2015 Sausio 14

Vytautas Basys

Mūsų mokslui garsinti trūksta geros vadybos

veidas.lt

Negalime norėti, kad mūsų mokslo rodikliai prilygtų didesnių ir turtingesnių šalių rezultatams, tačiau nereikia ir savęs nuvertinti. Labiau padėtų realių galimybių įvertinimas ir sprendimas, kaip tai geriausiai išnaudoti.

 

Vaiva Sapetkaitė

 

Apie Lietuvos mokslo padėtį ir vertinimą pasaulyje „Veidas“ kalbasi su Lietuvos mokslo premijos laureatu, apdovanotu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, chemijos ir geomokslų skryriaus pirmininku prof. habil. dr. Vytautu Basiu. Biomedicinos mokslų daktaro moksliniai interesai – ankstyva paveldimų ligų diagnostika, naujagimių medžiagų apykaitos sutrikimai ir perinatalinės hipoksijos reabilitacija.

 

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos mokslo padėtį: ar mes atsiliekame, ar tik per daug save nuvertiname?

V.B.: Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime. Jei lyginsimės su Kembridžu, Oksfordu ar kitais žymiausiais universitetais ir moksliniais centrais, žinoma, tokio lygio institucijų Lietuvoje neturime. Tačiau jei lyginsimės su įprastesnėmis Rytų ar net Vakarų Europos mokslo institucijomis, pamatysime, kad esame gana normalaus lygio. Yra tokių sričių, kuriose esame žemiau, bet yra tokių, kuriose įtaikome į Europos vidurkį. Sakykime, jei kalbėtume apie taikomuosius tyrimus, pavyzdžiui, organų transplantaciją, tai Lietuva juk negali būti organų transplantacijos aukštumoje vien dėl to, kad esame vos trijų milijonų gyventojų šalis. Su tiek gyventojų negali turėti tiek donorų, kiek turi kitos šalys, kuriose gyvena 30 mln. žmonių ar daugiau. Kita vertus, jei lygintume santykį, atrodytume normaliai.

VEIDAS: ES dažniausiai į mokslą daugiau investuoja verslas, o Lietuvoje didžioji dalis lėšų gaunama iš valstybės. Ar tokia finansavimo schema nėra ydinga?

V.B.: Prieš porą metų lankiausi Leipcigo kamieninių ląstelių centre Vokietijoje. Jie kamieninių ląstelių tyrimams iš tokių organizacijų kaip mūsų Lietuvos mokslo taryba gauna valstybinių pinigų, taip pat lėšų gauna iš Saksonijos žemės ir Van Hofferio instituto, siejančio mokslą ir verslą. Taigi apskritai yra net trys skirtingi fondai. Pavyzdžiui, JAV yra Nacionalinis sveikatos tyrimų institutas. Pažiūrėkime, kiek Billas Gatesas, verslo atstovas, duoda pinigų šiam institutui. Taigi turime realiai vertinti savo galimybes ir ką galime su jomis pasiekti.

VEIDAS: Inovatyviausiose šalyse, tokiose kaip JAV, Japonija, Pietų Korėja, didžioji dalis lėšų skiriama taikomųjų mokslų tyrimams, o Lietuvoje – atvirkščiai. Kodėl ir ką tai mums reiškia?

V.B.: Tai lemia ir tradicija. Lietuvoje dauguma institucijų buvo moksliniai tyrimų institutai, kurie vėliau virto universitetiniais institutais. Kadangi su pramone glaudaus ryšio nebuvo, jie daugiau orientavosi į fundamentinių mokslų tyrimus. Vis dėlto kai kurie moksliniai institutai nuo pradžių buvo labiau taikomieji. Pavyzdžiui, buvo toks Taikomosios enzimologijos institutas, iš kurio kilo biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher Scientific“, ir tokias tradicijas išlaikė. Tokiose srityse kaip chemija biotechnologijos tyrimai yra labiau fundamentiniai, bet daugiau su gyvenimu susijusių mokslų, sakykime, medicinos, institutai natūraliai vykdo labiau taikomuosius darbus.

Paminėčiau, kad vis per daug nukrypstame tai į vieną, tai į kitą pusę. Fundamentiniams mokslams tampa šiek tiek sunkiau gauti pinigų tyrimams nei taikomiesiems. Kita vertus, su taikomaisiais mokslais sudėtingiau, nes reikia parodyti produktą ir kažką įdiegti į gyvenimą, o fundamentiniai mokslai kuria teorijas, sklandančias ore. Vis dėlto pažiūrėję į Nobelio premijų skyrimą pastebėsime, kad visos Nobelio premijos įteikiamos po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų, pasirodžius tam tikriems fundamentiniams tyrimams. Atrodytų, blogai, kad mokslai buvo fundamentiniai ir nebuvo pritaikymo, bet štai – po kurio laiko jis atsirado.

