2012 Birželio 04

Nauji lietuvių gyvenimo kokybės standartai: darbas mieste, poilsis – kaime

veidas.lt


Lietuvoje yra net pusė milijono antrinio būsto savininkų, tai yra turinčių du ir daugiau būstų. Vis daugiau lietuvių gyvena pagal tokį modelį: dirba ir gyvena mieste, o ilsisi ir atostogauja kaime.

Radęs bent menkiausią progą Alytaus nuotekų valymo įrenginių gamintojos UAB „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius iš karto sprunka iš miesto į kaimą. Čia, kaimiškose vietovėse Alytaus rajone, – antrieji verslininko namai: gamtos prieglobstyje esančios dvi sodybos, kuriose S.Leonavičius su šeima ilsisi, leidžia savaitgalius ir atostogauja.
Viena verslininko sodyba, įrengta šiuolaikiniu stiliumi, yra vaizdingoje vietoje prie ežero, kurio pavadinimo S.Leonavičius prašė neminėti saugumo sumetimais (nes džiaugiasi bent jau iki šiol neprašytų svečių nesulaukdavęs). Antra – visiškai kitokia, autentiška senovinė, įspūdingame vienkiemyje su kluonu, tvartu ir lauko virtuve, kurioje dar neseniai, pasak verslininko, gyveno viena močiutė. Su ja verslininkas sako artimai susidraugavęs ir dabar toliau tęsiantis jos pradėtus darbus sodyboje.
„Pabūti ir padirbėti kaime – pats geriausias poilsis. Kiek tenka girdėti bendraujant su savo kolegomis verslo atstovais, dabar didžioji dalis lietuvių po darbų miestuose bėga į kaimus ir randa ten labai didelę palaimą ir atsipalaidavimą. Tai ypač svarbu tapo šiais laikais, kai tvyro tokia didelė ekonominė ir psichologinė įtampa“, – sako S.Leonavičius.
Verslininkas priduria, kad Palangoje pastarąjį kartą ilsėjosi bemaž prieš septynerius metus: kaimas jį traukia kur kas labiau nei poilsiautojų apgultas pajūris.
Vasarą S.Leonavičius savo sodybose praleidžia ypač daug laiko. Kaip kitiems patinka žvejyba ar medžioklė, taip „Traidenio“ vadovas su didžiuliu malonumu imasi pjauti žolę, sodinti agurkus, pomidorus ar darbuotis kviečių lauke. Keliaudamas po Vokietiją ir kitas šalis S.Leonavičius visada atkreipia dėmesį į prižiūrėtus laukus. Kviečiais savuosius keletą hektarų šiemet apsėjo vien todėl, kad ir jo žemės nedirvonuotų. Savo užaugintų daržovių, bulvių verslininkas mielai pasiūlo ir bičiuliams, kolegoms.
Kaimo žmonės, pamatę traktoriumi važinėjantį žymų verslininką, neretai pasiūlo savo pagalbą. Bet S.Leonavičius visuomet atsisako. Galėtų samdyti darbininkų visiems darbams, bet nemato reikalo to daryti. Dažnas kaimietis nustemba: ne visi pajėgia suprasti, kad žemės ūkio darbai verslininkui yra ne tik ne našta, bet didžiulė atgaiva. „Manau, reikia subręsti iki tam tikro laiko, kai žemės ūkis ima teikti malonumą. Tiesą sakant, dabar tai rekomenduočiau visiems verslininkams, nes geresnio būdo, kaip po savaitgalio atvykti į darbą skaidria galva, aš nežinau“, – svarsto „Traidenio“ vadovas.
Atšilus orams vis daugiau Lietuvos miestiečių – verslininkų ir įmonių vadovų, bankininkų, teisininkų ar medikų – virsta paprastais kaimiečiais, jei ne visą vasarą, tai bent savaitgalius ir atostogas leidžiančiais savo kaimo sodybose ar sodų nameliuose. Rinkdamiesi antrąjį būstą lietuviai pirmenybę dabar teikia nebe butams kurortuose, kaip iki krizės, o būtent kaimo sodyboms ar vasarnamiams patrauklesnėse sodų bendrijose.

