2012 Gegužės 27

Miestelėnas, kurio neužkariavo miestas

veidas.lt


Šią savaitę „Poezijos pavasario“ laureato vainiką besimatuosiantis Eugenijus Ališanka teigia, kad žvaigždžių kultas susijęs su kitomis formomis neberealizuojamu sušventinimo poreikiu.

Pradėkime nuo poeto bobūnės, pirmajame knygos „Jeigu“ eilėraštyje žadančios berniuką pasiimti su savimi, jei šis bus geras. „Bobūnė vaikystėje man buvo trečias žmogus šalia tėvų, galbūt net pats reikšmingiausias. Abu su broliu nelankėme vaikų darželio, tėvams išėjus į darbą likdavome su bobūne. Net ir dabar ją kartais susapnuoju, nors jos nebėra daugiau kaip du dešimtmečius. Juk daugiau senelių augdamas neturėjau: antroji močiutė buvo jau mirusi, o abu seneliai liko Sibire, Rešotuose. Vienas mirė, kitas buvo sušaudytas. Senelio brolį pirmąkart irgi pamačiau 1995 metais, kai nuvažiavau į JAV“, – pasakoja Eugenijus.
Užtat dabar jis teigia daug besimokantis iš savo aštuoniasdešimtmečių tėvų – galbūt net sąmoningiau nei vaikystėje: „Stebiu, kaip jie gerąja prasme grumiasi su pasauliu, įveikinėdami negalias, kruopščiai tvarkydami savo žemės sklypelį, nors anksčiau jiems, į miestą parvykusiems Sibiro tremtinių vaikams, žemės ūkis buvo svetimas. Dabar vartau mamos, vienos iš pirmosios kartos lietuviškų kompiuterių kūrėjų, užrašus ir negaliu patikėti: išbraižytos detaliausios schemos, kurioje daržo lysvėje kas pasėta. Net senos kaimietės atbėga pas ją pasitarti, sodinukais pasikeisti. O juk galėtų, kaip kiti pensininkai, tiesiog ramiai sėdėti prie televizoriaus, įkišusi kojas į šlepetes, ir nesukti galvos. Bet tai nebebūtų kova ligi paskutinės akimirkos…“

Amatininkų gildijos narys

Jaunystėje redagavęs nepriklausomos Lietuvos kultūrinėms slinktims reikšmingą almanachą „Miestelėnai“, knygos „Jeigu“ pabaigoje poetas pripažįsta: „stoviu miesto vartuos / kažkaip be siužeto / sakyčiau be ryšio / iki šiol.“ Negi miestas taip ir nepajėgė jo tvirtai apglėbti?
„Almanacho idėja nebuvo modernaus, futuristinio miesto provaizdis. Netgi pats žodis „miestelėnai“, apibūdinantis viduramžiško amatininkų miesto gyventojus, anuomet skambėjo archajiškai ir buvo pamirštas, tik vėliau, galbūt ir mūsų dėka, sugrįžo apyvarton. O menininkai, mano supratimu, panašūs į amatininkus, tarp kurių gildijų tarsi viduramžių mieste vyksta tam tikri mainai: teatralai vaikšto į parodų atidarymus, muzikantai ateina į poezijos skaitymus ir t.t. Nesinešioju savyje tikro kaimietiško geno: gimiau dideliame Sibiro mieste Barnaule, užaugau Vilniuje, bet šiuolaikinis miestas į mane niekad nebuvo giliai suleidęs šaknų. Esant menkiausiai progai, bėgu į savo kaimo sodybą Zabarijos kaime netoli Vievio – ten daug geriau sekasi dirbti. Nežinau, ar taip būčiau daręs, kai man buvo dvidešimt ar dvidešimt penkeri. Nors, tiesą sakant, netgi tuomet mieste stengdavausi rasti kokį nors savą žalią kampą. Iki šiol pasigraudenu, kad mano vaikystės pasivaikščiojimų dykviečių ir krūmynų vietoje stūkso „Siemens“ arena ir „Vichy“ vandens parkas“, – atvirai dėsto E.Ališanka.
Įdomu, klausiu, ar kas nors ateityje jaus panašią nostalgiją „Siemens“ arenai, kai išmuš valanda ją nugriauti? Eugenijus tuo abejoja: nors dabartiniame gražiai sutvarkytame bulvare smagu pasivaikščioti su šuniuku ar vežimėliu pavežioti vaiką, bet viskas pernelyg urbanizuota, nebeliko senų šabakštynų ir vinguriuojančių takelių romantikos. „Žinoma, visa tai galbūt nereikšmingos marginalijos“, – atsidūsta.

