2014 Rugpjūčio 30

Audrius Bačiulis

Mūšis dėl Žaliojo tilto – tai kova dėl galutinio Lietuvos išlaisvinimo

veidas.lt

Sovietmetį šlovinantys balvonai ant Žaliojo tilto Vilniuje – tai visų sovietizuotų lietuvių dvasinė atrama, inkaras, jungiantis juos su sovietine praeitimi ir suteikiantis galios priešintis Vakarų civilizacijai, o laisviems piliečiams – tai pančiai, neleidžiantys paversti Lietuvos sostinės galutinai laisvu nuo sovietinės praeities europietišku miestu.

Atvirai sakant, savaitės pradžioje visai neketinau dar kartą rašyti apie tuos sovietinius balvonus – esu apie juos komentavęs daugybę kartų, pastarąjį sykį visai neseniai, gegužės mėnesį, kai po Rusijos agresijos Ukrainoje sovietinių simbolių Vilniaus centre tema vėl tapo aktuali, o kelios paminklosaugininkės nedelsiant šoko aršiai jų ginti, tikindamos, kad bent vienas sovietinės okupacijos simbolis privaląs išlikti.

Regis, jau visi argumentai šiame nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tebesitęsiančiame ginče išsakyti, visi skulptūrų gynėjų argumentai paneigti, o ir patys gynėjai užsiima labiau demagogija, nei argumentavimu. Laisvos Lietuvos sostinėje sovietinių okupantų statuloms vietos nėra ir būti negali, jos turi būti nugriautos, ir taškas. Ir nesvarbu, ką apie tai mano sovietosaugininkėmis virtusios paveldosaugininkės, nes ne joms spręsti.

Nepaisant to, statulos tebestovi, nes nei Vilniaus miesto, nei valstybės valdžia nedrįsta priimti politinio sprendimo (kitokio čia ir būti negali, nes Žaliojo tilto balvonai įrašyti į valstybės saugomo kultūros paveldo registrą) ir jas nugriauti. Privalu atkreipti dėmesį, kad per visą tą laiką, kurį ginčijamasi dėl Žaliojo tilto statulų, nė vienas svarbesnis, pareigas einantis politikas, ypač vykdomojoje valdžioje, nė karto nedrįso išreikšti aiškaus požiūrio į jų likimą. Netgi tiesiai klausiami politikai paprastai išsisukdavo, aiškindami, esą tai kultūros paveldo dalykai, ne jų kompetencijos reikalas, tegu sprendžia menotyrininkai, architektai ir paveldosaugininkai. Tokiu savo išsisukinėjimu tik parodydami, kad Žaliojo tilto balvonų likimas iš tikrųjų yra labai jautrus politinis klausimas, kurį spręsti politikai paprasčiausiai bijo. Ne tik todėl, kad tuos balvonus jau kuris laikas globoja Rusijos ambasada ir Maskvos savivaldybė, vienu metu net siūliusi pinigų jiems atnaujinti.

Karo strategijoje yra iš vokiečių ~Blitzkriego laikų pasiskolinta sąvoka ~Schwerpunkt (paprastai į kitas kalbas neverčiama), reiškianti tą esminį kovos linijos tašką, į kurį smogus visomis turimomis jėgomis ir pasiekus iš pirmo žvilgsnio vietinės reikšmės pergalę sutriuškinama visa, kartais daug gausesnė priešo kariauna. Jeigu laimi kautynes dėl ~Schwerpunkto, vadinasi, laimi ir visą mūšį, nes jį praradusios priešo pajėgos pakrinka, pradeda trauktis iš kovos lauko, o dar truputį spustelėjus ima paniškai bėgti. Ir atvirkščiai – kol ~Schwerpunktas laikosi, tol pergalės kitose kovos linijos vietose neturi esminės įtakos mūšio baigčiai.

Mintis apie Žaliojo tilto statulas, kaip mūšio ~Schwerpunktą, kilo praėjusią savaitę, grupei žinomų visuomenės ir žiniasklaidos atstovų (tarp jų ir man) pasirašius pagal visas taisykles parengtą ir su Peticijų komisija suderintą peticiją dėl sovietinių simbolių pašalinimo, kurią privaloma tvarka turės svarstyti Seimas ir Vyriausybė. Vos šiai žiniai pasklidus, nedelsiant įsiplieskė batalijos. Statulų gynėjai darniomis gretomis pakilo į mūšį, prasimanydami vis naujų, vis rafinuotesnių ir vis  europietiškiau skambančių argumentų, kurių esmė vis dėlto nekinta jau ketvirtį amžiaus: okupantų simboliai, užkelti ant centrinio Lietuvos sostinės tilto, privalo išlikti ir toliau šlovinti sovietų pergalę prieš Lietuvos Respubliką. Matant tokią bekompromisę kovą iš abiejų pusių, kilo mintis, kad tai, kas vyksta, yra kažkas daugiau nei kova dėl paveldo, mylimo skulptūros dėstytojo atminimo ar jaunystės sentimentų.