Galėtume sakyti, kad mūsų biotechnologai, nagrinėjantys teorinius genų aspektus, atlieka fundamentinio mokslo darbus, bet po kurio laiko jie tikriausiai taps taikomaisiais. Pavyzdžiui, ką tik LMA vyko konferencija, ir vienas joje skaitytų pranešimų buvo „Hidroksimetilcitozino tyrimai priešinės liaukos vėžio tyrimams“,  paremtas prieš septynerius aštuonerius metus lietuvio Skirmanto Kriaučionio atliktu hidroksimetilcitozino tyrimu, kada gilintasi į genetiką. Matome, kad praėjus vos keletui metui teorinį dalyką imame taikyti gyvenime.

Moksle yra tam tikra piramidė. Pačioje viršūnėje – praktiškai pritaikyti, įdiegti darbai. Tačiau iki tol turi būti padaryta labai daug dalykų piramidės apačioje, ir, aišku, didelė dalis sugalvotų dalykų kylant į viršų atkrinta. Pateikčiau tokį pavyzdį: vaisto kūrimas prasideda nuo, tarkime, 20–30 ar net daugiau bandymų sukurti, sintezuoti molekulę, kuri pakeistų kažkokį procesą. Tada iš tų kelių dešimčių lieka vienas–trys variantai, kada jau atliekami klinikiniai tyrimai. Iš jų lieka vienas, kuris ir imamas taikyti praktikoje (arba nelieka nė vieno). Vis dėlto, kad atsirastų pritaikymas, pirmiausia tai turi atsirasti fundamentiniuose darbuose.

VEIDAS: Vadinasi, fundamentiniai mokslai turi tendenciją anksčiau ar vėliau tapti taikomaisiais?

V.B.: Taip, jeigu tik tinkamai organizuojami, ateityje jie turėtų būti pritaikyti praktikoje. Žinoma, čia daug kas priklauso nuo fundamentinių tyrimų specifikos. Kai kurie yra grynai teoriniai, tad juos sunku pritaikyti, bet, jei tai rimti darbai, tai dažniausiai jie, jų elementai vis vien atsidurs gyvenime.

Pavyzdžiui, turime Gamtos tyrimų centrą, ir viena ten nagrinėjamų sričių, kurios atstovas yra mūsų Lietuvos mokslų akademijos narys prof. Gediminas Valkiūnas, yra parazitų paplitimas paukščiuose. Pasiklausai – atrodo gana keista, bet tai privedė prie įdomių dalykų. Pavyzdžiui, maliarijos paplitimas gali būti susijęs ir su tuo, kad ją gali pernešti paukščiai, ir visi atitinkami procesai, vykstantys paukščiuose, gali turėti įtakos ir Lietuvai, nes mūsų paukščiai skrenda į pietus ir grįžta atgal į Lietuvą. Vadinasi, G.Valkiūno tyrinėjimai, nagrinėjantys patogenų perėjimą iš laukinės gamtos į žmonių populiaciją, reikšmingi. Tai atrodo kaip teoriniai dalykai, bet nežinia, kas nutiktų ateityje, jei tie patogenai pereitų iš laukinės gamtos į žmonių pasaulį. Taigi, čia teoriniai ar taikomieji darbai?

VEIDAS: Taip nutiko su ŽIV, tik ne su paukščiais, o su tam tikra šimpanzių rūšimi?

V.B.: Taip, bet yra ir daugiau pavyzdžių, kad ir Ebola. Apie ją žinojome dar būdami studentai, bet tada ji buvo Afrikoje – kažkur labai toli. Dabar mūsų gyvenimas pasikeitė, žmonijos judrumas išaugo, ir pamatėme, kad Ebola gali labai greitai atkeliauti ir į Lietuvą. Nepamirškime, kad galimi perėjimai nuo teorijos iki praktikos šiandien gali atrodyti vienaip, o po keleto metų – visai kitaip.