Šventumo poreikio grimasos

Intelektualus ir santūraus būdo Eugenijus iš pažiūros – tipiškas akademinis poetas. Net keista, kad niekada nedėstė jokiame universitete. „Ne, tai ne man. Dar tuomet, kai studijavau matematiką, vienas didžiausių baubų buvo gresianti tikimybė tapti mokytoju. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad kartotis man pernelyg sudėtinga. Štai dalyvaudamas aukštosios kultūros impulsų programoje tris dienas važinėjau po mokyklas, vesdamas vaikams pamokėles. Žinoma, turėjau susidaręs planą, bet trečią, ketvirtą sykį kartoti tą patį neteikė jokio malonumo. Supratau, kad nenorėčiau dėstyti sistemingai“, – neslepia.
O ką poetas mąsto apie jaunus protus baigiantį užkariauti žvaigždžių kultą? „Tai žmonių žalojimas. Netgi mano penkiolikmetė dukterėčia, perspektyvi dainininkė, mokykloje paklausta, kuo norėtų būti, neabejodama pareiškė: „Žvaigžde.“ Kitoks žmogus su savo vertybėmis šiandien jau tarsi nebeegzistuoja. Vienintelis įmanomas savęs realizavimo būdas – kaip nors įlįsti į tą pasaulėlį, bent atsisėsti šalia žvaigždės. Turbūt tai kilę iš gilios praeities, kai senovės Romos imperatorius kartu buvo laikomas dievu. Istoriniai reiškiniai kartojasi nebūtinai absoliučiais pavidalais, dažniau – atskirais elementais. Taigi aukštų socialinių figūrų sušventinimas aktualus ir šiandien. Kaip kitaip paaiškinti, kad vaikai klykdami čiumpa už „žvaigždės“ drabužio kraštelio, norėdami žūtbūt prisiliesti prie savo dievybės? Čia modifikuotas šventumo poreikio malšinimas, kurio vargiai pavyks išvengti“, – prognozuoja poetas.

Projektinės kultūros žaidimai

E.Ališanka buvo vienas pirmųjų Lietuvos rašytojų, perpratusių po nepriklausomybės atkūrimo pas mus atkeliavusios „projektinės kultūros“ žaidimo taisykles. Ar galime teigti, kad per porą dešimtmečių tapome šio žaidimo profesionalais? „Čia veikiau tiktų posakis „ir šuo kariamas pripranta“. Bet ligi šiol bjauru suvokti, kad tavo leidžiamas žurnalas valdininkams tėra kažkokio projekto dalis. Esame verčiami tuščiai žongliruoti žodžiais, užuot dirbę reikšmingus darbus. Tai – nebe miestelėnų, o biurokratų valdoma kultūra“, – konstatuoja E.Ališanka.
Anksčiau lietuviai smarkiai pavydėdavo daug turtingiau gyvenantiems Vakarų poetams. Ar beliko ko pavydėti? „Dabar visi gyvenam panašiai. Gal tik Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Skandinavijos šalyse išlikusios solidžios stipendijos rašytojams. Teko sutikti vidutinio amžiaus norvegų poetą, kuris gyrėsi gavęs finansinę rentą iki savo gyvenimo pabaigos. Pagalvojus, kiek mes kaunamės dėl kuklių pusmečio stipendijų savo projektams, gali ir pavydas suimti… O štai vokiškai kalbančiuose kraštuose labai paplitę literatūriniai skaitymai, leidžiantys išgyventi sėkmingesniems autoriams – tiek poetams, tiek prozininkams. Su savo naujomis knygomis jie tiesiog keliauja po šį regioną, susirinkdami honorarus už skaitymus“, – pasakoja rašytojas.

Žodis, muzika, vaizdas

Na, o Lietuvoje poezijos knygos praktiškai nebeperkamos. „Net man pačiam įdomu darosi: kas jie tokie, išperkantys šimto egzempliorių tiražą? Juk naujausias tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų apskritai jokių knygų neskaito. Vadovaujantis žvaigždžių kulto stereotipu, galima įsivaizduoti, kad ir per literatūrinius skaitymus nuo klausytojų gausos privalo lūžti salės. Bet to nėra… Mes prarandame žodžio pasaulį, kuris nebėra toks reikšmingas, ir atsiduodame vaizdo, garso kultūrai. O kokį vaizdą gali pasiūlyti rašytojas? Jei pradėsi skeryčiotis – tai bus hepeningas, performansas, bet ne literatūra. Tik muzika su poezija man niekada nesipjovė. Kai skaitai skambant gyvai muzikai, ji tave veikia, kažką tavyje išlaisvina. Šiaip nesu geras aktorius, lengvai keičiantis kaukes, ir man nėra lengva skaityti viešai. Taigi muzika man padeda“, – teigia poetas, praėjusią savaitę savo naujosios knygos pristatymui pasitelkęs muzikantą multiinstrumentalistą Saulių Petreikį.
O kaipgi su idėjomis – jos taip pat „nebetinka formatui“? Eugenijus prisipažįsta, kad kuo toliau, tuo labiau jį traukia ne reikšmingos idėjos, o smulkūs, nepastebimi pasaulio ryšiai. „Namo sienos dažymui galiu atsidėti taip pat rimtai, kaip tobuliausio eilėraščio rašymui. Panašiai su žmonėmis: nebėra didelio skirtumo, su kuo bendrauti – buvusiu ministru ar kaimo girtuokliu. Ir viršūnėse, ir gelmėse tau atsiveria pasaulio visuma. Jaunystėje buvau išvedęs tokią teoriją, kad kūryba panaši į skilimą: galiausiai tu ir tavo kūrinys tampa atskiromis ląstelėmis. „Skilinėdamas“ žmogus turtėja, jeigu, aišku, šis nuolat ilgėjantis darinys galiausiai netampa vėžinis“, – šypteli atsisveikindamas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...