2014 Balandžio 19

Meno vėjai ir skersvėjai

veidas.lt

A.Anskaitis nuotr.

Balandžio pasivažinėjimas lietuviško meno kalneliais sostinės galerijose.

Taupiomis impulsyviomis piešinio linijomis šiandien žavinti grafikė Jūratė Stauskaitė vaikystėje anaiptol nebuvo griežta minimalistė: atvirkščiai, savo spalvingais tiksliais piešinėliais jau tuomet būtų gebėjusi iliustruoti vaikiškas knygas. Fantazijos laisve trykštantis ekspresionistas Rimas Zigmas Bičiūnas jaunystėje buvo pavyzdingas akademinio piešinio meistras. O erdvinių instaliacijų autorius grafikas Saulius Valius nuo jaunų dienų buvo linkęs į konstruktyvumą ir vaikystės darbeliuose ręsdavo architektūriškai sudėtingus statinius.
Tokių ir panašių įžvalgų apie žymius lietuvių dailės meistrus galite prisirankioti atidžiau patyrinėję parodą “Kai aš mažas buvau 2″, veikiančią sostinės Mokytojų namuose. Pirmame aukšte įrengtos ekspozicijų salės anksčiau buvo vadinamos tiesiog Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, o nuo šiol, jai atšventus dešimtmečio jubiliejų, turėsime pratintis prie naujo galerijos pavadinimo “Vėjas”.
O vėjas valstietiškai lyriškoje standartinio lietuvio sąmonėje nejučiomis kelia pavasariškos gaivos ir pozityvių pokyčių lūkesčius. Skersvėjai, priešingai, tapatinami su ligų pavojumi ir beatodairišku tradicijos naikinimu. Visais laikas atsiranda norinčiųjų “provincialų” lietuvių meną kaip reikiant pravėdinti, iššluojant palikimo prikimštas ekspozicijų erdves naujoviškos raiškos kūriniams.
Sostinės balandžio parodų žemėlapyje skersvėjų netrūksta. Stropiai pasistatykite apykakles, kad neperpūstų.

Neskubėkite tapyti
“Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to (galbūt) tapykite, pieškite, interpretuokite”, – pataria menininkas Algimantas Paluckas, savaitgalį pristatęs savo kūrinius Tarpdisciplininių menų kūrėjų sąjungos galerijoje “Malonioji 6″.
Šiuo adresu Žvėryne įsikūrusioje erdvėje autorius prisistato ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip garso architektas, parodai parengęs specialią technomuzikos kompoziciją. “Malonioji 6″ kartu su A.Palucku smalsuolių laukia trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 18 iki 20 val.
Sutapimas, bet panašius perspėjimus dėl tapybos dalija ir iš Niujorko parvykęs meno guru Kęstutis Zapkus, kurio tapybos retrospektyva atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje.
“Dabar fotoaparatas gali sukurti portretą, kuris bus nė kiek ne prastesnis nei kažkada nutapytas Rembrandto ar Vincento van Gogho. Taigi tapybai belieka tik labai asmeniški dalykai”, – sako jis.
Dramatiška K.Zapkaus gyvenimo pradžia (partizanų štabo viršininko šeima karui baigiantis iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno pabėgėlių stovykloje) lėmė dramatiškus jo vėlesnės kūrybos siužetus, tačiau ne tapybos stilistiką, kuri dažnai primena per nuobodžią pamoką sąsiuvinyje paišančio vaiko fantazijas. Pirmą kartą Lietuvoje rodomos didžiaformatės K.Zapkaus drobės, atkeliavusios iš menininko dirbtuvės Niujorke.
“Turiu labai didelę dirbtuvę. Ne todėl, kad man ją kas davė: aš ją susiradau. Tuo metu Niujorke buvo daug apleistų fabrikų. Ir pas jus čia dabar tokių yra”, – užuominomis kalba sugrįžėlis.
1992 m. jis vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir kaip koks vėjas, galingai gūstelėjęs iš Vakarų, pripūtė anuometiniam lietuvių jaunimui niujorkietiškos dvasios. Pasekmes galima patyrinėti šalia, toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje rodomoje trijų buvusių K.Zapkaus studentų parodoje “Šviesos”.
Du iš trijulės (Žilvinas Kempinas ir Aidas Bareikis) jau seniai patys persikraustė gyventi ir kurti į Niujorką, trečioji (Patricija Jurkšaitytė) pasiliko, bet sėkmingai galėtų save vadinti ir Olandijos dailininke, mat ten jos darbų parduota daugiau nei Lietuvoje.
Lenkijoje įsikūrusio Stasio Eidrigevičiaus gerbėjai dar gali suskubti į “Kunstkamerą” pamatyti “Pratęstų paveikslų”, gimusių iš 2011-aisiais išleisto kūrybos albumo signalinių atspaudų. Dažniausiai tokie atspaudai išėjus knygai keliauja į makulatūros krūvą, tačiau S.Eidrigevičius juos pasiliko, pratęsė pieštuku ir “inkorporavo” į naujus paveikslus. O kai kurias reprodukcijas autorius sujungė, sukurdamas jų tarpusavio dialogą. Taigi paroda išėjo savaip konceptuali ir postmodernistinė, nes joje žaidžiama savęs citavimu, dekonstravimu ir prasmių perkūrimu.
Labai panašią kūrinio ir jo fragmento santykių temą Šiuolaikinio meno centre tyrinėja Arūnas Gudaitis, stengdamasis įrodyti, kad kartais atskirai regimas fragmentas įstengia tapti savarankišku, nuo visumos nepriklausančiu meno objektu. Čia pat kitas menininkas Darius Žiūra toliau fotografuoja keistokus, kažkuo kitu mėginančius apsimesti daiktus, o skulptorius Vladas Urbanavičius ŠMC kiemelyje renčia sunkius, betoninius ir tamsių paslapčių kupinus “rezervuarus”.
Dar vienas menininkų trejetas apsistojo Šv. Jono gatvės galerijoje. Prizus pasaulio sniego skulptūrų simpoziumuose jau keletą metų šluojantys skulptoriai Danas Aleksa, Martynas Gaubas ir Kazys Venclovas pasivadino “Dream Team” ir drauge pristato savo gerokai mažesnius ir pavasario nesibaidančius kūrinius.

