjo sudaryti sąlygas respublikai įkurti, o pasitelkus liaudies gerovės idėją buvo galima įstatymiškai įgyvendinti pagrindinį žemės reformos punktą – kiekvieno piliečio teisę į žemės nuosavybę.[4] Kinijai, kuri tuo metu vertėsi žemės ūkiu, šios nuostatos buvo itin svarbios. 1912 m. Suvienytoji sąjunga susijungė su dar keliomis mažomis programas turinčiomis partijomis ir įkūrė naują nacionalinę Kinijos žmonių partiją – Gomindaną (Guomindang).

Vis tik, nors daugelis istorikų šį Kinijos periodą (1912-1949 m.) apibūdina kaip modernios valstybės gimimą, kinams jis buvo vienas sunkiausių. Daugelis iš jų modernią Kinijos istoriją linkę laikyti ,,tamsiuoju periodu“ su respublikiniu valdymu tarp Cingų dinastijos ir Kinijos liaudies respublikos.[5] Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo, o vakariečiai ir japonai laikė užėmę aukščiausias socialines ir ekonomines privilegijas valdžios viršūnėse.

1925 m. mirus Sun Yat-sen, valstybės valdžią perėmė jo svainis Chiang Kai-shek (1887-1975), kuris 1927 m., matydamas, jog komunistai vykdo neaiškią užkulisinę veiklą, kurstydami visuomenės nepasitikėjimą partija nutraukė su jais ryšius ir paskelbė, kad jie pašalinami iš partijos sąjungos. Į tai komunistai atsako, kad Gomindanas yra kontrrevoliucionierių sambūris, ir paskelbia jiems negailestingą kovą.[6] Šis akibrokštas reiškė, jog valstybė pasinėrė į pilietinį karą. Tų pačių metų rudenį komunistų iniciatyva visoje šalyje sukelti neramumai, kuriais siekta nuversti Gomindaną.

,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika.

Būtent šiuo laikotarpiu prasidėjo ,,Nankino dešimtmetis“, kurio pradžia laikomi 1927 m., kai nacionalistų vadas Chiang Kai-shek užėmė Nankiną, perėmė jį iš ,,Džili klikos“ (Zhí (Lì) Xì Jūn Fá)[7] vado Sun Chuanfang (1885-1935) ir paskelbė miestą sostine, nepaisydamas, jog kita nacionalistinė grupė jau buvo paskelbusi sostine Vuhaną. Tai vertė tęsti karinę kampaniją iki 1928 m., kai buvo nuversta Pekino valdžia ir užimtas miestas.[8] ,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika. Šie postulatai išliko ir po 1949 m. Nacionalistų valdymo dešimtmetis baigėsi 1937 m., kai Japonija pradėjo invaziją į Kiniją, o Chiang Kai-shek paliko Nankiną.

Lietuviškoje spaudoje į Kinijos problemas reaguota išsamiai. Beveik visuose laikraščiuose buvo skirta bent po nedidelę žinutę. Tačiau daugiausiai straipsnių pasitaikydavo dienraštyje ,,Lietuvos žinios“. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: tai informacija apie pilietinį (šiaurės-pietų) karą ir taikos periodą.

Leidinyje ,,Lietuvos žinios“ Kinija vaizduota kaip demokratinė valstybė, tad dažniausiai pranešimų temos lietė šiaurės regioną. Savaitraštyje ,,Socialdemokratas“ apimta pietinė (komunistų) Kinijos teritorija ir armijos judėjimas sostinės link. Lietuva savo žurnalisto šiame regione neturėjo, todėl pranešimai gauti iš užsienio naujienų agentūros ,,Elta“, atpasakotos anglų, rusų, amerikiečių arba vokiečių naujienos.

Lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių.

