2015 Birželio 20

Montvilos trikampis, arba gyvenimas šalia kalėjimo

veidas.lt

S. Kairio nuotr.

Dailė. Naujoji tapytojos Arūnės Tornau paroda „Nykstantys vaizdiniai“ – apie mirtį, kurią lydės prisikėlimas.

Dairomės su autore po saulės nutviekstą galerijos salę ir konstatuojame: na, „neištrauks“ žurnalo poligrafija jos paveikslų reprodukcijų su visomis esminėmis subtilybėmis. Ir tų migloje paskendusių nudžiūvusių žolynų skaitytojas neįžvelgs, ir metalo rūdžių rašto faktūros, ir mažyčių kontūrinių figūrėlių, kurias iš visų paveikslo pakraščių įsiurbia amžinosios šviesos verpetas.

Sakau, tie verpetai – tarsi išblukintos, ratu išsuktos dėmės paveikslų epicentre – labiausiai ir traukia akį šioje parodoje. Jau ta mįslingoji anapusybės magija… O Arūnė ir nesigina, kad birželį, pačiame gamtos žydėjimo įkarštyje, nusprendė pašlovinti mirtį ir nykimą.

„Šios parodos leitmotyvas – elegiški gamtos kaitos ciklo aspektai. Vaizduoju tai, kas lieka iš žavingųjų žiedų jiems nudžiūvus. Tai, kas, paviršutiniškai vertinant, yra „negražu“, o realiame gyvenime dažniausiai nukeliauja į kompostą. Tačiau nunykimas kartu reiškia ir prisikėlimo artėjimą. Tai apokaliptinis ciklas, atsikartojantis ne tik gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime“, – teigia menininkė.

Ji neslepia, kad progų panašiems apmąstymams jai toli dairytis nereikia: namie A.Tornau slaugo sunkiai pasiligojusią mamą ir kasdien stebi lėtą artimo žmogaus nykimą. Patirtis – iš tų, kurią turėdamas pašiurpsti, kai kas nors linki tau ilgų gyvenimo metų. „Sakyčiau, per ilgas gyvenimas yra pabauda už nuodėmes. Kiek jam verta gyventi – žmogus dažniausiai nujaučia pats, tik neįstengia šių procesų reguliuoti. Egzistavimas gyvybiškoms jėgoms išsekus niekada nebūna džiaugsmingas. Laiku pasitraukti  – didžiausia dovana, deja, ne kiekvienas ja  apdovanojamas“, – primena A.Tornau.

Mažame Dailininkų sąjungos galerijos kambarėlyje, kur laikomos kūrinių atsargos, – antra tiek parodon netilpusių Arūnės paveikslų. Ten, pirštais pervertęs į sieną atremtų drobių „knygą“, gali įžvelgti ir ryškesnių spalvų, tačiau šįsyk autorė tvirtai apsisprendė subtiliai pamokyti vilniečius ieškoti nykstančio grožio, nors anksčiau buvo žinoma spalvų ir faktūrų turtinga tapyba.

„Nesiekiau apgalvotai priešpriešinti paviršutiniško džiaugsmo, veržlaus vešlumo estetikos tam, kas dabar intuityviai stumiama į užribį, nors yra svarbi ir vertinga mūsų gyvenimo dalis. Netgi studentai žino, kad piešti žilą, raukšlėtą moterį gerokai įdomiau nei jauną, seksualią mergaitę. Bėda ta, kad žūtbūtinis skubėjimas ir siekimas pirmauti lemia nepakankamą auditorijos domėjimąsi menu ir subtiliais žmogiškais dalykais“, – konstatuoja pašnekovė.

Jos drobės iš tiesų technologiškai pasendintos, bet tai jau tapybos chemijos zona, į kurią nenoriai įsileidžiami diletantai spoksotojai. O štai minėtos „ištrintos“ dėmės tėra apgalvota optinė apgaulė. Ir pati dailininkė sako tik bedėliodama parodą atradusi, kiek daug jos darbuose prisirinko sufokusuotos  šviesos motyvo, nors mirties tunelių tvirtina kasnakt nesapnuojanti.

„Man visuomet buvo svarbus spalvos „brangumas“, jos vibracijos įspūdis kūrinyje. Anksčiau tai pasiekdavau aukšta faktūra – daugeliu persišviečiančio dažo sluoksnių. Dabar sluoksnių mažiau, ir tie patys – ploni, akvareliški. Todėl kartais eksperimentuoju naudodama tai, kas akademinėje tapyboje nerekomenduojama: pieštuką, įvairiausias kreideles, pigmentus“, – pasakoja autorė.