Miestiečiai virsta kaimiečiais

Gyvenimas ir darbas mieste, o poilsis ir atostogos – kaime. Tai naujas lietuvių gyvenimo kokybės standartas, kurio siekti tampa ir populiaru, ir madinga.
Prieš penkiolika metų savo sodybą kaime, skirtą poilsiui nuo miesto šurmulio, turėjo dar labai retas lietuvis. Šiandien, apklausų duomenimis, savo sodybose vasaroja maždaug kas dešimtas Lietuvos miestų gyventojas.
Kaip rodo Registrų centro duomenys, Lietuvoje yra apie pusę milijono įvairaus antrinio būsto – butų, namų, sodybų ar sodų vasarnamių – savininkų bei bendrasavininkių. Tikslios apskaitos nėra, bet iš šių duomenų bei sociologinių apklausų galima daryti prielaidą, kad du ir daugiau būstų turi keli šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Taigi teigti, kad turėti antrus namus lietuviui tapo norma, dar anksti, bet jei kalbame apie didmiesčiuose gyvenančius bei didesnes pajamas gaunančius gyventojus, tarp jų pastaruoju metu ryškėja viena aiški tendencija: jau ne pirkti butą, o statytis namą. Arba gyventi bute, bet įsigyti sodybą kaime ar namelį gražesniuose soduose atokvėpiui gamtoje nuo miesto šurmulio.
Kita žmonių grupė kaip antrąjį būstą renkasi butus, ypač pajūryje ir kituose kurortiniuose miestuose, retesniais atvejais įsigyja atostogų namus Pietų kraštuose. Bet taip daroma labiau investavimo sumetimais – siekiant uždirbti iš nuomos ar perpardavimo. Be to, vilniečių, perkančių butus Palangoje ar Neringoje, po sunkmečio sumažėjo iki minimumo. Viena vertus, galimybės iš to uždirbti žinant dabartinę padėtį nekilnojamojo turto rinkoje atrodo labai miglotai. Antra vertus, brangstant degalams butai pajūryje nebevilioja ir tų vilniečių ar kauniečių, kurie juose ketino patys ilsėtis, o ne pirko norėdami investuoti santaupas.
„Žmonėms, kurie gyvena sostinėje ir nori turėti antrą būstą, kad galėtų daugiau laiko praleisti gamtoje, važinėti savaitgaliais į Palangą ir per brangu, ir pernelyg daug vargo, – sako nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal valdymas“ Konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius. – Todėl šiandien labiau domimasi netoli miestų esančiomis kaimo sodybomis bei sodų nameliais. Šie dabar ypač populiarūs. Apskritai pastaruoju metu labai aiškiai matome, kad žmonės iš butų keliasi į individualias erdves tiek sodų bendrijose, tiek kaimo vietovėse.“
Šią tendenciją pastebi ir didžiausią nekilnojamojo turto skelbimų portalą „Aruodas.lt“ valdančios bendrovės „Diginet LT“ direktoriaus pavaduotoja Viktorija Steponavičiūtė, apie tai liudija ir pastaruoju metu pagyvėjęs sklypų pardavimas, nors nekilnojamojo turto plėtotojai prognozuoja, kad šis reiškinys laikinas: esą degalams ir energijos ištekliams brangstant gyvenimas užmiestyje, ypač be infrastruktūros, ilgainiui praras savo patrauklumą, be to, namų bus statomasi mažiau vėl pabrangus statyboms. Taigi būsto statytojai linkę manyti, kad lietuviai ir toliau pirmenybę teiks butams, o ne namams, nors jų pastaraisiais metais statoma gana daug.
„Bet kol kas matome, kad kuo toliau, tuo labiau pirkėjai domisi gyvenimu individualiame name: nesvarbu, ar tai namas, sodas, sodyba, ar netgi sklypas, kurį nusipirkę būsto ieškantieji patys planuoja statytis namą“, – tendencijas nurodo V.Steponavičiūtė.
Taigi sodybų paklausa šalyje, pasak V.Steponavičiūtės, Lietuvai pamažu atsigaunant po sunkmečio vėl didėja. Jas miestuose gyvenantys lietuviai perka būtent savo savaitgalio poilsiui ar atostogoms, o joms pasibaigus vėl grįžta į miestus.
Mindaugas Kulbokas, „Newsec Baltics“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims, mano, kad didėjantis lietuvių noras turėti sodybą gali būti susijęs ir su tuo, kad pastaruoju metu labiausiai perkami minimalaus ploto butai. Noras praleisti dalį laisvalaikio erdviau, nei tarp ankštų buto sienų, taip pat skatina dairytis antro būsto kaime ar užmiestyje.