Požiūris į Žaliojo tilto statulas visą Lietuvos visuomenę labai aiškiai dalija į dvi dalis pagal jos požiūrį į sovietmetį ir okupaciją. Tai požiūris ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, ir netgi visuomenės bei valstybės ateitį.

„Šiaurės Atėnų“ straipsnyje „Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis“ sociologijos mokslų daktarė Rasa Baločkaitė rašo: „Tokie objektai, kaip Žaliojo tilto skulptūros, primena sovietinį laikotarpį be jokių nuorodų į režimo nusikaltimus. Būtent tokie objektai sudaro ypatingą paveldo objektų grupę – vadinamąjį disonansinį paveldą. Tai objektai, kurie kelia kognityvinį disonansą, objektai, apie kuriuos sunku kalbėti, bet sunku ir tylėti. Tai yra tie objektai, dėl kurių visuomenė nepajėgia pasiekti susitarimo, ką jie reiškia ir kaip jie turėtų būti įkomponuojami į didįjį pasakojimą apie save. Tiems žmonėms, kurie arba patys tiesiogiai, arba jų šeimos patyrė sovietinio režimo piktadarystes, netgi menkiausi sovietinį režimą primenantys ženklai gali tapti dirgikliu, išprovokuojančiu skausmingus prisiminimus ir verčiančiu pakartotinai juos išgyventi taip, lyg jie būtų tikri. Tačiau yra ir kita medalio pusė – tyrėjai taip pat pastebi faktą, kad žmonės skausmingai išgyvena radikalius savo gyvenamosios aplinkos pokyčius. Aprašytasis sindromas, ~displacement without relocation, t.y. vietos praradimas neišvykstant iš namų, reiškia, kad staiga pasikeitusi gyvenamoji aplinka, kurioje nebelieka pažįstamų, emociškai reikšmingų objektų ir ženklų, pasidaro svetima, nejauki ir bereikšmė.“

Štai taip: Žaliojo tilto statulos – tai visų Vilniaus ir Lietuvos ~sovietukų dvasinė atrama, jų atsparos taškas, jų sąsaja vienu metu ir su sovietine praeitimi, ir su sovietinį revanšizmą atvirai propaguojančia dabartine Rusija. Tai kovos dėl galutinės Lietuvos desovietizacijos ir jos pavertimo modernia europietiška valstybe ~Schwerpunktas. Kol tie balvonai ant Žaliojo tilto stovi, tol ~sovietukai randa savyje galių priešintis ir laisvėjančiai Lietuvos visuomenei, ir Lietuvos valstybei. Kai Žaliojo tilto balvonai kris, Lietuva ~sovietukams taps „svetima, nejaukia ir bereikšme“, nes kartu su jais žlugs ir iliuzija, esą viską dar galima atsukti atgal, su kuria daugelis jų gyvena, žiūrėdami senus sovietinius ar naujus rusiškus filmus, televizijos laidas, klausydamiesi sovietinės muzikos ir per „Rusijos dienas“ šlaistydamiesi apsivilkę Sovietų Sąjungos herbais papuoštus marškinėlius.

Krisdami nuo Žaliojo tilto balvonai išmuš pagrindą iš po kojų ir tiems ~kriptosovietukams, kurie tarsi ir neblogai įsitaisė laisvoje Lietuvoje, bet vis mėgsta kartoti „ir tada dirbę Lietuvai“, teigdami valstybinį, politinį ir institucinį tęstinumą tarp sovietų okupuotos LSSR ir dabartinės Lietuvos Respublikos, o kartu unisonu su Kremliaus propaganda neigdami ir patį Lietuvos okupacijos faktą.

Tad kova dėl Žaliojo tilto išlaisvinimo nuo sovietinių simbolių – tai ir kova dėl galutinio Lietuvos išlaisvinimo.

 

Žaliojo Tilto statulos – tai kovos dėl galutinės Lietuvos desovietizacijos ir jos pavertimo modernia europietiška valstybe ~Schwerpunktas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. liniuote liniuote rašo:

    Okupantu simbolikai nera ir negali buti vietos ne tik ant Zaliojo tilto,bet ir Lietuvoje.Sita propagandine nesamone uzkast giliai po zeme.Ir taip per ilgai akis bado,turim,privalom,pagaliau Lietuvoje padaryti desovietizacija!!

  2. Versija Versija rašo:

    Gal tie balvonai reikšmingi didžiosios politikos požiūriu. O kaip su Cvirka. Kas jį gina ir ką jis veikia Vilniuje. Ką reiškia visuotinis abejingumas tam Stalino saulės vežėjui? Ar mes iki šiol jį gerbiame, tą okupantų ir jų politikos garbintoją.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...