Mokslas irgi neabejotinai globalėja. Pernai į LMA konferenciją suvažiavo į tai besigilinantys mokslininkai iš viso pasaulio. Dabar tikrai nėra taip, kad tyrimai vyktų tik vienoje laboratorijoje ir būtų uždari, – didžioji dalis mūsų mokslininkų bendradarbiauja su užsieniu. Tik taip gali vystytis šiuolaikinis mokslas, specialistai bręsta tik mokydamiesi vieni iš kitų. Net sovietmečiu žinių semtis važiuodavome į Maskvą ar Sankt Peterburgą, kur susikirto daugybės mokslininkų bendradarbiavimas. Dabar tai pasikeitė Vakarų kryptimi. Tiesa, dalis žmonių išvažiuoja ir negrįžta, daugiausia dėl materialinių dalykų. Grįžta vienetai, jie pradeda eiti laboratorijų, tyrimų centrų vadovų pareigas, kurių atlyginimas jau yra padorus. Kita vertus, kai pasišneku su mokslininkais Vokietijoje, Šveicarijoje ar dar kur nors, tai jie irgi sako, kad iš ten daug gabiausių taip pat išvažiuoja.

Nepamirškime, kad mokslo rezultatai, ne tik mokslinių, bet ir paprastų žurnalų straipsniai visur stebimi. Kartais tai, ką darome Lietuvoje, pasičiumpa ir patys greitai ima plėtoti, o kartais tą mokslininką, turintį idėjų, kviečia dirbti.

VEIDAS: O kokių sričių Lietuvos mokslininkai labiausiai pripažįstami?

V.B.: Jei kalbėtume apie gyvybės mokslų fundamentinius tyrimus, tai labiausiai vertinami biotechnologai, kurie aktyviai dirba tarptautiniuose projektuose, jų darbai yra tokios pačios kokybės kaip ir užsienyje. Paminėčiau Sauliaus Klimašausko, Kęstučio Sasnauko aš Virginijaus Šikšnio tyrimus. Jie dirba su Oksfordu, Kembridžu, turi tarptautinių projektų ir yra puikiai žinomi. Taikomųjų mokslų, pirmiausia medicinos, reikalai kitokie. Užsienyje daugiau žinomi tie taikomieji medicinos darbai, kurie susiję su naujai iškilusiomis mokslo kryptimis, pavyzdžiui, genomika, proteomika. Šių sričių mokslininkams lengviau publikuoti straipsnius geruose žurnaluose ir jie yra geriau žinomi.

Mokslininkų žinomumą nusakome pagal tai, kiek jų straipsnių patenka į bibliografinę „Thompson ISI“ duomenų bazę. Koks nors „Nature“ žurnalas turi didžiulį cituojamumo indeksą ir paskelbus straipsnį jame mokslininko pasaulinis žinomumas greitai padidėja. Vis dėlto „Nature“ nespausdina visų mokslo krypčių straipsnių ir net puikūs medicinos srities straipsniai apie širdies chirurgiją ten nepasirodys. Nutinka, kad kardiochirurgai yra puikiai žinomi savo srityje, bet ne itin žinomi tarp pasaulio mokslininkų. Neįsivaizduoju, kokios operacijos reikėtų, kad šiame žurnale apie tai būtų išspausdintas straipsnis.

Antra vertus, jei kaip mūsų mokslininkas Limas Kupčinskas tyrinėjate žarnyno florą sergant žarnyno uždegiminėmis ligomis ir į tyrimus įvedate genetinius faktorius,  kadangi tai jau yra molekulinio lygio tyrimai, galėtumėte išspausdinti straipsnį tokiame žurnale, tapti žymus ir turėti gerą citavimo indeksą pasaulinio mastu. Laimė dažnai priklauso nuo to, kokioje srityje darbuojatės. Nors ir vienų, ir kitų pripažinimas savaip didelis: sakykime, jei pasaulinis širdies chirurgijos kongresas rengiamas Vilniuje, tai aišku, kad mūsų kardiochirurgai pasaulyje yra vertinami, nors pažiūrėjus į jų ir mūsų biotechnologų cituojamumo indeksus skirtumas būtų didžiulis.

Kaip matome, yra daugybė niuansų, ir tyrimų kokybė ne visada būna tokia svarbi, kiek bangos ir tendencijos moksle. Pavyzdžiui, dėl minėto S.Kriaučionio molekulinės genetikos darbo daug tikimasi pasiekti genetikos srityje, nes atrandami tam tikri procesai, leidžiantys geriau suvokti tam tikrus ląstelinio, molekulinio lygio pokyčių dėsningumus. Kita vertus, jei būčiau padaręs unikalią operaciją dėl kokios širdies ydos (fantastika – vaikas išgyvena, na, bet kiek tokių vaikų būtų?), vertinant žmogaus gyvybės aspektu tai būtų didelis pasiekimas, bet vertinant globaliai – tokios problemos išsprendimas nėra reikšmingas laimėjimas.

