2012 Lapkričio 24

M.Užpelkis: “Lietuva turi suskubti išnaudoti savo, kaip turistinės valstybės, jaunystę”

veidas.lt

Lietuva turistus vis dar žavi savo jaunyste, o mūsų turima infrastruktūra tebėra patraukli naujumu. O kol “tebekvepiame dažais”, galime gerokai išplėtoti turizmą ne kaip pavienę ūkio šaką, o kaip visas ūkio sritis apimančią rinką.

Turizmo nauda yra be galo didelė ir apima labai daug sričių, bet Lietuvoje ji dažnokai suvokiama labai siaurai, tad turizmu suinteresuoti rinkos dalyviai nesugeba bendradarbiauti ir dažnai siekia tik asmeninės naudos. Turizmo ekspertas, VšĮ “KULTUR” generalinis direktorius Martynas Užpelkis įsitikinęs, kad tai pasikeistų suvokus, jog turizmas nėra atskira ūkio šaka.
Apie tai, ką darytų turizmo srityje, jei būtų premjeras, kokių priemonių imtųsi, kad gausėtų į mūsų šalį atvykstančių turistų, o Lietuvos įvaizdis gerėtų, kalbamės su turizmo ekspertu M.Užpelkiu.

M.U.: Noriu pabrėžti, kad Lietuva – jauna, maža, nedaug kam žinoma šalis, ir kol kas tebeauganti. Tik klausimas, kaip mes sugebėsime išnaudoti šį labai svarbų augimo laikotarpį ir kiek tas augimas bus stiprus ir didelis. Čia kaip ir sportinėje karjeroje: svarbiausia tai, ką sportininkas sugeba pasiekti iki tam tikro amžiaus, kol dar yra įdomus sporto pasauliui.
Lietuvai netrukus taip pat prasidės branda, apims tam tikra stagnacija. Kiek ši jaunystė truks, sunku pasakyti, bet tai gali būti susiję su infrastruktūros gyvavimo ciklu: kol kas turime naujų, tviskančių viešbučių, SPA centrų, naujų kelių. Netrukus jie nebebus tokie nauji, jiems bus reikalingas kapitalinis remontas.
O gal toji šalies jaunystė baigsis tada, kai atsiras dar naujesnių turizmo atžvilgiu šalių. Juk gali būti, kad turizmo rinkai atsivers, pavyzdžiui, Baltarusija ar dar kokia kita valstybė. Pagaliau augimo laikotarpis susijęs ir su tuo, kiek verslas pajėgs laukti didesnių finansinių srautų iš turizmo, kiek turės kantrybės tikėtis didesnės sėkmės.
VEIDAS: Kas tokią sėkmę gali lemti ir kodėl užsienio turistui Lietuva apskritai gali būti įdomi?
M.U.: Mūsų šalis – ne Egiptas, ne Turkija ar kokios Pietų Europos šalys, ir mūsų šalies turizmo laimėjimai labai susiję su mūsų reputacija. Juk į Egiptą žmonės skrenda net tada, kai už kelių šimtų kilometrų sproginėja bombos, o Kaire vyksta revoliucijos. Jie vis tiek važiuoja į vadinamuosius turistų getus, nes jiems visai ne Egipto reikia, o saulės ir šilto vandens.
Lietuvos padėtis visai kitokia. Svarbu, ar mus apskritai žino, o jei žino, tai kokius epitetus vartoja mums apibūdinti.
VEIDAS: Kiek šalies reputaciją gali lemti, pavyzdžiui, premjeras? Koks turizmo srityje apskritai turėtų būti valstybės ir Vyriausybės vaidmuo?
M.U.: Kokio nors turizmo ministro ar premjero, besirūpinančio turizmu, galimybės šiuo atveju labai ribotos, nes reputacija priklauso nuo daugelio veikėjų.
Valstybės vaidmuo šiame kontekste turi būti lyderystė, bendros siekiamybės, bendro gėrio suformulavimas. Juk verslas iš esmės tarnauja ne bendram gėriui, nors tai pamažu ateina į madą, bet savo akcininkui. Valstybė kaip tik ir turėtų daryti tai, kas nėra verslo kompetencija. Tačiau svarbu, kad ir valstybė būtų kompetentinga.
Bėda ta, kad Lietuvoje labai trūksta noro mokytis. Tai galima pasakyti apie daugelį sričių, pradedant kad ir turizmo statistika: ji renkama, bet menkai arba visai neanalizuojama. Konstatuojama, kad kažkas auga arba mažėja, – štai ir visa analizė.
