2015 Rugpjūčio 28

Jonas Jurašas

„Esu svetimas tarp savų“

veidas.lt

P. Malūko nuotr.

Žiema saulėtoje Floridoje, vasara Merkinės piliakalnio papėdėje. Tokį ciklą jau daug metų suka režisierius Jonas Jurašas. Jo gyvenime buvo dar daugiau šalių, kultūrų, teatro scenų. Ir nors pasaulio pažinimas suteikė laimės, visur lydėjo jausmas: esu svetimas. Būti svetimam kūrėjui skaudžiausia Lietuvoje, tarp savų.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kas jus vis grąžina į Merkinę? Nuo savo namo terasos atsiveriančią Nemuno ir Merkio santaką vadinate gražiausiu pasaulio reginiu, bet ar nuošalus Dzūkijos kampelis gali atstoti miestų intensyvumą, intelektualinę įtampą ir kultūrinę aplinką?

– Šiuose namuose atsitveriu nuo pasaulio, nuo visuomenės. Juose neturiu problemų – tiktai žiūriu į šį vaizdą. Kai mane kviečia „Panoramos“ žiūrėti, sakau: kam man „Panoramą“ žiūrėti, kai čia yra mano panorama.

Peržengęs šį slenkstį kaskart randu visiškai kitą pasaulį, nepanašų į tą, kuriame visi murkdomės, konfliktuojame. Tai ne konflikto zona. Gyventi joje – didelė prabanga. Jaučiu, tik kartais tuo abejoju, kad į gyvenimo galą nusipelniau prabangos gyventi tokioje vietoje, kur niekas nenervina, su tavimi nekonfliktuoja. Tai labai didelis džiaugsmas ir dvasios ramybė, kurios niekur kitur šiandien nerasi. Net čia, Merkinėje, užlipus į miestelį, pasitinka visai kitas pasaulis su savais nemalonumais. O čia nieko nėra. Man palaima būti šioje vietoje.

– Kas sukuria tą įtampą, nuo kurios bėgate?

– Žmonės, mes patys kuriame sau nemalonumus. Kiekvienas darbas, kūrybinė veikla – nesibaigiančių konfliktų sprendimo nuolatinė eiga. Aš visą gyvenimą tame buvau. Taip jau išėjo, kad pasirinkau tokią nedėkingą profesiją – teatrą, kuriame ir susieina patys aštriausi gyvenimo kampai, stipriausios žmogiškų santykių konfliktinės situacijos, verda ambicijų kova, pagieža, pavydas.

Tai teatro realybė, kurios išvengti neįmanoma. Yra daug dalykų, nuo kurių labai norisi pabėgti, bet teatras yra mano gyvenimas, ir su jais reikia gyventi.

Teatras – tai kartu ir malonumas, džiaugsmas, ir kančia, ir nuolatinė kova su savimi, su aplinka, su kolegomis, partneriais. Tai ir kūrybinė euforija, ir nuopuolis, kuris ištinka, kai nepavyksta įgyvendinti svajonių ar pasiekti idealo, nors būdamas pats vienas esi labai arti jo ir sapnuose, ir realybėje. Na, bet panašus pojūtis žmogų turbūt lydi daugelyje profesijų. Gyvenime nieko nėra idealaus, reikia daryti kompromisus, kurių aš labai nemėgstu ir nuo jų kenčiu.

Visas mano gyvenimas buvo bandymas pabėgti nuo kompromisų ir stengtis gyventi pagal savo sąžinę. O teatras – tokia terpė, kuri nuolat reikalauja kompromisų. Kadangi bėgau nuo jų, turėjau už tai sumokėti. Bet dar sunkiau būdavo tada, kai pabėgti nepavykdavo. Šiuo metu esu visiškai atsijungęs ir nuo teatro, ir nuo visuomenės, tai negaliu nieko bloga pasakyti nei apie vieną, nei apie kitą.

– Pastarojo jūsų spektaklio premjera įvyko beveik prieš metus – į Nacionalinį Kauno dramos teatrą sugrąžinote „Barborą Radvilaitę“, su kuria šį teatrą prieš 40 metų ir palikote. Kas dabar jūsų kūrybinėje virtuvėje?

– Kūrybinis procesas – tai idėjų, minčių generavimas ir jų įgyvendinimas. Ši vieta labai gera būtent generuoti. Dabar nieko konkrečiai nedirbu, tik ieškau naujų idėjų, kaupiu, dedu į tam tikras atsargas, o ką toliau darysiu – net nežinau. Žiūrėsim, kas iš to išeis. Konkrečiai nieko nesu suplanavęs. Sakiau, kad teatre jau nieko nebedarysiu, bet galbūt dar pakeisiu nuomonę. Tai vyksta pasąmonės lygyje.