Pavyzdžiui, šiemet du tyrėjai pretendavo tapti LMA nariais. Vienas jų dirba su bioinformatika (kitaip tariant, kompiuteriais modeliuojami molekulinio lygio procesai, baltymų sintezė ir t.t.) ir jo cituojamumo indeksas yra ypač didelis. Kitas pretendentas atliko tyrimus apie vabzdžius, tyrinėjo gintaro inkliuzus ir lygino su kituose žemynuose randamais vabzdžiais. Matome, kad jų cituojamumo indeksai labai skirtingi, bet ir vienas, ir kitas savo srityje žinomi pasauliniu mastu.

VEIDAS: Gal galėtumėte paminėti dar daugiau mokslo žvaigždžių iš jūsų vadovaujamo skyriaus kuruojamų sričių?

V.B.: Minėjau G.Valkiūną. S.Klimašauskas yra molekulinės biologijos žvaigždė, taip pat LKupčinskas, kuris užsiima genomikos reikalais ir tyrinėja genomo pokyčius sergant tam tikromis ligomis.

VEIDAS: O kokia geomokslų padėtis?

V.B.: Kur kas sudėtingesnė. Tai yra mūsų Lietuvos žemės mokslai. Didžioji dalis jų tiria mūsų vandenis, iškasenas, energetiką, šiek tiek plačiau ir klimatą. Tai labai lokalus mokslas. Mūsų mokslininkai puikūs, bet kiek mumis gali būti domimasi? Jiems ypač sudėtinga tapti tarptautinio masto mokslininkais, nors mums jų darbai gali būti tikrai reikšmingi.

VEIDAS: Priėjome prie mokslo lokalumo klausimo. Ar gerai suprantu, kad dalis mokslinių tyrimų, nors ir yra įdomūs, svarbūs, neišeina už Lietuvos ribų, nes paprasčiausiai nėra išverčiami ar nepadaromas kitas techninis ar vadybinis darbas?

V.B.: Mokslo lokalumas iš tiesų yra didelė problema – dėl įvairių priežasčių. Kad ir dėl dalies mūsų mokslo ar politikos atstovų požiūrio į mūsų vietinius mokslo žurnalus. Esą jei moksliniai straipsniai spausdinami tik vietiniuose mokslo žurnaluose, darbai mažai ko verti.

Čia ir pasimato didžioji problema: atradau kokio nors upelio tekėjimo aspektą, kažkokius svarbius to ypatumus, kas tam tikram regionui gali padaryti kur kas didesnę įtaką nei atrastas DNR sekos pokytis, bet tarptautiniame žurnale to paprasčiausiai niekas nespausdins. Manau, reikėtų daugiau balanso ir turėtų būti labiau atsižvelgiama į tai, kad mūsų kraštui svarbūs darbai – gal ir mažai cituojami – būtų tinkamai įvertinti. Tai turėtų būti daroma pagal kitokius principus.

O mokslininkai stengiasi publikuoti savo straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, bet ne visada pavyksta. Vis dėlto pritarčiau, kad šiam reikalui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kita vertus, visuose mokslo institutų vertinimuose už tarptautiniuose mokslo žurnaluose spausdintas publikacijas gaunama gana mažai balų, ir taip savotiškai žlugdome savo situaciją. Tiesiog trūksta adekvataus šio aspekto vertinimo, o juk nuo gautų balų priklauso dalyvavimas projektuose, tai svarbu norint jų gauti ir pan.

VEIDAS: Pažiūrėjus į Europos patentų tarnybai pateiktas paraiškas matyti, kad lietuviai labai atsilieka. Kodėl taip yra?

V.B.: Tradicijos, požiūris į patentavimo reikšmę, gal kažkuria dalimi suveikia ir finansinis aspektas (už tai yra imamas tam tikras mokestis). Taip pat vertinant mokslinį indėlį patentai buvo ne visai teisingai traktuojami, tad nebuvo didesnės motyvacijos kažką patentuoti. Kiekvienas institutas metų pabaigoje aprašo savo nuveiktus darbus, produkciją. Kitaip tariant, jų straipsniai „Thompson ISI“ gauna tiek balų, kažkoks produktas – tiek, kitas – tiek. Taigi sakyčiau, kad gal kažkurį laiką patentams nebuvo teikiama tiek balų, kad vertėtų dėl jų stengtis. Tai paprasčiausiai yra veiklos vertinimo politikos yda. Vis dėlto, mano nuomone, kuo toliau, tuo labiau šitai imama vertinti.

VEIDAS: Iš šio pokalbio atrodo, kad mūsų mokslininkų tyrimai dažnai nenusileidžia kokybe, bet mums dažnai pritrūksta vadybinių, netgi rinkodarinių sprendimų garsinant mūsų mokslą. Ar galima tai konstatuoti?

V.B.: Neabejoju, kad taip ir yra. Tai vaidina nemažą vaidmenį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...