2013 Gegužės 14

Jamesas Wheltonas

“Mokyklose reikia įgyti ne tik žinių, bet ir bendravimo įgūdžių”

veidas.lt


Visame pasaulyje besiplečiančio programavimo mokyklų tinklo “Coder Dojo” misija – ne tik išmokyti vaikus kompiuterinio raštingumo, bet ir paskatinti uždarus jaunuosius “kompiuteristus” virtualią erdvę iškeisti į gyvą bendravimą.

Šiemet į konferenciją “Login” atvykęs vos dvidešimties sulaukęs Jamesas Wheltonas šiuo metu yra vienas žinomiausių airių visame pasaulyje. Pernai jis pateko į žurnalo “Forbes” kasmet skelbiamo daugiausiai pasaulyje pasiekusių jaunuolių sąrašą, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą Airijoje, o jo pavardę puikiai žino per 10 tūkst. jaunuolių iš 25 pasaulio valstybių.
Visa tai jis pasiekė, regis, be didelių pastangų: prieš dvejus metus Korko mieste įkūrė nevyriausybinę organizaciją “Coder Dojo”, kurios tikslas buvo nemokamos savaitgalinės programavimo pamokos, skirtos paaugliams. Sulaukusi didžiulio airių susidomėjimo, dabar ši mokykla turi savo padalinius Europoje, Amerikoje ir net Afrikoje, o norintieji tapti programuotojais, paties J.Wheltono teigimu, turi laukti ilgoje eilėje.
Taigi kalbamės su pačiu J.Wheltonu.

VEIDAS: Kaip jums kilo tokia mintis – mokyti vaikus programavimo?
J.W.: Pats programavimu ėmiau domėtis dar būdamas devynerių. Tuo metu nebuvau nei labai geras mokinys mokykloje, nei labai geras sportininkas per treniruotes, bet jau supratau, kad programavimas man sekasi geriausiai. Užtat labai širdau, kad ten, kur gyvenu, nebuvo jokio programavimu besidominčių vaikų būrelio, taigi tiesiog neturėjau kur praktikuotis bei tobulintis ir susirasti bendraminčių draugų.
Dar vidurinėje mokykloje laimėjau geriausio programuotojo apdovanojimą, o baigęs mokyklą panorau padėti tokiems kaip aš. Pasakiau – jei geru programuotoju gali tapti net toks kaip aš, tai gali kiekvienas vaikas.
Turėjau savo nuomonę apie tai, kaip reikia mokyti programavimo, – pats buvau išbandęs daugybę skirtingų mokymo būdų, kuriuos rasdavau knygose ar internete. Be to, maniau, kad mokymas turi būti ir prasmingas, bendrauti mokantis procesas, juolab kad dauguma kompiuteriais besidominčių vaikų yra gana uždaro būdo ir daugiausiai laiko praleidžia virtualioje aplinkoje.
VEIDAS: Taigi nesate didelis virtualaus ar nuotolinio mokymosi šalininkas?
J.W.: Šiuo atveju tikrai ne. Geras programuotojas ne tik sugeba dirbti kompiuteriu, bet ir moka padėti kitiems, gerai jaučiasi komandoje. Būtent to iš jauno programuotojo tikisi bet kuri jam algą pasirengusi mokėti įmonė. Deja, programuotojai labai dažnai neturi galimybės šių socialinių įgūdžių įgyti.
Dar vienas aspektas – programavimui gabių vaikų užimtumas. Pats prisimenu, kad neturėdamas ką veikti ėmiausi “nulaužinėti” įvairias programas, tapau neblogu įsilaužėliu. Žinoma, pačiam rasti naujų galimybių ir padaryti tai, ko kiti tavęs neišmokė, yra puiku, tačiau tai turi būti atsakinga veikla. Kai vaikai būna užsiėmę, jiems kyla mažiau pagundų daryti nepriimtinus dalykus.
VEIDAS: Taigi įkūrėte mokyklą, kurioje mokomasi ne tik programavimo, bet ir bendravimo bei socialinės atsakomybės. Vis dėlto smalsu, kaip darbdaviai vertina jūsų mokyklą baigusius jaunuolius.
J.W.: Įdomu, kad kai kurie net nereikalauja kokio nors kitokio diplomo. Manau, mūsų mokyklos ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje prisideda prie nedarbo mažinimo. Pavyzdžiui, Airijoje, kur nedarbas svyruoja apie 15 proc., visuomet trūksta programuotojų. O mūsų mokyklą baigę jaunuoliai – išties geri specialistai. Tikrai būna tokių, kurie darbą gauna iš karto po mokyklos, nors kai kurie, žinoma, toliau tęsia studijas koledžuose.
VEIDAS: Jūsų mokyklų yra daugiau nei dviejuose šimtuose pasaulio miestų įvairiose šalyse. Ar pastebite, kad vienose šalyse vaikai yra gabesni nei kitose, o gal kiekvienas planetos vaikas gali per tą patį laiką tapti geru programuotoju?
J.W.: Žinoma, kad yra skirtumų. Jie priklauso nuo kultūrinių, socialinių ir kitokių dalykų. Tarkime, paradoksas, bet Japonijoje, kur neseniai įsikūrė “Coder Dojo” mokykla, vaikai programavimo išmoksta lėčiau nei Airijoje. Manome, taip yra dėl to, kad ten ne visi vaikai gerai moka anglų kalbą, o ji programavimui labai svarbi. Laiko pareikalauja vien abėcėlės mokymasis – juk europiečiui nereikia aiškinti, kur klaviatūroje yra raidė G, o Japonijoje tai natūralus klausimas.
Kita vertus, kaip rodo ir mano paties pavyzdys, gebėjimas mokytis programavimo dažnai nepriklauso nuo bendrų vaiko gabumų. Čia svarbiausia yra logika. Jei žmogus moka mąstyti, jis tikrai gali tapti programuotoju. Man maloniausia tai, kad “Dojo” suteikia galimybę kiekvienam vaikui – tiek turinčiam visas privilegijas mokytis, tiek tokiam, kuris kitu atveju galbūt neturėtų galimybių įgyti profesijos. Ir tai visiškai nepriklauso nei nuo geografijos, nei nuo pajamų.
VEIDAS: O kaip finansuojamos jūsų mokyklos? Iš kur gaunate pinigų mokytojų atlyginimams, programinei įrangai?
J.W.: Mokytojais paprastai tampa mūsų mokyklą baigę jaunuoliai arba kiti savanoriai, dirbantys be atlygio. Na, o įrangą, patalpų nuomą paprastai finansuoja verslas. Džiaugiuosi, jog įrodėme, kad pelno nesiekianti organizacija gali plėstis neregėtais tempais ir kad vaikai, kurie dabar nori mokytis programavimo, net užsirašo į eilę.
VEIDAS: Ar tarp besimokančių programavimo vaikų yra lietuvių?
J.W.: Net neabejoju. Šios mokyklos itin populiarios Airijoje, kur gyvena labai daug lietuvių. Kiek pastebėjau, tai labai gabūs ir smalsūs vaikai, todėl manau, kad vieną dieną “Dojo” mokykla duris atvers ir Lietuvoje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...