Sodyboje gera, bet mieste patogiau
Gyventi didmiestyje, o atostogauti kaime gydytojui kardiologui Pranui Šerpyčiui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjui, atrodo idealus variantas. P.Šerpyčio šeima turi sodybą daugiau kaip šimtas kilometrų nuo Vilniaus, šalia Druskininkų.
„Sodyboje labai smagu, bet gyventi mieste patogiau, ypač kai gyvenimas toks įtemptas ir yra vaikų, – mano kardiologas. – Kita vertus, važinėjant į sodybą labai padidėja degalų sąnaudos, o ir susisiekimas bei keliai Lietuvoje ne tokio lygio kaip, tarkim, Vokietijoje, kur greitkeliai lygūs kaip stiklas.“
Daug dirbantis gydytojas savo vienkiemyje itin gerai pailsi: važinėja dviračiu po apylinkes, bėgioja po mišką, mėgaujasi buvimu gamtoje, bet įvairių žemės darbų, priešingai nei kitas mūsų pašnekovas S.Leonavičius, jis nemėgsta. „Čia ieškau ramybės. Patinka pabėgti nuo miesto triukšmo, stebėti, kaip pienės, alyvos žydi, gamta keičiasi, kaip lapai pagelsta. Mėgstu būti sodyboje visais metų laikais. Be to, čia geras klimatas. Mano žmonai, kurią vargina migrena, sodyboje neskauda galvos. Nuvažiuojame ir į Druskininkų sniego areną, SPA centrus, lankomės renginiuose. Man patinka, kad net bendravimas parduotuvėje, aptarnavimas ten kitoks“, – pasakoja P.Šerpytis.
Panašiai į sodybą žiūri ir žinomi sostinės advokatai Laimonas ir Jurgita Judickai. Jų gyvenimo būdui tinkamiausias miestas: tris atžalas auginanti pora turi erdvų butą centre, o savo vasaros savaitgalių jie jau neįsivaizduoja be sodybos gražiose Sudvariškių apylinkėse Prienų rajone, už aštuoniasdešimties kilometrų nuo Vilniaus. Vasarą Judickai su vaikais sodyboje leidžia beveik kiekvieną savaitgalį.
Pasak J.Judickienės, įprastas jų savaitgalis atrodo maždaug taip: „Susirinkę savo plačią šeimyną iš Vilniaus išvykstame penktadienį po darbų. Atvykę vakare apsitvarkome. Šeštadienį anksti ryte išsimiegoję sukylame, geriame terasoje kavą, vaikai valgo blynus arba košę, paskui bėga žaisti ar sėda ant dviračių. Vyras eina pakurti pirties – tai jau tampa ritualu. Jei turime svečių, leidžiame laiką gamtoje kartu, jei ne, kapstomės po daržą, gėlynus, imamės kitų ūkio darbų.“
Teisininkų šeimai kaimo sodyba tapo labai brangi: pasak J.Judickienės, tai bene geriausias būdas atitrūkti nuo darbų ir rutinos, atsikratyti streso.
O štai kaunietis miškininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Stasys Mizaras priduria, kad nėra nieko geriau, kaip savo kaimo sodyboje stebėti tiesiog į kiemą užsukančių stirnų šeimyną ar briedį, ateinantį pagraužti pušaičių. Senuose sodybos medžiuose jis pakabino daug inkilų, kuriuose kasmet peri varnėnai ir musinukės, ir sėdėdamas verandoje mėgsta žiūrėti, kaip paukščiai neša maistą savo jaunikliams. Mizarų sodybai jau netoli dviejų šimtų metų: tai brangus šeimos palikimas, nes joje yra gimusi profesoriaus žmona, gyveno uošviai.
„Veiklos sodyboje daug: reikia ir žolę pjauti, ir mišką, septyniasdešimties metų senumo sodą, daržą prižiūrėti. Turime ir bičių, kūdrą, kurioje karosiukus auginame. Man patinka, kad sodyboje galiu dirbti fizinį darbą, o kai per vieną kilpą diržas susitraukia, tai iš viso fantastika“, – su pasitenkinimu apie laisvalaikį sodyboje pasakoja S.Mizaras.