Pirmasis su Kinija susijęs žinių ciklas ,,Lietuvos žiniose“ palietė pilietinio karo eigą. Visgi dar iki jo 1926 m. sausio 20 d. numeryje pasirodė trumpa, vos vieno sakinio žinutė, skelbianti, jog dėl sunkios finansinės padėties atsistatydino Kinijos finansų ministeris.[9] Vėlesniuose numeriuose išsamesnio paaiškinimo nėra, todėl galima teigti, jog lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių. Tėra vos viena 1927 m. balandžio 20 d. iš Šanchajaus atsiųsta žinutė ,,Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą“, kurioje trumpai informuojama, kad Chiang Kai-shek išstumtas iš valdžios, nes paskelbtas riaušininku ir nustojusiu įstatymų apsaugos.[10]

Tai vienaip ar kitaip demonstravo, kokį vaidmenį vakaruose vaidino šis Kinijos lyderis (Europoje laikytas ,,raudonuoju generolu“). Šiuo atveju, Lietuvos požiūris niekuo nesiskyrė nuo vakarietiškojo, nors nėra iki galo aišku, kaip į tokias žinutes reaguodavo skaitytojai. Tame pačiame straipsnyje teigta, jog Kantono vyriausybė po įvykusio skilimo pradėjo rengti karinius veiksmus, nukreiptus prieš vadą, nors šis vis dar vedė derybas su Vakarų pasauliu, siekė finansinės paramos. Į Jangstės upę tebesiunčiami svetimšalių karo laivai. Ryšy su tuo spėjama, kad didžiosios valstybės nusistačiusios jėga pareikalauti iš Kantono vyriausybės, kad būtų įvykdyti jų reikalavimai pareikšti notoj dėl Nankino įvykių.[11]

Akivaizdu, jog Vakarų pasaulis rėmė Chiang Kai-shek ir nekreipė dėmesio į žiaurų jo susidorojimą su komunistais ,,Baltojo teroro“[12] metu. Tokiu būdu demonstruotas demokratijos triumfas Azijoje. Tame pačiame numeryje išspausdintas ir kitas straipsnis, cituojantis ,,Daily Express“ ir ,,Times“, nurodžiusius, kiek aukų pareikalavo centrinio Kinijos banko užėmimas. Kantone susirėmus su komunistais, 30 komunistų užmušta, 100 sužeista, daugiau kaip 2000 suimta.[13] Visgi tai nėra itin informatyvios žinios, skelbiančios, dėl ko prasidėjo Kinijos vidaus konfliktas.

,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS).

Kita vertus, vienintelis laikraštis ,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS). Kada tautinė armija, užėmus Wuchangą – Tčekiango ir Kiangsu apylinkėse vadovaujant Sun Chuen Fang, laimėjo keletą mūšių, kinų komunistai pradėjo bijoti, kad militaristai galutinai bus sumušti ir Komintangas visoj Kinijoj paims valdžią. Todėl komunistai pradėjo sulaikinėti amunicijos ir maisto pristatymą, tautinei armijai jos tolimesnę žygiuotę kliudyti ir jos užpakaly kelti neramumus.[14] Visi šie veiksniai išprovokavo partijos skilimą, formuojant atskiras nuomones, pagal kurias, pvz., Vuhu mieste manyta, jog kovai su militarizmu ir imperializmu nereikia atsijungti nuo komunistų, o šiaurėje siekta nacionalinės – demokratinės valdžios. Tad pietiečiai nepripažino naujai susidariusios Nankino vyriausybės. Jie toliau laikės Hankou vyriausybės ir pradėjo kovą su Nankinu.[15] Toliau minėta ,,Baltojo teroro“ banga ir Vuhu vyriausybės veiksmai, kurių rezultatas – badas ir valstiečių sukilimas. Tačiau straipsnis baigėsi idėja apie šių dviejų partijų susijungimą dėl bendro tikslo: pašalinti imperialistus, militaristus, komunistus ir kitus kenksmingus elementus ir tautinę revoliuciją iki galutinės pergalės išvesti, tuomi išpildant mūsų valdovo [Sun Yat-sen] testamentą ir įsteigiant valstybę, besiremiančia sunyatsenizmo pagrindais.[16] Pastarasis ,,sunyatsenizmo pagrindas“ vėliau kartotas visuose straipsniuose, kaip esminis kriterijus, kuriant ,,naują valstybę“.

