2014 Spalio 20

Raimundas Milašiūnas

Menas gyventi

veidas.lt

Taip jau nutiko, kad ruduo daugeliui atrodo tamsus ir niūrus metas. Vieni tai aiškina vasaros pabaiga ir laipsnišku gamtos pasirengimu žiemos miegui, kiti skundžiasi bloga nuotaika dėl nuolat trumpėjančios dienos, tretiems ruduo tereiškia švininiais debesimis aptrauktą dangų ir kiaurai merkiantį lietų.

Va ir psichiatrai, pernelyg nesigilindami į tokio nusiteikimo priežastis, nuolat linksniuoja rudenį, kurį, anot jų, lydi nekintamas depresija sergančiųjų skaičiaus padidėjimas ar savižudžių pasirodymas „šviesiame“ kitų metų laikų kelyje. Net ir su psichikos sveikata susijusios atmintinos dienos tarsi netyčia paliktos rudeniui: Savižudybių prevencijos diena rugsėjo dešimtąją ir Pasaulinė psichikos sveikatos diena spalio dešimtąją. Vis dėlto man šios dienos primena garsiąją Kovo aštuntąją, kuri vyrams suteikdavo galimybę išgerti į moterų sveikatą, o kitomis dienomis jas ir vėl toliau vaikyti po virtuvę ir priminti laiku pasirūpinti vaikais…

Taip ir su įvairiomis psichikos sveikatos dienomis. Abi dienas pažeriame straipsnių ir komentarų į laikraščius ar televizijos laidas, surengiame kokią konferenciją Seime, kurioje visi ryžtingai paskelbia karą savižudybėms ir depresijai, o po to patenkinti savo pasirodymu grįžta į kasdienybę ir vangiai atsidusę užpildo eilinę grafą statistikos suvestinėje, kai išgirsta, kad dar vienas nelaimėlis pasirinko mirtį vietoj gyvenimo šiame blizgučiais nukarstytame pasaulyje.

Būsiu pasmerktas kolegų psichiatrų, bet be kelių psichologų organizacijų ir būrio savanorių, kuriuos vienija entuziastai, kuriantys įvairias pagalbos linijas ir krizių centrus, nematau nė vienos profesionalių psichiatrų organizacijos, nuveikusios bent nedidelį darbelį dėl savižudybių skaičiaus mažinimo šalyje. Šie žmonės iš tikrųjų dirba, o ne blizgučiais dabina ir taip blizgantį pasaulį.

O mes, deja, labai mėgstame blizgučius. Kur pažvelgsi – ten fejerverkai ir puošmenos. Atsivertę glamūrinius žurnalus ar įsijungę televizorių stebime svaiginančius vienadienių įvairaus plauko žvaigždučių skrydžius, nesuvokdami, kad tie skrydžiai tėra desperatiškas drugelio plasnojimas sparnais į ugnį. Sudegė, ir nebėra. Ar kas nors beatsimena legendiniuose „Baruose“, „Keliuose į žvaigždes“ ar kitose panašaus plauko varganų žvaigždžių kalimo fabrikėliuose žibėjusius tautiečius? Jų vietos seniai užimtos, o jie patys gyvena kažkokį gyvenimą, kai kurie mina teismų slenksčius, griauna santykius su antrosiomis pusėmis, ir tik pavieniai vis dar išlieka dėmesio centre.

Blizgučiai juk dabar kiti. Stilistai ar stilių mėgstantys bei save jo žinovais laikantys užima pirmuosius žiniasklaidos puslapius. Atsiverčiu pirmą po ranka pakliuvusį mėnraštį ir bandau rasti ką nors prasminga. Deja, prasmė šiandien slypi labai jau negiliai. Tiksliau, visai paviršiuje. Štai kažkokia stiliaus „ekspertė“ moterims skirtame žurnale pateikia visą savo aprangos ir aksesuarų išklotinę: švarkelis – versačių, armanių ar dar kažkurių gamybos, kainuoja tiek ir tiek; kelnės, bateliai, rankinės irgi taip pat panagrinėtos. Džiugu, kad žmogus, kaip tikras gyvūnų pasaulio atstovas, gali bent savo plunksnomis ar kailiu pasigirti, mat daugiau nelabai kuo ir yra…