Gerą sodybą rasti nelengva

Perkant sodybą lietuviui svarbiausi keli dalykai: kad būtų nedidelė kaina, kad sodyba būtų gražioje ir nuo miesto pernelyg nenutolusioje vietoje, pageidautina – šalia miško, ežero ar kito vandens telkinio. Nusipirkti sodybą pagal šiuos pageidavimus šiuo metu nėra taip jau paprasta. Bent jau aplink Vilnių jų pasiūla tikrai menka, nes dauguma geriausių variantų jau išpirkta.
Tiksliau, gali nesunkiai rasti jau įrengtą sodybą netoli miesto, bet už ją teks suploti ne mažiau kaip 500 tūkst. Lt (kuo vieta prastesnė, tuo kaina mažesnė). O didžiausią pasiūlą sudaro apleistos sodybos ne pačiose gražiausiose vietose – esančios toliau nuo miesto, su blogais privažiavimo keliais, į kurias reikia dar nemažai investuoti. Tai paprastai būna sklypas su sena medine troba be jokio vandens telkinio, o kainos svyruoja maždaug nuo 70 iki 150 tūkst. Lt.
„Ežeras, miškas, 1–1,5 hektaro teritorija, geras privažiavimas, puikus projektas, iki 30 km atstumas nuo miesto – taip galima apibūdinti populiariausias sodybas prabangių sodybų segmente. Kainos čia svyruoja nuo 1 iki 1,5 mln. Lt, o sandorių nėra daug, kokie penki šeši per metus, nors pirkėjai patrauklių variantų ieško nuolat, – pastebi M.Kulbokas. – Na, o jei kalbėsime apie ekonominę klasę, dažniausiai perkamos sodybos, nutolusios nuo miesto iki 70 km, su 0,5–1 ha dydžio sklypu, gana nudėvėtais senais pastatais, kaimo keliukų lygio privažiavimu. Čia kainos svyruoja nuo 100 iki 150 tūkst. Lt, o tokių sandorių būna iki šimto per metus.“
„Domoplius.lt“ projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius papildo, kad vidutinė parduodamų sodybų kaina, skaičiuojant pagal skelbimuose pateikiamą informaciją, šiuo metu siekia 130 tūkst. Lt. Pernai tokiu metu ji buvo šiek tiek mažesnė – apie 125 tūkst. Lt. E.Narbuntovičiaus teigimu, nuo ikikrizinių laikų sodybų kainos krito 60–80 proc., bet pastaruoju metu stabilizavosi.
„Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis mano, jog stebėtis, kad gerą sodybą rasti sunku, nereikėtų: „Pamėginkite Vilniuje pigiai nusipirkti gerą butą geroje vietoje. Tai yra visos nekilnojamojo turto rinkos atspindys.“
Vertintojas pastebi, kad vis daugiau sodybų pirkėjų nebereikalauja, kad šalia sodybos būtų vandens telkinys: tapo populiaru verčiau nusipirkti pigesnę sodybą be ežero šalia ir išsikasti dirbtinį tvenkinį. Tai esą nėra taip brangu, kaip daugelis mano. „Mes savo sodyboje taip pat turime du dirbtinius tvenkinius. Ši idėja pasiteisino“, – priduria advokatė J.Judickienė.
Beje, tipinis sodybos pirkėjas Lietuvoje, palyginti su ikikriziniais laikais, labai pasikeitė. Pasak S.Vagonio ir E.Narbuntovičiaus, 2005–2007 m. sodybos buvo drąsiai perkamos banko lėšomis ir pernelyg nesigilinant – perkama buvo viskas iš eilės, nes manyta, jog tai gera investicija, o dabar dauguma sodybų įsigyjama iš santaupų arba pardavus kitą turimą turtą. Be to, tinkamos sodybos paieškoms dabar skiriama itin daug laiko ir dėmesio.
Daugumai lietuvių sodybos – tai laikini savaitgalio ar atostogų namai, bet brokeriai pastebi, kad daugėja ir tokių gyventojų, kurie ieško sodybos kaime nuolatiniam gyvenimui. Tačiau tokiu atveju sodyba neturi būti nutolusi nuo miesto daugiau nei 40 km.
Be jokio gailesčio iš buto Vilniuje į sodybą kaime netoli Pikeliškių, 24 km nuo sostinės centro, prieš pusantrų metų išsikėlė ir gydytojas akušeris ginekologas Oldas Tamašauskas. Mediko sodyba yra netoli ežero, kuriame jis mėgsta buriuoti. „Man iki darbo nuo namų – apie 25 minučių kelio automobiliu, tai nėra daug, o gyvenimo kokybė sodyboje visai kitokia. Nors pragyvenau mieste aštuoniolika metų, gamta mane visada traukė“, – pasakoja O.Tamašauskas, po sunkaus darbo ligoninėje savo kaimo sodyboje pasisemiantis daug gerų emocijų.