Prasidėjus pilietiniam karui, lietuviška spauda aktyviai sekė kariuomenių žygiavimo kryptį bei užsieniečiams keliamą pavojų kinų miestuose. Deja, ,,Lietuvos žinių“ straipsniuose nėra pateiktos asmeninės žurnalistų įžvalgos (kas būdinga kalbant apie Europos arba vietinius reikalus) viską koncentruojant į konkrečius faktus, kas, pavyzdžiui, nebūdinga ,,Socialdemokratui“ ar ,,Sekmadieniui“, kuriuose kurtas ištisinis, gyvas pasakojimas, įtraukiantis skaitytoją į politinius įvykius.

Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Štai, pavyzdžiui, tų pačių metų vasario 3 d. ,,Socialdemokrate“ išspausdintas pranešimas, jog Kinijos darbo partija kreipėsi į Anglijos užsienio ministrą Arthurą Neville‘į Chamberlainą (1869-1940), reikalaudama nebesiųsti į šalį karinių laivų, kurie malšintų sukilimą. Ministras atsisakė, todėl tuo pačiu klausimu kreiptasi į Kantono vyriausybę, reikalaujant išvaryti iš Kinijos vandenų britų laivyną, antraip šimtai tūkstančių Anglijos socialistų stos aktingai prieš kariškus žygius.[17] Citata rodo, jog Kinijos įvykiai Anglijoje, ne taip kaip Lietuvoje (britams priklausė didžioji dalis kinų žemių), buvo opi problema, drebinanti imperijos stabilumą. Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Kita vertus, ,,Socialdemokrate“ vaizduota itin ryški simpatija Kinijos valstybei, atsižvelgta, jog ji siekia laisvės. Tai tarsi istorijos atsikartojimas: pirma subyrėjo Rusijos imperija, o dabar dreba britų imperializmas. Tad požiūris į vykdomą politiką pirmiausia turėjo priklausyti nuo Lietuvoje susiklosčiusių politinių peripetijų. Nebūta vieningos nuomonės. Tokį požiūrį galėjo lemti pernelyg tolimas atstumas (juolab, kad tuo pačiu metu Lietuva sprendė vidines problemas su lenkais ir spaudoje didžiąją dėmesio dalį skyrė būtent tam).

1927 m. kovo-lapkričio mėnesiais lietuviškoje spaudoje dėmesys skirtas Amerikos ir Anglijos kišimuisi į Kinijos vidaus reikalus, karinių laivų siuntimui bei užsieniečių problemoms. Šie veiksmai sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą. Šanchajaus darbininkai protestuodami prieš kariuomenės į Kiniją siuntimą, buvo pakėlę net visuotinį streiką.[18] Baimindamasi pasekmių Sovietų Sąjunga ėmėsi savo atstovybės Pekine apsaugos, nes komunistų padėtis Kinijoje prastėjo. Tos priemonės [saugoti SSRS atstovybę] imtasi, esant <…> pavojui iš kiniečių pusės.[19]

Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą.

Nors Chiang Kai-shek stengėsi palaikyti ramybę, užsienio rinkos užsidarė, atimdamos iš valstybės didžiąją dalį lėšų. Situacijai prastėjant, Vakarams iškeltas ultimatumas, reikalaujant neuždaryti įmonių, nes bus atsisakoma saugoti konsulatus[20] (nors vėliau straipsniuose pranešama apie užsienio koncesijų užpuolimus bei chaosą miestų gatvėse). Tai mažai ką padėjo, ir lapkričio 16 d. žinutėje iš Londono teigta, jog Šanchajuje paskelbtas karo stovis.[21] Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą. Tokiai nuomonei įtakos turėjo ne taip seniai pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, palikęs nemenką pėdsaką žmonių sąmonėje. Tad kiekvienas naujas konfliktas, nors ir tolimam krašte, kėlė panašias asociacijas, juolab, kad į Kinijos reikalus itin aršiai kišosi Europa ir Amerika.