O šit pervertus dar vieną nebe moterims, bet tiesiog žmonėms skirtą žurnalą (jis taip save ir vadina), akys raibsta nuo vakarėliuose besistaipančių naujųjų „žvaigždūnų“. Ir nesvarbu, kad vakarėlis skirtas kurio nors iš jų sugrįžimui iš kokių nors atostogų ar naujo saldainių rinkinio pristatymui, esmė – atsidurti puslapiuose! Iki šiol niekaip nesuprantu tik vieno: kodėl visos moterys tose nuotraukose pozuoja fotografams šiek tiek palenkusios ir kilstelėjusios nuo žemės vieną koją? Šuo juk irgi koją pakelia, kai save įprasminti tam tikroje teritorijoje nori. Gal čia irgi tas pats…

Tai vis blizgučiai. Niekam nebeįdomus žmogaus protas. Elitas Lietuvoje – ne mokslininkai, menininkai, intelektualai, bet „gyvuliukai“, kuriems plunksnų ar kailio puošnumas yra „klasės“ ženklas. O tam reikia ir pinigų. Taip ir kuriame šiuolaikinio pasaulio vaizdinį: neturi pinigų – neturi sėkmės, esi niekam nereikalingas.

Bet tai dar ne pabaiga. Raibstančiomis nuo glamūrinio blizgesio akimis mes pakliūvame į kitokią realybę. Kiti tų pačių leidinių puslapiai ar televizijos kanalų laidos mirga mirties temomis. Karas, Ebolos virusas, nužudymai – tai vis dienos tema. Ir ne šiaip kažkur tolumoje vos vos įžiūrima – ji nuolat brukama su grėsmės mums perspektyva. Jei ne šiandien, tai ryt mus okupuos rusai, tuoj tuoj susirgsime Ebolos viruso sukelta infekcija ar apniks dar kitokios bėdos. Abejonių nesigirdi, žurnalistai ir ekspertai linkę teigti esantys tikri savo tiesa. O jei dar pridėsime nuolatinius rypavimus apie vagiančius politikus, akimirksniu mus pražudysiantį eurą ar dar kokią kitą negandą, tai suvoksime, kad gyvename apokalipsės prieangyje.

Tokie jau mes esame – gyvenantys kraštutinumuose. Arba nublizginame fasadą, arba srutomis apipilame vieni kitiems galvas. Vidurio nematyti.

Psichoanalizėje mes turime tokį terminą – skėlimas. Tai nebrandžios asmenybės bruožas, kai žmogus vengia nežinomybės ar neturi padargų susitvarkyti su dvilypumu, todėl renkasi kraštutinumus, viską vertindamas tik kaip „balta“ arba „juoda“.

Matyt, ir mes turime pripažinti, kad niekaip negalime išbristi iš nebrandžios visuomenės liūno – matome vien paviršutinį blizgesį arba skęstame fataliniuose išgyvenimuose. O ką tuomet daryti žmogui, kuriam kyla abejonių? Arba tam, kuris nesijaučia saugus? Gal tada ir belieka rinktis dar vieną kraštutinumą – nebegyventi? Juk vidurio linijos niekas ir nesiūlo, o atrasti jos mes tiesiog nepamokyti. Ir joks ruduo dėl to nekaltas.

O gal mums vertėtų ne konferencijas apie psichikos sveikatą ar savižudybių suvestines iškilmių dienomis rengti, bet iš tiesų kalbėti su žmonėmis ir mokyti juos tokio paprasto dalyko – gyventi… Ne kraštutinumuose, ne viendieniame blizgesyje ar katastrofos laukime, bet prasmingame buvime su savimi ir su kitu čia ir dabar, kas dieną kasdienybėje…

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. internauts internauts rašo:

    “Psichoanalizėje mes turime tokį terminą – skėlimas. Tai nebrandžios asmenybės bruožas, kai žmogus vengia nežinomybės ar neturi padargų susitvarkyti su dvilypumu, todėl renkasi kraštutinumus, viską vertindamas tik kaip „balta“ arba „juoda“.”