Lietuviai, turintys du ir daugiau būstų

980 000    Tiek iš viso Lietuvoje skaičiuojama būsto savininkų ir bendrasavininkių
500 000    Tiek savininkų turi du ir daugiau būstų
290 000    Tiek antrinio būsto savininkų ir bendrasavininkių yra miestuose ir miesteliuose
217 000    Tiek antrinio būsto savininkų fiksuojama kaimiškose vietovėse

Kiek antrinio būsto savininkų esama šalies kaimo vietovėse (tūkst.)

Vilniaus r.    18,4
Kauno r.    9,5
Panevėžio r.    8,4
Kelmės r.    6,3
Klaipėdos r.    6,2
Molėtų r.    6,1
Varėnos r.    6,1
Anykščių r.    5,7
Rokiškio r.    5,6
Alytaus r.    5,6

Pastaba: pateikiami apytiksliai būsto savininkų skaičiai, naudojami naujausi Registrų centro turimi 2009 m. duomenys
Šaltinis: VĮ Registrų centras

Koks nekilnojamasis turtas jus šiuo metu domina? (proc.)

Butas    33
Namas    22
Sodas / sodyba    20
Sklypas    10
Butas nuomai    8
Patalpos nuomai    5
Namas nuomai    2

Šaltinis: nekilnojamojo turto portalo „Aruodas.lt“ lankytojų apklausa, 2012 m. gegužė

Brangiausios šiuo metu parduodamos sodybos

Brangiausių Lietuvos sodybų, skirtų asmeniniam poilsiui (neskaitant pritaikytų kaimo turizmui), kainos siekia kelis milijonus litų.
Nekilnojamojo turto skelbimų portale „Aruodas.lt“ didžiausios kainos – 3,3 mln. Lt prašoma už sodybą šalia Palangos, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, 1600 m nuo jūros. Sodybą sudaro 1935 m. vokiečių statytas namas, senas 600 kv. m ūkinis pastatas, garažas, tvenkinys. Sklypo plotas – 40 arų. Tiesa, besidominčiųjų šia įspūdinga sodyba neatsiranda. Nekilnojamojo turto brokerių nuomone, šeimininkai nustatė pernelyg didelę kainą. Mat nors ši sodyba gana arti jūros, idealiai sutvarkyta ir apželdinta, vis dėlto turi ir trūkumų, pavyzdžiui, galutinai renovuota tik viena gyvenamojo namo dalis.
