Mokyklų renovacija Lietuvoje jau vyksta daugiau nei dešimt metų, tačiau neturi nei ilgalaikės strategijos, nei tikro šeimininko.

Tokį įspūdį padarė bandymas sužinoti, kiek mokyklų šalyje esame jau atnaujinę, kiek pinigų į tai investavę, kodėl uždarome atnaujintas mokyklas ir ką galvojame toliau daryti su tuštėjančiais mokyklų pastatais, kasmet grėsmingai dylant  mokinių skaičiui.

Pasirodo, turime daug programų ir daug pinigų, daug projektų, gerų bei blogų pavyzdžių ir net tris, o gal ir visas keturias ministerijas, dar bent trejetą programas ir pinigus administruojančių agentūrų, kurios visos rūpinasi mokyklų renovacija. Tik

– kiekviena savo siauroje vagoje, o valstybinio požiūrio, matymo ir mąstymo, deja, nėra.

Trūksta skaidrumo ir viešumo

Kad neklystu, patvirtina ir Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) vadovė Diana Vilytė, sakydama, jog renovuojant mokyklas labiausiai trūksta valstybinio mąstymo ir matymo, planavimo ir procesų valdymo. Nebuvo ir nėra  tikro šeimininko, kuris koordinuotų mokyklų renovaciją, į procesą žvelgtų plačiai ir strategiškai.

Ūkio ministerija, kuri administruoja dalį paramos, šią veiklą turėjo perduoti Energetikos ministerijai, tačiau pastaroji iki šiol nieko neperėmė. Švietimo ir mokslo ministerija, kuri lyg ir turėtų būti šio proceso šeimininkė, regis, administruoja tik valstybės biudžeto lėšas, skirtas švietimui. Aplinkos ministerija mokyklų renovavimui skirsto Klimato kaitos specialiosios programos pinigus. Taigi, kai tiek auklių – vaikas be galvos

„Kai kurių savivaldybių požiūris į renovaciją – taip pat trumparegiškas. Joms svarbiausia – gauti pinigus, tačiau nesugeba iš anksto savo biudžete numatyti, kokia dalimi galėtų prisidėti prie projekto, kaip to reikalauja programos sąlygos, ir tuomet renovacija pakimba ore“, – pasakoja D.Vilytė.

Mokyklų renovacijos iniciatyva kyla iš pačių mokyklų ir savivaldybių. Vienos jų yra labai aktyvios, siekdamos investicijų veikia kaip tikros lobistės, kitos, atvirkščiai, gana vangios. „Reikia pripažinti, kad skaidrumo atrankos procese galėjo būti ir daugiau: aiškesnės patekimo į tuos sąrašus sąlygos, daugiau viešumo. Ar visos mokyklos žinojo, ar gali dalyvauti, ar joms buvo aiškios žaidimo taisyklės, aš nežinau“, – pripažįsta D.Vilytė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m