Malonios mirties kalneliai
Vis dėlto “skersvėjišku” radikalumu šįkart visas kitas parodas nurungia galerija “Vartai”, kurioje jaunas, šiais metais meno daktaro vardą Londono karališkajame menų koledže ginsiantis menininkas Julijonas Urbonas pristato mirties kilpas primenančius “Eutanazijos kalnelius”, leidžiančius greitai, maloniai ir įspūdingai numirti.
Žaismingos “paskutinės kelionės” atrakcionas, kurio efektyvumas pagrįstas biologijos ir fizikos dėsniais, savižudžių nestokojančioje Lietuvoje galėtų tapti šaunia verslo idėja: juk perspektyva sutikti mirtį kilpas sukančiame vagonėlyje jiems pasirodytų gerokai patrauklesnė nei kilpoje ištįsęs ar ant šaligatvio nepadoriai ištiškęs kūnas. “Eutanazijos kalnelių” bėgius galima patogiai pratęsti iki pat krematoriumo vartų ar šarvojimo salių komplekso: taip būtų sukurta papildomų darbo vietų ir galbūt netgi atsirastų galimybė gauti pradinę paramą šiam unikaliam projektui.
Tie, kurie ryžtingam eksperimentui dar nepribrendę, kol kas “Vartuose” gali išmėginti smegenis greitai “susukančią” medicininę Baranio kėdę arba pamėginti užmigti baltą urvą primenančiame, bet, kaip teigiama, miego vaizdinius reguliuojančiame “Sapnų viešbutyje”.
Na, dar smagiai pašokinėti užmetus plačiąją ant muzikos ritmu siūbuojančios “robotinės” kėdės. Visa tai – irgi jaunojo Julijono minties kūriniai, polėkiu gerokai pranokstantys gretimose salėse eksponuojamas kuklias Slovėnijoje gyvenančio ruso Vadimo Fishkino instaliacijas. Pamanykit, elektros lemputė, deganti nepaisant ištraukto iš lizdo kištuko. Arba stačiakampio trintuko šešėlis, primenantis burlaivį…
O kur kraują stingdanti mirties ir gyvybės dilema? Kur čia sūkuriuojantys būties skersvėjai?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...