Portale „Domoplius.lt“ brangiausiai įkainota sodyba Anykščių rajone, Mačionių kaime, Mušiejaus ežero pakrantėje. Naujos, prieš pat ekonominę krizę statytos sodybos su keturių hektarų sklypu kaina – 2,5 mln. Lt. Šiai sodybai priklauso apie 400 m ežero pakrantės, yra trys pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis namas su garažu ir gyvenamosiomis patalpomis svečiams priimti, pirtis, visa teritorija aptverta medine tvora. Skelbiama, kad nustatyta kaina negalutinė – galimos derybos. Nuo skelbimo pasirodymo pradžios sodybos kaina jau nukrito apie 14 proc.

Gražiausių sodybų savininkai jų priežiūrai skiria beveik visą laisvalaikį

Įvairiuose Lietuvos regionuose kasmet arba kas keletą metų renkamos bei apdovanojamos gražiausios sodybos. Tiesa, gražiausiomis paprastai išrenkamos tos sodybos, kuriose jų šeimininkai gyvena nuolat, o ne vien poilsiauja arba leidžia atostogas. Be to, paprastai apdovanojamos ne pačiose įspūdingiausiose vietovėse esančios prašmatniausios sodybos, kokių šalyje taip pat yra ne viena, bet tos, kurios pavyzdingiausiai sutvarkytos, apželdintos bei prižiūrėtos.
Štai gražiausia išrinktos Kauno apskrities sodybos Raseinių rajone, Viduklės miestelyje, savininkai Valdonė ir Virgilijus Kuzeriai jai puoselėti skiria didžiąją dalį savo laisvalaikio, o investuotų lėšų sako nebepajėgiantys suskaičiuoti. „Kiek kainuoja turėti gražiausią sodybą? Daug. Net apskaičiuoti nebeįmanoma, nes investuoti turi nuolat: vieną dalyką sutvarkai – žiūrėk, jau kitkas susidėvėjo. Be to, reikia labai daug pačiam dirbti“, – sako V.Kuzerienė.
Moteris prisipažįsta, jog neseniai išėjo trijų savaičių atostogų, kad nuravėtų daržus ir želdinius, sutvarkytų beveik šešiasdešimties arų sodybos teritoriją. Ir taip nuolatos: turint sodybą darbų visada atsiranda, be to, vietos senelių globos namuose dirbanti V.Kuzerienė su vyru veterinarijos gydytoju V.Kuzeriu ir sūnumis viską daro patys. Moteris pati pramoko formuoti ir prižiūrėti želdinius, genėti medžius, formuoti gyvatvores. Naujų įdomesnių augalų Kuzeriai ieško parodose, skaito specializuotus leidinius apie aplinkos tvarkymą, domisi specialistų patarimais. „Kitaip negaliu, man norisi, kad būtų gražu. Čia tarsi liga“, – sako tituluotos sodybos Viduklėje šeimininkė V.Kuzerienė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...