– Tad ką šią vasarą veikiate jūs ir žmona Aušra Marija?

– Atsikėlę iš ryto nueiname į Merkį išsimaudyti. Gauname tikrą energijos injekciją. Merkio vanduo šaltas, net per pačius karščius buvo gal tik 15 laipsnių. Mums, visą žiemą gyvenantiems šiltuose kraštuose, tai tikrai mažai. Bet šios vasaros orai mums patiko, tikras malonumas, nesuprantu, kodėl visi taip skundėsi. Gal tik kelios dienos buvo sunkiau pakeliamos, tropinės.

Šiandien, pavyzdžiui, tvarkiau tvorą, pasišaukęs meistrą pasistačiau vartelius, kurie buvo sugriuvę, sutrūniję. Tik dar nespėjau nudažyti. Tai irgi tarsi simbolinis veiksmas – niekas neįvažiuos man į kiemą nekviestas, neprašytas.

Mes su Aušra jau daugiau nei 40 metų esame susieti ypatingo kūrybinio bendradarbiavimo, kartais net patiems sunku atskirti, kur mano idėja, o kur jos įskelta kibirkštis. Žmona yra mano idėjų generatorė ir tikrumo kamertonas. Per ją pasitikrinu, ar tai, ką darau, yra tikra, nuoširdu. O čia, Merkinėje, prie šio stalo terasoje su vaizdu į slėnį, sukūrėme visus paskutinius savo spektaklius. Tuo Merkinė mums ypatinga, brangi – tai intensyvaus kūrybinio darbo vieta.

– Ar vasara be konkrečių kūrybinių minčių jums išskirtinė?

– Čia, Merkinėje, ne. Bet kitas pasaulis yra Vilniuje, kur taip pat būname, dar kitas – Amerikoje. Aš labai mėgstu keliauti. Grįžęs į Lietuvą jau šešeri metai kasmet po vieną spektaklį pastatau Kaune. Toks yra kaupimo, generavimo ir realizavimo ritmas.

Net tada, kai buvau Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius, nekurdavau spektaklių vienas po kito. Yra režisierių, kurie gali po penkis spektaklius vienu metu statyti. O man reikia labai daug laiko medžiagai įsisąmoninti, susitapatinti su ja. Realizavimas – labai ilgas procesas, kartais norėčiau jį dar ilgiau pratęsti, bet yra teatro planai, grafikai. Amerikoje, būdavo, reikia spektaklį pastatyti ir per keturias savaites, ir per tris. Tačiau pasiruošimas tam darbui – nuoseklus ir ilgas, tada realizavimas būna spontaniškas ir labai intensyvus.

Spektakliui kurti niekada nėra idealių fizinių, žmogiškų santykių sąlygų – viskas teatre priklauso nuo to, kaip tarp žmonių susiklosto santykiai. Kaip sako amerikiečiai, nuo to, kokia chemija tarp jų atsiranda. Kartais iš pat pradžių, vos susitikęs su aktoriumi, pajunti, kad gyveni su juo ant vienos bangos, kad pavyks. O kartais iki pat pabaigos nepavyksta suprasti vienam kito.

Pusiaukelėje esu metęs ne vieną spektaklį. Neinu iki galo, jei pajuntu, kad negaliu pasiekti to, ko noriu. Kai realybė tampa agresyvesnė už tavo viziją, reikia pasirinkti, ar verta eiti toliau, ar viską nutraukti ir pamiršti. Nesakau, kad tai nesėkmė. Apskritai nežinau, kas tai yra. O ką reiškia sėkmė? Kai kas ja vadina spaudos, kritikų pagyrimus. Esu turėjęs ir labai didelių sėkmių, ir pusiau sėkmių, ir tokių rezultatų, kurie manęs netenkina arba kurie kai kam nepatinka. Bet aš nesiorientuoju į visuotinius standartus.

– Jūsų gyvenimas nužymėtas išvykimais ir sugrįžimais. Kaip jie keitė jūsų pasaulio suvokimą, kūrybą?