Metų pabaigoje Kinijos įvykiai priartėjo prie Lietuvos, tačiau spaudoje apie šiuos ekscesus randame vos du, ganėtinai sukonkretintus, pranešimus. Nesama jokių platesnių paaiškinimų, pasvarstymų, vertinimų, kaip šie įvykiai nulems kaimyninių valstybių situaciją. Skelbta, jog lapkričio 18-19 d. Maskvoje (SSRS) vyko kinų studentų mitingas už Levą Trockį (1879-1940) ir Grigorijų Zinovjevą (1883-1936). Nešdami vėliavas ant kurių buvo parašyta: ,,Šalin revoliucijos spekuliantus“! ,,Tegyvuoja tikrieji leninistai Trockis ir Zinovjevas“! Demonstrantų tarpe buvo ir žinomo kiniečių generolo Čankaišeko sūnus.[22] Protestantai nedelsiant G.P.U. agentų ir policijos išvaikyti, o vėliau traukiniu išsiųsti atgal į Kiniją, universitete juos pakeičia kiniečiais beraščiais iš Chankou komunistinės sąjungos.[23]

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus. Galime teigti, kad jie laikyti teigiamais, manant, jog taip SSRS persimes į Rytų politiką (aiškintis santykių su Kinija) užuot kišusis į mažųjų Europos kaimynių reikalus, tačiau to neįvyko.

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus.

1928 m. žymi pilietinio karo pabaigą ir pirmas žinias apie Japonijos įsikišimą į didžiosios kaimynės reikalus. Tai ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams pranešė Berlyno spauda, skelbusi žinias iš Tokijo. Čankaišekas atsisakė atsiprašyti japonus, tačiau priėmė jam ultimatumo punktus, kuriais reikalaujama sustabdyti karo veiksmus 20 kinų mylių nuo Tsinaufu, Tientsino ir Šantungo geležinkelio.[24] Kodėl Japonija ryžosi veltis į vidinį Kinijos konfliktą, lietuvių spaudoje neužsimenama. Todėl būtina priminti, kad toks karo posūkis kilo dėl Jinano tragedijos (1928 m. gegužės 3 d.), kurios metu Chiang Kai-shek armija susidūrė su Japonijos ir jos sąjungininkų Šiaurės Kinijos pajėgomis. Jinano mieste nugriaudėjus sprogimams, netoli japonų gyvenamų namų, žuvo 12 gyventojų. Be to, pasak anglų pranešimų, gatvėse gulėjo palikti kastruoti japonų karių kūnai. Tai lėmė Japonijos apsisprendimą skverbtis į kaimynės teritoriją su pretekstu apsaugoti tautiečius.[25] Tačiau šis incidentas lietuvių spaudoje neaprašomas. Kitame ,,Lietuvos žinių“ numeryje pranešta, kad Pekinas apsuptas, o užsieniečiai apgyvendinti savo valstybių konsulatuose. Nepraėjus savaitei, gegužės 21 d., pasirodė žinutė, jog šiauriečiai nugalėti, o Pekinas užimtas.

1928 m. birželio 13 d. Pekiną paskelbus Kinijos sostine, „Socialdemokrate“ šiai progai pažymėti išspausdintas nemažas straipsnis, pasakojantis, kaip užimtas miestas. Jei ne Japonija, <…> tai jau pereitais metais tautinė liaudies armija būtų Čang Tsoliną [šiaurės armijos vadas] likvidavusi. Ir dabar, bepuolant šiauriečius, Japonija įsiveržė į Šantuangą ir norėjo pietiečiams sutrukdyti. Bet Čan Kai Šeko sumanumas ir jo pagalbininko mahometoniškų raitelių vado Feng Yu Hsiango disciplina pasiekė išvengti tolimesnių japonų įsikišimų. Dabar Čang Tsolinas iš Pekino išbėgo sužeistas, jo kariuomenė jį paliko ir pasidavė pietiečiams. Tautinė liaudies armija įžengė į Pekiną.[26] Tačiau, kaip informuota vėlesniame numeryje, sostinė buvo perkelta į Nankiną, tarsi norint atsiriboti nuo monarchinės praeities.[27] Keista, tačiau ,,Lietuvos žinios“ apie Pekino paėmimą ir sostinės perkėlimą nieko nemini. Kodėl laikraščiui tai pasirodė neverta dėmesio, sunku pasakyti. Galbūt, tai lėmė suvokimas, jog karą laimėjo komunistai, t.y. demokratinės valdžios pralaimėjimas, o gal dėl vietinių problemų, kurios užgožė žinias iš Tolimųjų Rytų.

