2014 Spalio 15

Mokėti baudų ant namų sienų tapančiam menininkui dar neteko

veidas.lt

Audriaus Ambraso nuotr.

Virš sraunios Neries dirbančio Ernesto Zacharevičiaus žvejai teiraudavosi, ar nematyti pro šalį plaukiančių lašišų.

Renata Baltrušaitytė

Vilniečiai, pro savo langus stebintys grįstas Neries krantines, žino: jeigu jomis prie pat vandens rieda tarnybų automobiliai – greičiausiai vyksta dar vieno skenduolio paieškos. Ne toks jau retas vaizdas, ypač gyvenantiems šalia staigesnių upės kilpų, kur ilgakočiais kabliais patogiau išgriebti arčiau kranto srovės priplakamus plūduriuojančius nelaimėlius.

Kai mašinos pradėjo sukinėtis Liubarto tilto pašlaitėje rugsėjo pradžioje, irgi nesitikėjome nieko gera. Tačiau netrukus tilto atramas apkabino pastoliai, o prie jų naktimis šviesas ėmė žibinti saugos tarnybos automobilis. Ir nuo tada palengva, po vieną kitą mįslingą brūkšnį ar dėmę, baltame atramų fone pradėjo ryškėti kažkieno kontūrai, ilgai nenorėję atskleisti savo paslapties. Tik po geros savaitės jie susijungę virto milžiniškomis, tiltą iškeltomis rankomis virš galvų „laikančiomis“ juodomis ir baltomis figūromis.

Tais pastoliais savaitę aukštyn žemyn laipiojęs menininkas Ernestas Zacharevičius neslepia savuosius atlantus nužiūrėjęs nuo žymiausių Vilniuje skulptūrinių prototipų – Juozo Tiškevičiaus rūmų fasado balkoną Trakų gatvės pradžioje laikančių „stipruolių“. Tokia architektūrinė detalė paprastai suteikia pastatui didingumo, bet Ernestas norėjo atlantus įbraidinti upėn ir pažiūrėti, kaip jiems seksis kelti dvasią užkampyje, kur nei durų, nei apskritai jokių rūmų nėra.

Be to, prisipažįsta nuo mažens bijojęs aukščio, tik dažnas piešimas ant pastatų sienų šią baimę buvo bebaigiąs nutrinti. O štai tiltas Ernesto karjeroje tebuvo pirmas, ir darbas ant virš vandens sukaltų pastolių trumpam seną baimę atgaivino. Festivalio „Vilnius Street Art“ organizatoriai menininkui netgi gelbėjimosi liemenę buvo parengę, tačiau žvilgtelėjęs nuo pastolių viršaus Ernestas suprato: liemenė jam nepadės. Liubarto tiltą, kaip tinkamą vietą savo meniniam projektui, pats anksčiau buvo išsirinkęs, tad trauktis nebebuvo kur.

Ant pastatų tapantys menininkai, norėdami, kad galutinis rezultatas kuo tiksliau atitiktų patvirtintus eskizus, dažnai naudojasi vaizdo projekcijomis, padedančiomis greičiau perkelti pageidaujamus piešinio kontūrus ant sienų. Šiuo atveju tokiu metodu naudotasi nebuvo, ir daug ką, pasižymėjus ant kolonų svarbiausius taškus, Ernestui teko brėžti iš akies.

O norint įvertinti, ar abiejų atlantų proporcijos taisyklingos ir identiškos, tekdavo kaskart ropštis pastoliais žemyn ir tiltu žingsniuoti į priešingą upės krantą. Tai atimdavo nemažai laiko, bet toks, pasak menininko, jo darbo stilius: jei para turi keturiolika šviesių valandų, tai septynios iš jų bus skirtos piešimui, o likusios – žiūrėjimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...