2011 Spalio 23

Miglės Kosinskaitės rūmai ir krūmai

veidas.lt


Privačiame dvare tapyti dailininkei trukdo pernelyg daug lankytojų.

Paroda, praėjusią savaitę atidaryta „Vilniaus verslo uosto“ vestibiulyje, sukvietė savo profesija nesiskundžiančių tapytojų ratelį. Pramaišiui eksponuojamos Arūno Žilio sklandančios dvasios, Arūno Rutkaus tapytos prašmatnios damų suknelės ar Arūno Mėčiaus pamėgtos brangakmeniais puoštos beplaukės katės kėlė atvirai dekoratyvaus ir saloninio meno įspūdį. Pridėkim dar švelnų Artūro Aliuko vaizdinių „siurrą“, Sigito Mickevičiaus augalus, Andriaus Miežio mechaninius žmogeliukus – ir turėsime nepilną, bet pakankamai reprezentatyvų šiandien aukštuomenės graibstomų ir dėl tos pačios priežasties kolegų menininkų per dantį pavydžiai traukiamų Lietuvos dailininkų rinkinuką.
Vienintelė dama šioje ryškioje kompanijoje – tapytoja Miglė Kosinskaitė irgi neketina slėpti, kad iš savojo meno puikiausiai pragyvena. Paveikslai pirkėjų neužsilaukdavo netgi krizės laikotarpiu, nors jų kainos tuomet mažėjo. „Kadangi niekad nebuvau kainų išsikėlusi, nereikėjo ir pjauti – gal tik simboliškai, 10–20 proc. Tačiau paveikslų mano dirbtuvėje tikrai neprisikaupė“, – tvirtina tapytoja.

Dvaras Babtuose, dirbtuvė Šančiuose

Nors M.Kosinskaitė jau trejetą metų gali pagrįstai vadintis dvarininke, nes kartu su gyvenimo draugu Mindaugu Šventoraičiu gyvena baigtuose rekonstruoti erdviuose Žemaitkiemio dvaro rūmuose, neatsisakė ir senosios savo dirbtuvės Šančiuose, buvusiose kareivinėse. „Ypač vasarą dvare lankosi tiek žmonių, kad nebeįmanoma susikaupti darbui. O kai ruošiesi parodai, negali sau leisti blaškytis. Todėl šįmet ir pavasarį, ir vasarą temačiau pro dirbtuvės langą. Apleidau net rūmų gėlynus, o apie dulkių šluostymą geriau nė neklauskit“, – numoja ranka dvarininkė.
Bet šalia sėdintis Mindaugas iš to tragedijos nedaro: visus rūmų kambarius (o jų, kartu su svečiams skirtomis patalpomis, susidaro maždaug dvi dešimtys) sutvarko mažiausiai kartą per savaitę į Babtynę užsukanti namų darbininkė.
Užtat kiekvieną rytą dvarininkų šeima pradeda jogos mankšta ir Mindaugo virta koše su šviežiais vaisiais, o žvakės ir skanus vynas – būtinas Miglės paruoštos vakarienės atributas. Dažnai vakarienės paįvairinamos ir literatūriniais skaitymais ar koncertais, į kuriuos kviečiamas nuolatinis šeimos draugų ratas.
Bet visame dvare terastum vos porą kabančių M.Kosinskaitės tapytų paveikslų: „Mindaugas daugelį metų kaupė meno kūrinius, vaizduojančius Lietuvos dvarus. Ši kolekcija dabar ir puošia Babtynės sienas, nors ir ne viskas man joje patinka“, – atsidūsta menininkė.

Sofutės ir olandai

Ką M.Kosinskaitė galėtų patarti žmonėms, svarstantiems, kokiais meno kūriniais puošti jei ne istorinius rūmus, tai bent naują nuosavą namą? „Svarbiausia – nekartoti populiarios pasiturinčių šeimininkų klaidos: nesusivežti krūvos paveikslų ir nesistengti iškart užpildyti visų tuščių sienų. Pagyvenkite naujame name tol, kol pajusite, kas geriausiai tiktų vienai ar kitai patalpai. Ir nebūtinai tai privalo būti brangūs, garsių autorių darbai. Raginčiau nebijoti būti savimi ir drąsiai pirkti jaunų, mažai kam žinomų autorių patinkančius darbus. Taip ir pinigų sutaupysite, ir naujus talentingus vardus iškelsite. Pagaliau negi įdomu gyventi namuose, kuriuos puošia tų pačių dailininkų paveikslai, kaip ir kaimyno?“ – klausia menininkė.
Todėl net atkakliausius savo paveikslų gerbėjus, kurie jos darbų prisipirko tiek, kad dalį priversti laikyti už sofos, nes nebeturi laisvų sienų, pati Miglė skatina domėtis ir kitais dailininkais.
O jai pačiai arčiausiai širdies – „mažieji olandai“. „Kai viešėjome Gente, Leonidas Donskis mums surengė puikią ekskursiją ir įtikino, kad olandų meną jis jaučia ir supranta ne blogiau negu olandų futbolą“, – šypsosi prisiminę Žemaitkiemio šeimininkai.
Po aštuonerių įtemptų metų, skirtų dvaro rekonstrukcijos darbams, jie vis dažniau leidžia sau pakeliauti. Štai ir praėjusią savaitę po parodos atidarymo išsirengė į pasiplaukiojimą laivu po Prancūzijos Provansą – ten, pasak pašnekovų, nuostabūs vaizdai ir skanus vynas.
Tiesa, kelionių įspūdžiai Miglės paveiksluose retai atsispindi. „Kitus įkvepia tapyti gamtos vaizdai, bet ne mane. Aš miesto vaikas, užaugau Vilniuje, baigiau Žirmūnuose, šalia namų, stovinčią 31-ąją (dabar – Tuskulėnų) vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprintas dailės dėstymas. Kai mama manęs mažos paklausė, ar užrašyti į dailės klasę, ar į paprastą, pasiprašiau į dailės. Taip ir liko visam gyvenimui“, – pasakoja M.Kosinskaitė.
O kieno tie paslaptingi veidai paveiksluose? „Dažniausiai – išgalvoti. Vos vienas kitas darbas teturi konkrečius prototipus. Neseniai, pavyzdžiui, sudomino mano draugės dvejų metukų vaiko veidas. Padariau fotografijų – ir dabar tas „kaktusėlis“ jau keturiuose paveiksluose“, – aiškina tapytoja.
Žmonės jos darbuose dažnai virsta gyvūnais, bet išsaugo savo išraiškingą žvilgsnį. Štai ir „Vilniaus verslo uoste“ iš Miglės kūrinio žvelgiantis vaikas žvėries veidu („Snukutis“, 2010) iškart prikausto dėmesį. Apie tokius darbus sakoma, kad pasikabinęs jį savo svetainėje jautiesi tarsi pas paveikslą svečiuose. Todėl dailininkė dėkinga meno gerbėjams, kurių negąsdina įdėmus žvilgsnis ar aštresnis siužetas: būtent jie suteikia dailininkui raiškos laisvės ir išvaduoja nuo „tobulų lietuviškų paveikslų“ tapymo.
„Kaip žinome, tobulas lietuviškas paveikslas turėtų būti šiltų pastelinių spalvų, saldžiai gelsvų ar rusvų tonų, su viena ar keletu romantiškų figūrėlių, damų švelniais veidais, pasiklydusių laike ir stiliuose, geriausia horizontalaus formato, kad tiktų virš sofutės“, – ironiškai rašė M.Kosinskaitė vienos savo parodos autorės žodyje.

