2010 Lapkričio 09

Parodos

Muziejai už skolinamus kūrinius atsilygina restauratorių paslaugomis

veidas.lt

"Veido" archyvas

Reta paroda muziejuose šiandien apsieina be eksponatų iš privačių kolekcijų

Lietuvos dailės muziejus, rengdamas dideles retrospektyvines personalines ar apžvalgines parodas, jau neišsiverstų be privačių kolekcininkų pagalbos. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos mokslo klausimais Laimos Bialopetravičienės, ypač daug paramos sulaukta rengiant Vytauto Kasiulio parodą “Rojaus sodai” ir neseniai rodytą Jono Rimšos darbų ekspoziciją. Šiai parodai keturiolika asmeninės kolekcijos paveikslų skolino ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

“Susitarti su meno kūrinių savininkais dėl eksponavimo muziejaus parodoje nebūna sunku. Priimant darbus pasirašomas specialus kūrinių perdavimo aktas, kuriuo muziejus įsipareigoja, kad laikinai jo žinioje atsiduriantys eksponatai bus visapusiškai saugūs. Tiesa, ne visi kolekcininkai sutinka būti viešai įvardyti, todėl dažnai jų pavardžių nei parodų salėje, nei kataloge nenurodome”, – teigia L.Bialopetravičienė.

Tą patį “Veidui” patvirtino ir Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Ši galerija iš privačių kolekcijų skolinosi darbų personalinėms Povilo Ričardo Vaitiekūno bei Vytauto Kairiūkščio parodoms. “Kolekcininkų pavardžių nenurodome ir todėl, kad meno kūriniai privačiose kolekcijose juda, savininkai keičiasi”, – aiškina galerijos vadovė.

Nors Lietuvos kolekcininkai kūrinius parodoms skolina nemokamai, muziejus jiems neretai atsilygina restauratorių paslaugomis. “Jei skolinamas darbas nėra idealios būklės, prieš parodą jis patenka į Prano Gudyno restauravimo centro specialistų rankas. Taigi savininkui tokiu atveju grąžinamas nemokamai sutvarkytas meno kūrinys”, – pasakoja L.Bialopetravičienė.

Kolekcijų uždarumas – sovietinis mitas

Meno rinkos agentūros direktorė ir Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė teigia, jog požiūris, kad privačiose kolekcijose “nusėdantys” dailininkų darbai visuomenei amžiams prarasti, susiformavo sovietmečiu, kai kolekcininkai būdavo tapatinami su įtartinais, nelegaliu būdu praturtėjusiais “buržuaziniais elementais”. Tačiau keičiantis visuomenės požiūriui kolekcininkai išlindo iš pogrindžio. “Kuo ilgiau dirbame, tuo labiau įsitikiname, kad privačių kolekcijų neprieinamumas tėra mitas. Kolekcininkai mielai skolina sukauptus lobius parodoms”, – tvirtina pašnekovė.

Tiesa, parodas ar meno leidinius rengiantiems menotyrininkams tenka gerokai paplušėti, kol surenka informaciją, kur saugomi vieno ar kito autoriaus darbai: jokių viešų registrų, galinčių jiems pagelbėti, paprastai nesama. “Kai rengėme leidinį apie dailininką Bari Egizą (1869–1946), pradėjome nuo nulio, tačiau aktyviai dirbant įmanoma surinkti dominančią informaciją. Kolekcininkai suvokia, kad veikiame dėl kultūrinės misijos, ir neatsisako pagelbėti”, – pasakoja S.Makselienė.

Savo ruožtu kone daugiausiai informacijos apie privačias kolekcijas šalyje sukaupęs Vilniaus aukcionas neatsisako padėti parodas rengiantiems muziejininkams.

S.Makselienė džiaugiasi, kad kolekcininkų Lietuvoje akivaizdžiai daugėja. Vieni iš jų pagalbon pasitelkia menotyrininkus, kiti kliaujasi nuosavu meniniu skoniu. Kaip geriau? “Dažnai tenka regėti kryptingus, išsamius, teisingus ir… tuo pačiu metu nuobodokus rinkinius, atskleidžiančius ne tiek savininko asmenybę, kiek samdomo menotyrininko skonį, aplinką ir draugų ratą. Man įdomesnės kolekcijos, turinčios savo istoriją ir savo klaidų. Sakyčiau, investuojantis į meno kūrinius žmogus turėtų dažniau vadovautis asmenine intuicija ir nebijoti klysti”, – teigia Meno rinkos agentūros direktorė.

Kūriniai pradingsta iš akiračio

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, neseniai atidaręs parodą Pylimo galerijoje, pasakojo, kad jau parduodant vertingesnius, “etapinius” paveikslus su pirkėju susitariama, jog nebus daroma kliūčių viešam kūrinio eksponavimui. Paprastai tokio susitarimo laikomasi, tačiau kai kurie paveikslai iš autoriaus akiračio vis dėlto pradingsta. “Gaila tų, kurie nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, išgyvenant emocinį palikimą, buvo pusvelčiui išdalyti, o vėliau už gerokai solidesnę kainą atsidūrė perpardavinėtojų rankose”, – liūdnai konstatuoja menininkas.

S.Makselienės nuomone, antrinėje rinkoje atsidūręs paveikslas dar nereiškia, kad savininkas juo nusivylė. “Menas privalo cirkuliuoti. Jei kūriniai parduodami oficialiame aukcione, didesnės nei 300 eurų vertės darbų autoriai ar jų teisių paveldėtojai įgyja teisę į 5 proc. atlyginimą, todėl toks perpardavimas autoriams finansiškai naudingas. Iš patirties žinau, kad paveikslai dažnai siūlomi parduoti tuomet, kai savininkai pristinga lėšų arba kolekciją paveldi naujas šeimininkas”, – teigia Vilniaus aukciono vadovė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...