Šiek tiek Arūnės kūrybinės virtuvės paslapčių galėtumėte išskaityti ir iš antrosios, žiūrovui nerodomos paveikslo pusės. Nustebtumėte išvydę senų ornamentais margintų staltiesių raštus: pasirodo, dailininkė įsisuko į nenaudojamų mamos atsargų spintą. Ir visiems savo draugams primena, kad neišmestų senų lininių užuolaidų ar staltiesių, nesvarbu, kiek neįveikiamų dėmių ant jų laikui bėgant prisikaupė: po specialaus grunto sluoksniu niekas nebeįžvelgs nei raudono vyno pėdsakų, nei pačių audinių raštų. Kartais didesnio formato darbui naudojami net keli sudaigstyti audiniai, o išradingai kompozicijoje paslėptos siūlės tik paįvairina kūrinio faktūrą.

Antra vertus, ne iš gero gyvenimo taip daroma: „Matote šitą paveikslą? – mosteli Arūnė anaiptol ne paties didžiausio parodos darbo link. – Tai va: naujas tokio formato gruntuotos drobės gabalas kainuoja 50 eurų. Žinau, nes šiandien dar vieną leidau sau nusipirkti kartu su pora naujų teptukų – parodos atidarymo proga…“

Taigi tapyba pamažu virsta ne kiekvienam įkandama prabanga. O Paryžiuje ar Briuselyje apsistoję lietuviai jau seniai tvirtina, kad ten vaikų lavinimas dailės mokyklose, aprūpintose visomis reikalingomis priemonėmis, tėvams atsieina daugiau nei muzikos pamokos. Todėl ir interesas dailei pastebimai slopsta.

A.Tornau pati daugelį metų dirba su vaikais: anksčiau dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, dabar su pageidaujančiais mokiniais užsiima privačiai.

„Mėgstu vaikus „užpilti“ sudėtingomis temomis. Pavyzdžiui, paaiškinusi esminius laikotarpio dailės bruožus prašau nupiešti Rembrandto arba Caravaggio paveikslo reprodukciją. Svarbiausia ne tai, kaip tiksliai vaikui pavyksta pavaizduoti Caravaggio „Nukirstą Medūzos galvą“, o tai, kad jis ilgam įsimena tiek dailininką, tiek mitologinę Medūzą Gorgoną, kuriai nevalia pažvelgti į akis. Tik nereikia vaiko gąsdinti ilgai pasakojant, koks didis menininkas buvo Caravaggio. Mano metodas – įmurkdyti ir leisti savarankiškai išplaukti“, – sako A.Tornau.

Jos buvę mokiniai šiandien – ir gydytojai, ir ambasadoriai, tačiau mokytoja dėl to visai neliūdi: gilesnis estetikos suvokimas praverčia ne vien menininkams. Tačiau kai jaunieji Arūnės auklėtiniai teiraujasi, ar verta jiems mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, o augesni – ar pakaks turimų gabumų dailės studijoms, tapytoja pataria rimtai apsvarstyti ir galimas alternatyvas.

„Pati nežinau, ar man skatinti jaunuolius eiti šiuo keliu, ar verčiau atkalbinėti. Tas kelias toks  nenusakomai sudėtingas: visąlaik esi vienas su savo mintimis, o kur dar materialiniai aspektai… O jei pradėsi skaičiuoti, kaip čia pigiau nutapius paveikslą, irgi nieko gera neišeis. Kai prieš tave guli teptukai ir dažai – privalai pamiršti, ar jie rusų, ar olandų gamybos. Kai reikia dažus nuo paveikslo nuskusti – skuti neskaičiuodamas, kiek eurų pražuvo veltui. Bet dar baisesnė katastrofa būtų galvoti, kaip čia nutapius paveikslą, kurį kas nors nupirktų“, – svarsto menininkė, neabejojanti, kad vienintelis teisingas pasirinkimas – vaizduoti tai, kas pačiam atrodo įdomu.

Prastai išplėtota šiuolaikinės lietuviškos dailės rinka, pasak Arūnės, turi ir santykinai teigiamų bruožų: ji išlaisvina menininkus, suvokiančius, kad šansai parduoti paveikslą vis tiek labai menki. Taigi galima leisti sau malonumą eksperimentuoti. O ką tuomet veikti su nutapytomis drobėmis?

„Klausiate visai kaip mano vyras“, – atsidūsta Arūnė, puikiai suprantanti, kad dirbtuvės kampe stovės vienu atremtu paveikslu daugiau. Tačiau tikram menininkui darbas – kaip narkotikas, o didžiausias įmanomas siaubas  – likti aklam. Kad netektų, kaip Henri Matisse’ui, gyvenimo finale aplikacijų karpyti…

Nors savo mokinius prieš ryžtantis dailės studijoms ragina gerai pagalvoti, savo dukters Ūlos atkalbėti nuo menotyros studijų Arūnė nesistengė: teigia, kad toks kelias lengvesnis nei kūrėjo. Šiuo metu parodų kuratorė Ūla Tornau rašo daktaro disertaciją, kurios tema – sostinės Lukiškių kvartalo stalininės epochos pastatų architektūros bruožai.