Užsienyje menas ne geresnis, o brangesnis

Per metus dailininkė nutapo po 50–70 paveikslų, iš jų vos penkis–septynis pati nužvelgusi kritišku žvilgsniu vadintų pavykusiais. Galbūt stengiasi juos pasilaikyti? „Norėčiau, bet neišeina: tokius pirmiausia ir išneša. Juk ne aš viena matau, kad paveikslas geras“, – prisipažįsta tapytoja.
Ji bendradarbiauja su agentais, populiarinančiais jos meną tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse. M.Kosinskaitės parodos jau buvo surengtos Rusijoje, Ukrainoje, Olandijoje, Prancūzijoje, tačiau mažiausiai keturi penktadaliai dailininkės darbų lieka čia, Lietuvoje. „Norėdama tapti žinoma užsienyje, turi tam skirti daug pastangų, surengti daug parodų. Nesakyčiau, kad ten galerijose rodomas menas stipresnis nei mūsų. Tik kainų lygis kelis kartus skiriasi“, – neslepia pašnekovė.
Menininkės (interjero dizainerės) kelią pasirinko ir Miglės dukra Agnė, menų gimnaziją Kaune kitąmet baigs ir jaunėlis Mantas. Ar jie – naujai mąstančios menininkų kartos atstovai? „Dukrą visaip mėginau apsaugoti nuo meno studijų, bet nepavyko. O sūnus dar neseniai buvo pasiryžęs tapti būgnininku, todėl dailė jo atveju nebūtų blogiausia išeitis. Jo kartai kompiuterinis menas nebeatrodo naujas ir viliojantis, o greičiau natūralus, visiems prieinamas dalykas. Girdžiu, kaip sūnus su draugais diskutuoja, kurioje Europos akademijoje geriau dėsto piešimą, kurioje – tapybos technikas… Jie sugrįš prie tikrų dalykų“, – džiaugiasi M.Kosinskaitė.
Ar kuris nors iš keturių poros atžalų (Mindaugas irgi turi du sūnus) ketina ateityje perimti Žemaitkiemio dvarą? „Kur ten – gerai, jei sekmadieniais pietų Babtynėn atvažiuoja. Bet ir Vakarų Europoje, turinčioje senas dvarų tradicijas, pastebėta, kad dvarus perima ir puoselėja ne šeimininkų vaikai, o anūkai. Todėl dabar abu su Migle jų nekantriai laukiame“, – tvirtina M.Šventoraitis.
Įgiję realios dvarų gaivinimo patirties, tikriausiai abu galėtų konsultuoti tuo pačiu keliu sukti pasiryžusius tautiečius, tik, pasak Mindaugo, patarinėti nelabai būtų kam: šiandien vos vienas kitas dvaro savininkas, gavęs ES paramą, ryžtasi panašiam jokio pelno nežadančiam žygdarbiui. O Žemaitkiemio dvaras atkurtas dviejų M.Šventoraičio privačių įmonių pajamomis. „Į mane nežiūrėkite – už paveikslus gauti pinigai skirti tik pragyvenimui“, – skuba įsiterpti Miglė.
Ir apskritai, kaip juokauja pora, jų „dvarinis“ gyvenimas Lietuvoje dar retam suvokiamas. „Turim nemažai žemės, kurioje yra miško, tai kaimiečiai atėję klausia, kodėl grybų nesusirenkam. Sakau – grybaukit, mums tam nelieka laiko. Netgi dvaro kieme, tiesiog pievoje, dviejų rūšių valgomų grybų pridygę“, – pasakoja M.Šventoraitis.
O kai telefonu skambinančius Mindaugas informuoja, kad jo gyvenimo draugė šiuo metu rūmuose, ragelyje nustebę pasitikslina: „Krūmuose?“ Ir klausia, ką Miglė tuose krūmuose veikia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...