– Tikiu mistiniais gyvenimo sutapimais, visiškai neprogramuojama, neprognozuojama tėkme, kuri tiesiog neša. Kad ir grįžimas į Kauno dramos teatrą. Prieš 40 metų pasitraukiau iš jo, iš Lietuvos, palikau jame „Barborą Radvilaitę“ ir nemačiau, net negirdėjau, kokia ji liko man išvažiavus. Ir štai po 40 metų grįžau prie tos pačios medžiagos. Niekada nemaniau, kad gali taip atsitikti. Apskritai aš labai nemėgstu kartotis, grįžti dar kartą prie tos pačios medžiagos, bet čia buvo visiškai kitas ciklas. 40 metų praėjo – tai didelis dalykas. Grįžau su visai kitomis idėjomis, kitu medžiagos pojūčiu.

Taip, mano visas gyvenimas cikliškas – sugrįžimai ir išvykimai. Pastarieji metai buvo nuolatinio sugrįžimo į prarastą rojų laikas – ir ne visada sėkmingai. Ne visada rasdavau prarastą rojų tokį, kokį įsivaizdavau.

– Vadinasi, kažkas nuvilia sugrįžtant į Lietuvą? Kas?

– Kai nerandi, ko ieškai, galima tik sau pačiam priekaištų turėti. Naivu tikėtis, kad viskas savaime tau bus pateikta ant lėkštutės. Nebūna gyvenime taip. Žmonių santykiai man labai sudėtingi. Po daugelio metų Vakaruose buvo labai sunku vėl prisitaikyti prie lietuviško bendravimo – kalbėjimo užuolankomis, netiesiogiai, viena galvoti, kita sakyti. Labai sunku priprasti prie žodžio nesilaikymo, principų neturėjimo.

– Kaip atrodo pasaulis žvelgiant iš jūsų patirties aukštumų, apmąstant jį šiame idiliškame kampelyje – Merkinėje: didelis ar mažas, geras ar blogas?

– Pasaulis labai įvairus. Tik man iki šiol keista, kad visuose kraštuose, bet kurioje visuomenėje susidurdavau su tomis pačiomis žmogiškųjų santykių problemomis – žmonės arba atitinka vienas kitą, arba ne. Tas pats dėl susitapatinimo su sąlygomis – arba sugebi, arba ne.

Bet žmonės visur vienodi. Dirbau Japonijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir Kanadoje. Ir visur būdavo taip, kad kažkokiu paslaptingu būdu sukrinta tie nematomi santykiai, kai pavyksta rasti bendrą kalbą, suprasti vienam kitą. Skirtingose kultūrose visa tai atsitikdavo pagal tą patį gerai žinomą modelį.

Pasaulyje aš vis ieškau ko nors naujo. Labai mėgstu ieškoti, važiuodamas į nepažintus kraštus. Tikiuosi ką nors nauja pabandyti, kitaip nei iki šiol realizuoti savo idėjas. Ir kartais man pasiseka. Aš labai laimingas. Labai daug gyvenime patyriau gero, gražių kūrybinių bendrysčių įvairiuose kraštuose.

Mano gyvenimo mozaika labai spalvota ir įvairi. Dažnai manęs klausia, kada rašysiu prisiminimus. Gal kada reikėtų nugalėti savo netikėjimą tuo žanru? Gal sugebėčiau įdomiai papasakoti apie savo gyvenimą? Bet tai ne mano profesija. Mano žmona Aušra rašo, ir kai paskaitau jos kūrybą, suprantu, kad rašymas – ne mano kavos puodelis. Mano instrumentai kiti.

– Kokią žymę jumyse paliko priverstinis išvykimas iš Lietuvos 1974-aisiais? Žinoma, aplinkybės dabar visai kitos, bet tikriausiai geriau už kitus suprantate, kas vyksta su lietuviais, atsiplėšusiais nuo savo šaknų. O gal emigracija – rykštė šaliai, bet vertinga patirtis ją pasirenkančiam?

– Tai labai skaudi problema. Ypač mums, tokiam mažam kraštui, turinčiam mažai gyventojų. Per daug yra nusivylusių Lietuva, bėgančių iš jos. Man egzilio problema egzistuoja visur ir visada. Kiekviename spektaklyje ją nagrinėju. Jaučiu, kad žmogus yra išeivis iš esmės. Savo tėvynėje svetimas ir kitur svetimas. Niekur jis nėra savas. Visi mes esame svečiai šiame pasaulyje, kaip rašė Balys Sruoga. Ir tas svetimumo jausmas lydi visur ir nuolat.

Tik svetimame krašte jaustis svetimam yra natūraliau, todėl aš niekada nesijaučiu taip aštriai svetimas bet kur kitur pasaulyje – nors visai kitoje kalbinėje, moralinėje aplinkoje, kitokioje visuomenės sanklodoje. O savame krašte svetimumas smeigia labai aštriai. Rodos, turėtumei organiškai į savo aplinką įsilieti, bet jauti atskirtį, kad esi vertinamas su rezervu.