Pasirašius taikos sutartį, Kinijos vadas Hu Hanmin (1879-1936) atvyko į Berlyną pristatyti, kokią politiką ves valstybė. Pasak ,,Socialdemokrato“, jis teigė imsiąs sunyasenizmo politikos principų: liaudies teisė, liaudies valdymas ir liaudies gerovė, kitais žodžiais, bus einama prie pačios liaudies savivaldos ir ūkinio, ir socialinio šalies persitvarkymo. Pamažu, liaudžiai bręstant, jai bus suteikta teisė rinkti valdininkus. Šalia valdymo, įstatymų leidimo ir teismo numatoma ketvirta institucija – kontrolė.[28] Be to panaikinti vidaus muitai.

Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Ir apie šias derybas ,,Lietuvos žinios“ neužsiminė, kas rodo, jog skaitytojai palikti nežinioje, t. y. neišsamiai pristatyta konflikto pradžia ir nepadarytos išvados, kaip jis baigėsi. Tai galima laikyti informatyvumo stoka. Nieko keisto, nes tarpukario Lietuvos žurnalistai, spaudoje pristatantys užsienio žinias, nebuvo profesionalūs ir negalėjo lygiuotis į milžinišką patirtį turinčius britų ar vokiečių žurnalistus. Pastarųjų spaudoje bet koks pasaulio įvykis susilaukdavo taiklaus pastebėjimo ar išsamios analizės, o lietuviai dažnai rimtas žinias sumaišydavo su sarkazmu, sensacija ar ,,komišku požiūriu“. Tai, be jokios abejonės, galėjo lemti neseniai susikūrusi valstybė ir nenusistovėjusi vertybių sistema. Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Kita vertus, ,,Lietuvos žinios“ buvo susitelkę į kitą Tolimųjų Rytų neramumų sferą, nes 1930 m. balandžio-lapkričio straipsniai skaitytojus informavo apie naujo konflikto, šį kartą su SSRS, pradžią. Juose fiksuojama, jog sovietų kišimasis į Kinijos vidaus politiką bandė sukelti ,,pasaulinę revoliuciją“[29] (vienas iš socializmo ideologijos postulatų), per kurią būtų platinamos socialistinės idėjos. Kominterno agentams aukso pagalba pavyko sudaryti Šiaurės kinų generolų koaliciją prieš Nankino vyriausybę.[30] Nuosekliai vyko papirkinėjimas, o pietuose vėl ėmė burtis komunistų būriai, kuriems apmokymus vedė SSRS agentai. Kaip teigta straipsnyje, Maskva brandino planą vėliau persimesti į anglų Birmą ir prancūzų Indokiniją, kur taip pat turėjo būti paskleistas socialistinis mokymas ir sukurtos darbininkų partijos. Būtent dėl komunizmo padėties Kinijoje ,,Socialdemokrate“ gruodžio 30 d. pasirodė išsamus straipsnis, supažindinantis skaitytojus su komunistų partija ir visuomenės požiūriu į ją. Informuota, jog komunistai viešai žudomi aikštėse, o į jų bausmės vietą susirenka minios smalsuolių. Be to, bet koks blogas įvykis iškart buvo priskiriamas šiai partijai, dėl to būti komunistu rytuose tapo nesaugu.[31]

Taigi žurnalistai šiuo tekstu bandė įrodyti visuomenei, jog veiksmai prieš komunistus yra tik brutalus imperialistų žingsnis, siekiant užtikrinti taiką, dažnai apkaltinant be įrodymų, o tik dėl priklausymo partijai. Dėl viso to Kinijoje atsinaujino ,,Baltojo teroro“ banga, kurio metu į pietus pasiųsta 100 tūkstantinė kariuomenė, turėjusi susidoroti su komunistais; šių susidūrimų eigoje šalies politinė kryptis pasikeitė iš esmės.

Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Likusios žinios apie Kiniją lietuviškoje spaudoje apėmė valstybės modernėjimą, t.y. švietimo, išsivystymo lygį (informuota, kuo pietūs skiriasi nuo šiaurės (šiaurė pateikiama, kaip feodalinė santvarka su stipriu imperializmu, o pietūs – kaip darbininkų ir demokratų aplinka)), pvz., 1931 m. balandžio 14 d., pasak ,,Manchester Guardin“, pradėta vykdyti neraštingumo problemos likvidacija. Mokantys rašyti asmenys turėjo mokyti po 2-3 beraščius, tokiu būdu kelti šalies kultūrinį lygį.[32] Taip pat rašyta apie įsteigtą profesinį Nankino universitetą ir stiprėjantį antireliginį sąjūdį, nukreiptą prieš užsieniečius krikščionis. Vėl ryškus neigiamas nusiteikimas prieš Vakarų pasaulį.

Galiausiai ,,Lietuvos žiniose“ fiksuojama kriminalistika, pvz., 1936 m., remiantis Berlyno duomenimis, Peipingo (Pekinas) mieste buvo nužudytas vokiečių profesorius, kurio mirties priežastis neaiški. Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis.

Tačiau viena žinutė Lietuvą tikrai turėjo nustebinti, o gal ir sukelti ilgus pokalbius visuomenės salonuose. Ji tiesiogiai lietė mūsų šalį, tuo metu dar gana konservatoriškų pažiūrų ir pasaulyje minimą ne taip dažnai. Straipsnis pasirodė 1933 m. spalio 19 d. pirmajame puslapyje. Joje skelbta apie Šanchajuje (tuo metu jis priklausė britams) mirtimi nubaustą lietuvę. Vakar (spalio 18 d.) vyriausiasis britų teismas Šanchajuje rado anglų pavaldinio, bet lietuvių kilmės našlę Katherine Hadley, kaltą užmušus į atsargą pasitraukusį jūros kapitoną Valter Youngs. Teismas ją nuteisė mirti, bet paragino jos pasigailėti.[33] Kaip teigta, bausmę dar turėjo patvirtinti britų ministerija, tačiau pabrėžta, kad tai pirmas atvejis Kinijoje, kai britų valdžia mirtimi baudžia moterį. Nors gynėjas bandė apginti kaltinamąją, teisėjas jo įvardintus apsvaiginimo ir provokacijos motyvus atmetė. Be to ir K.Hadley, išgirdusi nuosprendį, nerodė nei mažiausio susijaudinimo. Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis. Ji tarsi šmėkštelėjo viename numeryje ir tuojau pat pranyko. Kas buvo ši moteris ir kokios priežastys privertė ją nusikalsti? Iki šiol jos likimu nėra pasidomėta nei vienoje lietuviškoje istoriografijoje, tad telieka viltis, jog žinių išliko gausiuose Anglijos archyvuose, kurie privalėjo registruoti kiekvieną imperijoje įvykusį incidentą.

Daugiau straipsnių, susijusių su Kinijos vidaus kovomis arba jos noru modernizuotis, nepranešama. Lietuvai Kinijos vidaus kovos, viena vertus, priminė ne tokią seną pačių istoriją, kai ,,kūrėsi“ nepriklausoma šalis, kita vertus, kėlė baimę dėl naujų konfliktų pasaulyje pradžios bei nusistovėjusios tvarkos išardymo. Spausdindami užsienio naujienas, Lietuvos žurnalistai tarsi mokėsi į viską reaguoti staigiai ir įsijungti į Vakarų Europos žiniasklaidos tarpą.

***

[1]Ankstyvieji Lietuvos ir Kinijos ryšiai, http://www.lithuanian.net/minipedia/china/rudamina.htm

[2] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795, Vilnius, 2005, 365 p.

[3]The Last Emperor’s Humble Occupation, http://www.time.com/time/world/article/0,8599,2054364,00.html

[4] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas, Vilnius, 2008, 9 p.