Šiame kvartale, tiesa, ankstėliau statytame name J.Savickio gatvėje šalia mūrinės kalėjimo sienos, užaugo ir pati Arūnė. Vieną savo straipsnių ji yra skyrusi filantropui ir finansininkui Jozefui Montvilai, kurio vardu prieš šimtą metų buvo vadinama ta pati sostinės gatvelė. Be kita ko, anuometinis bankininkas ir fabrikantas J.Montvila šalia savo paties valdomo Žemės ūkio banko, stovėjusio dabartinio Nacionalinio dramos teatro vietoje, buvo atkėlęs ir Ivano Trutnevo ketverių metų piešimo kursus, 1904 m. pervadintus paties mecenato vardu. Šiuose kursuose, be amatininkų, buvo ugdomi juvelyrai, tapytojai ir skulptoriai, čia pat, trečiame aukšte, veikė ir lietuviškos dailės parodos. Padedant J.Montvilai, dailės parodos rengtos ir pranciškonų vienuolyno patalpose Trakų gatvėje. 1935 m. skverelyje šalia šio vienuolyno dėkingi miestelėnai J.Montvilos atminimui atidengė paminklą.

Lukiškių kvartalui J.Montvila labiausiai nusipelnė tuo, kad būtent čia dvidešimto amžiaus pradžioje iškilo vadinamoji Montvilos namų kolonija. Jos idėją architektai nusižiūrėjo nuo angliško tipo namų su sodais, todėl kiekvienas pastatas čia turi nedidelį lopinėlį žemės. Kolonijos statybai miesto pakraštyje (sunku patikėti, bet prieš šimtą metų Lukiškių aikštė tebebuvo miesto pakraštys), prie Neries, nupirktas sklypas. Bankininkas J.Montvila Namų statybos draugijai išrūpino paskolas, o tie, kurie išgalėjo, iš draugijos pirko sklypelius. Namų, išeinančių į J.Tumo-Vaižganto gatvę, fasadai buvo platesni – ten gyveno turtingesni žmonės, o šonuose, einant Lukiškių kalėjimo link, nameliai siaurėjo, taigi ten veikiausiai kūrėsi ne tokie pasiturintys miestiečiai.

Arūnės šeima gyvena būtent čia, kalėjimo kaimynystėje, todėl savaitgalių vakarais, kai praeivių mažiau, dažnai girdi kalinių ir šiapus tvoros stypsančių jų draugų bei mylimųjų pokalbius: tiek apie meilę, tiek apie narkotikus.

Sovietmečiu Montvilos kolonijos trikampyje gyveno nemažai kariškių ir saugumiečių, nes netoliese – ne tik kalėjimas, bet ir centrinė KGB būstinė. Dailininkė prisimena, kad vaikus tėvai namie įspėdavo, su kuo reikėtų kalbėtis atsargiau.

Netoliese dabar vyksta kelios naujos statybos, tačiau jos A.Tornau entuziazmo nekelia: nedaug šiuolaikinės architektūros pastatų menininkė ramia širdimi pripažintų vykusiais. Ir tikrai nenorėtų, kad kalėjimo teritorijoje ateityje būtų pristatyta tokių gremėzdiškų neįdomių kompleksų, kaip anapus kalėjimo stūksantys pustuščiai „Vilniaus vartai“.

Vienas iš teigiamų pavyzdžių – naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, iškilusi dabartiniame miesto pakraštyje, Saulėtekio slėnyje. Tai architekto Rolando Paleko kurtas pastatas, todėl Arūnė džiaugiasi, kad būtent šio architekto projektą Vilniaus savivaldybė pasirinko šalia jos namų esančiai Lukiškių aikštei atnaujinti.

„Vargšė ta mūsų aikštė, valdžios ketvirtį amžiaus pamiršta, o žmonių vis dar mėgstama: čia ir mamos su vaikais renkasi, ir porelės vasarą burkuoja, ir renginių įvairiausių būna. Tačiau po smarkesnio lietaus ar per atlydžius vis dar neįmanoma jos pereiti. Įvyko jau keturi Lukiškių aikštės architektūrinių sprendimų konkursai, visų laimėtojams išmokėtos premijos, o miestiečiai po senovei grįžta namo persiauti raudonu marmalu aplipusių batų“, – stebisi A.Tornau.

Jai, kaip ir daugeliui miestiečių, priimtiniausi atrodė tie projektai, kurie akcentavo aikštės žalumą, o ne memorialus ir paminklus. Dailininkė ilgisi senųjų šios aikštės rožynų ir vešlių alyvų.

Idėja ant Tauro kalno, Profsąjungų kultūros rūmų vietoje, statyti Tautos namus A.Tornau taip pat kelia didelių abejonių: „Nuo Jono Basanavičiaus laikų visuomenė gerokai pasikeitusi. Kam šiandien reikalingi Tautos namai? Kas trukdo lenkams, rusams, žydams Vilniuje plėtoti savo kultūrą? Jeigu miestui reikia naujos koncertų ar teatro salės – taip ir pavadinkime, bet nedangstykime to poreikio atgyvenusiomis idėjomis.“

Renata Baltrušaitytė

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...