Neseniai iš merkiniškio fotomenininko Algimanto Černiausko gavau jo kartu su broliu Mindaugu bei Henriku Gudavičiumi išleistą knygą “Nerūpėjo niekur išvažiuoti”. Nuostabi knyga, sudaryta iš autentiškų pasakojimų, atskleidžiančių paprastą, kuklų, gražų vidinį pasaulį, koncentruotą žmogaus buvimo toje vietoje su jo atliekamu amatu prasmę. Priėmiau juos kaip savotišką sąžinės priekaištą sau, kad per ilgai basčiausi pasaulyje. Suvokiau, kad vienoje vietoje gyvenimą praleidęs žmogus gali būti daug kartų pranašesnis už tą, kuris išsitrankęs po visą pasaulį.

Vis dėlto patirtis, įgyta svetur, kiekvienam labai naudinga. Žmonės, kurie patenka į visai kitą pasaulį, santvarką, žmogiškųjų santykių konstruktyvą, grįždami parsiveža gerų dalykų. Ta jaunoji karta, kuri išvažiavo, bet grįš, praturtins Lietuvą nauja patirtimi, žiniomis. Net kasdienybėje, buityje pastebiu, kad tie, kurie pagyveno Vakaruose, elgiasi jau kitaip nei tie, kurie niekada nebuvo iš savo narvelių išsiveržę. Pasaulio pažinimas, svarbiausia, moko tolerancijos.

– O kaip pavyko įsilieti į Merkinės bendruomenę? Susigyventi su kraštu, kurio net nesiekia jūsų giminės kartos?

– Kasdienių santykių su vietos žmonėmis nepalaikau, jie daugiau epizodiniai. Bet, pavyzdžiui, su Algimantu Černiausku mes labai nuoširdžiai draugaujame.

Buvau pasiskolinęs Algimanto ir jo brolio Mindaugo Černiausko nuotraukų, darytų Sibire, lietuvių tremties vietose. Rodžiau jas aktoriams, kai prieš penkerius metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre stačiau „Antigonę Sibire“. Nuo pirmos repeticijos jos buvo išdėliotos ant stalo, suteikė aktoriams be galo daug žinių, emocinės informacijos. Algimantas visada atvažiuoja į mano spektaklius, susitinkame, kalbamės. Jaučiu, kad yra dvasinis artumas.

Palaikau ryšį su keramiku Džiugu Petraičiu ir jo mama Elvyra Terese, taip pat keramike. Apskritai Dzūkijoje svetimumo tema yra labai aštri. Apie svetimus jie sako „ateiviai“. Net iš anos pusės Nemuno žmonės jau yra „ateiviai“. Čia esame jau dvylika metų. Pradžioje buvo visaip. „Žiūrėk, amerikonai atvažiavo“, – taip apie mus kalbėta.

Man daug metų buvo keista, kad susitikus jie nesišypso, nesisveikina. Dabar jau suprantu, kad nerodyti dantų, nesišypsoti – natūrali lietuviška laikysena. Tai Amerikoje mes įpratę: ar metro važiuoji, ar pliaže Floridoje eini, visi sveikinasi, klausia, kaip gyveni. Suvokiau, kad dzūkai nėra nusiteikę priešiškai, tiesiog jiems reikia daugiau laiko. Tai mano kaltė, kad ilgą laiką nesugebėjau jų perprasti.

Labai ilgai truko, kol mus priėmė, įsileido. Dzūkai gyvena uždarai, atsiskyrę, ir pralaužti tą barjerą sunku. Turime čia tokius artimus žmones – atidavėme jiems pusę savo namo, kluoną. Neseniai paklausiau, ką apie mus kalba Merkinėje. Jie susiėmė už galvos ir sako: „Geriau tu neklausk.“

Čia ne tik žmonės, bet ir pati gamta laiko mus izoliavusi nuo pasaulio. Neįmanoma naudotis internetu, kad ir kokios technologijos būtų, nes viskas vyksta labai lėtai.

Neskaitome laikraščių, beveik nežiūrime televizijos, nors Europos vyrų krepšinio čempionato labai laukiu. Šiek tiek išmanau krepšinį, pats esu žaidęs – buvau pakviestas net į Lietuvos jaunimo rinktinę 1964–1965 metais. Tada krepšinis man buvo didelė atgaiva. Taip ir iki šiol liko.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...