    “Skelimas” ar proto suskilimas i ego ir aukstesniji dieviskaji “As” is ko ir kyla tas dvilypumas. Nemanau kad psichoterapeutai cia galetu apsieiti be Jezaus Kristaus receptu. Jie turetu vienytis su teologais sioje proto isgydymo srityje. Manau, kad toki psichoterapeuta viena turime – Eugeniju Laurinaiti. Na, bent jau arti to.

  2. dar dar rašo:

    daug per media kalbama apie kuno maisto dietas, bet ar ne laikas prabilti apie proto dietas nuo informacijos pertekliaus? Netgi kalbant apie maisto dietas didziuma maisto tarsi prakeikiama, bandant idiekt i samone, kad tas ar kitas patiekalas susarkdina. Tokia “juodoji magija” idiegiama i zmogaus samone per tikejima ir, aisku, ima veikti.

  3. kafke kafke rašo:

    egzistenciniu patirciu ir as turejau. Ir ieskojau atsakymu filosofinese knygose… kol negavau is auksciau tokiu apreiskimu su regejimais ir tada dar negirdetais zodziais apie “Naujaja Jaruzale”, nuzengiancia is Dangaus, kuriu negalejo paaiskinti net musu MA filosofai. Tai galu gale ir isvede mane is :egzistencines” aklavietes, atvede prie tikejimo ir tik tada supratau ka reiskia dvasinio As ir ego “dualizmas’, ka reiskia gyvenimas iliuzijose ir prabudimas apie kuriuos kalbedavo senieji viduramziu mistikai, bet as nesupratau kas to do daikts..

  4. kafke kafke rašo:

    karta man vienas zydas kabalistas Londone paaiskino kodel zydai nesioje tas mazas kepuraites – slikes. Sake, kad tai simbolizuoja filtra, kuris duozuotu, nepraleistu per daug sviesos is Dangaus, nes tai gali apakinti.
    Buvo metas kai gurmaniskai rijau knygas. Paauglystej perskaitytas Cechovas atrode nuobodybiu nuobodybe ir veliau prie jo taip ir nebesugrizau. Dostojevskis irgi atrode kaip tusciazodziauto jas beveik be veiksmo. Na bet kai brandziam amziui pamaciau jo “Stepzncikovo dvara”, va tik tada supratau koks tai didis ir gilus psichologas, zmogaus sielos gelmiu, sakyciau, ekspertas. Juk tas veikejas Foma Fomycius – tai tipiskas dvasinis sukcius, pavergiantis zmones, o ne juos islaisvinantis. Sis veikalas nera religijos kritika, tai kritika antireligijos. Tai yra kaip zmogaus EGO pritempia religija prie savo ego ir privercia zmones tiket antikristu. Ir i tokiu plesrunu rankas patenka net geriausieji. Stai kur isliekamoji Dostojevskio verte. Klasika yra tai kas vyksta dvasiniame pasaulyje ir tai vyksta nuolatos. Kaip ir Biblija kalba ne tik apie viena istini ivyki, bet kaskart kalam Dievo Sunu prie kryziaus, kuomet kaltiname vienas kita. Musu kkaltinimai kyla is musu paciu kaltes jausmo, kuri sukelia bet kokios atsiskyrimo mintys – nuo Dievo, nuo zmoniu… nes tokios mintys ne is meiles kyla. Meile – tai kas jungia. O kaltinam kita per projekcija, nes nenorim savy laikyt sio jausmo, nes toks jausmas prasyte prasosi bausmes. O kas gaunasi rezultate? Atakuojant kita, gimsta baime, kad ir pats busiu atakuojamas. Taip meiles tustuma uzpildo baime. ILIZIJA. Iliuzija todel, kad JOKIO TIKRO ATSISKYRIMO NEI NUO DIEVO, NEI NUO ZMONIJOS NEGALI BUTI. Tai tik is kuno kilusiu pojuciu iliuzija. Dvasioje visi esame VIENA. Vienas Adom Kadmon.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...