[5] Jeans B. Roger., Democracy and Socialism in Republican China: The Politics of Zhang Junmai, 1906-1941http://books.google.lt/books?id=Kl3IpJfVarcC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[6] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas,….11 p.

[7] Viena iš priešiškų frakcijų, atskilusių nuo Beivango klikos (galinga vakarietiško stiliaus Kinijos imperijos armija, sukurta Cingų laikais XIX a. pab.) Kinijos respublikos laikais.

[8] Zarrow G. P., China in war andrevolution: 1895 – 1949, http://books.google.lt/books?id=ucfBFCzX-MMC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[9] Be pavadinimo // Lietuvos žinios, 15 nr., 1926, sausio 20 d., 1 p.

[10] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą // Lietuvos žinios, 87 nr., 1927, balandžio 20 d., 1 p.

[11] Ten pat., 1 p.

[12] Pasak istorikų, 1927 m. balandžio 12 d. ,,Baltojo teroro“ metu nužudyta 300 tūkst. komunistų visoje Kinijoje. Nors pasigailėta TSRS agentų Michailo Borodino ir Vasilijaus Bliucherio, leidžiant jiems pasitraukti tėvynėn.

[13] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą. – 1 p.

[14] Tolimųjų kinų liaudies valdžios padėtis // Socialdemokratas, 42 nr., 1927, spalio 27 d., 3 p.

[15] Ten pat., 3 p.

[16] Ten pat., 3 p.

[17] Darbo partija dėl Kinijos // Socialdemokratas, 4 nr., 1927, vasario 3 d., 4 p.

[18] Neramumai Kinijoj tebesitęsia // Socialdemokratas, 8 nr., 1927, kovo 3 d., 3 p.

[19] SSRS atstovybė Pekine saugojama // Lietuvos žinios, 89 nr., 1927, balandžio 22 d., 1p.

[20] Kantoniečių valdžios reikalavimai į svetimšalius // Lietuvos žinios, 90 nr., 1927, balandžio 23 d., 1 p.

[21] Šanchajuje bruzda komunistai // Lietuvos žinios, 259 nr., 1927, lapkričio 16 d., 1 p.

[22] Kinų studentų demonstracija už Trockį // Lietuvos žinios, 261 nr., 1927, lapkričio 18 d., 2 p.; Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą // Lietuvos žinios, 262 nr., 1927, lapkričio 19 d., 1 p.

[23] Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą………1p.

[24] Pietiečiai jau ties Pekinu // Lietuvos žinios, 107 nr., 1928, gegužės 18 d., 1 p.

[25] Lu John D., Agony of Choice: Matsuoka Yōsuke in the Rise and Fall of the Japanese Empire, 1880-1946, http://books.google.lt/books?id=km-9YkgxGbsC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[26] Pekinas vėl visos Kinijos sostinė // Socialdemokratas, 24 nr., 1928, birželio 14 d., 3 p.

[27] Kinijoj // Socialdemokratas, 25 nr., 1928, birželio 21 psl., 3 p.

[28] Naujosios Kinijos politika // Socialdemokratas, 27 nr., 1928, liepos 5 d., 3 p.

[29] Toks pats pranešimas minimas ir ,,Lietuvos žiniose“, 88 nr., 1927m., rugpjūčio 21 d. išspausdintame išsamiame straipsnyje apie SSRS vykdomą agresyvią politiką Kinijoje, siekiant sukiršinti kinus su užsieniečiais ir tokiu būdu užimti nors ir neoficialią valdžią.

[30] Nauja kominterno avantiūra Kinijoje. Vėl ruošiama ,,pasaulinė revoliucija“ // Lietuvos žinios, 83 nr., 1930, balandžio 10 d., 1 p.

[31] Kinija ir komunizmas // Socialdemokratas, 51-52 nr., 1930, gruodžio 30 d., 5 p.

[32] Kinai imasi žygių kovai su neraštingumu // Lietuvos žinios, 83 nr., 1931, balandžio 14 d., 2 p.

[33] Šanchajuje nubausta mirtimi lietuvė // Lietuvos žinios, 238 nr., 1933, spalio 19 d., 1 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2014 m. gegužės 13 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...