Galimybių studijose irgi paprastai tik suskaičiuojama, kiek turime gamtos, kiek kultūros, kiek infrastruktūros. Tačiau mes labai mažai žinome apie rinkas, mažai žinome, kodėl konkretus turistas atvažiuoja į Lietuvą, kaip jis atrado šalį. Juk esame nišinė šalis, todėl mums reikėtų gerai išanalizuoti, kaip tokia šalis gali sudominti turistus.
O juk turizmo nauda neabejotina ir labai plati, apimanti labai daug sričių, ir ją suprasti reikia taip pat labai plačiai. Kol kas toji nauda pas mus suprantama labai siaurai: užsienietis atskrido, apsistojo viešbutyje, nuėjo į barą ir išskrido atgal. Iš to užsidirbo oro linijos, viešbutis, baro savininkas. Štai jums ir visas turizmas.
Bet iš tiesų turizmo aš nelinkęs laikyti atskira ūkio šaka. Turizmas yra rinka. Visos kitos ūkio šakos gali būti parduodamos arba vietos rinkoje, arba kaip eksportas. O turizmo specifika tokia, kad turistas pats atvažiuoja to eksporto pasiimti. Todėl viskas, ką jis perka, irgi yra turizmas. Taigi turizmo prilyginimas atskirai ūkio šakai susiaurina naudos supratimą, o dėl to turizmu suinteresuotos lieka tik turizmo agentūros ar viešbučiai.
Lietuva yra labai daug investavusi į vadinamąjį “hardą”, geležį: pastatyta daug viešbučių, pastatų, nutiesta daug kelių. Viso to labai reikėjo, bet dabar jau ir patys viešbučiai supranta, kad nepakanka vien naujo interjero. Juk turistas atvažiuoja ne į viešbutį – pasaulyje esama labai mažai viešbučių, kurie patys savaime būtų traukos objektai.
Žmonės važiuoja dėl kitų dalykų – dėl tam tikro pažado, dėl emocijų, dėl noro patikrinti reputaciją. Taigi viešbučiui nepakanka rūpintis vien savo kiemu – jam turi rūpėti ir tai, kaip turistą priima kiti. Tad ir vėl grįžtame prie to paties – bendrojo gėrio.
VEIDAS: O kaip paskatinti verslą veikti išvien ir siekti tos visiems bendros naudos?
M.U.: Mano galva, bendradarbiavimo labai trūksta visais lygmenimis – tiek miestų, tiek regionų. Valstybė, suinteresuotoms pusėms neprimesdama centralizuoto nurodymo bendradarbiauti, galėtų rasti būdų, kaip tą bendradarbiavimą “įsukti”.
Pavyzdžiui, turizmas juk plėtojamas turistinėse vietose. O nuo to, kaip ši vieta suvokiama, labai priklauso ir turizmo sėkmė. Vietovė – tam tikras organizmas, tam tikras socialinis tinklas. Jis ir gyvuoti turi kaip tinklas, o to Lietuvoje labai trūksta. Didelis stabdys regionuose šiuo požiūriu yra tai, kad savivaldybės turizmą neretai supranta labai žinybiškai: jų įsivaizdavimu, turistų atvykimo vieta baigiasi ten, kur baigiasi savivaldybės ribos. Bet juk keliaudamas po Italiją ar kurią kitą šalį tikrai nepajusi, kur baigiasi viena savivaldybė ir prasideda kita. O pas mus net turistams skirtuose žemėlapiuose viena ar kita savivaldybė vaizduojama lyg sala – turistui neaišku, kaip į ją atvykti, kaip išvykti, kur toliau apsilankyti. Juk žmonės nesirenka galvodami, kad štai šį savaitgalį labai noriu į, tarkime, Elektrėnų savivaldybę – išmaišysiu ją skersai išilgai, viską apžiūrėsiu, visus kampelius ištyrinėsiu ir visiems galėsiu sakyti, kad esu šitos savivaldybės žinovas. Sutikite – žmonės ne taip planuoja savo laisvalaikį.
Kartais ir viena ar kita žinyba, prižiūrinti skirtingus lankytinus objektus, reklamuoja tik “savus”, o apie kitus sąmoningai nutyli. Tai tarnavimas institucijai, bet ne rūpinimasis sistema.
Jie būčiau premjeras, pirmiausia susodinčiau visus ministrus prie vieno stalo ir jie neišeitų tol, kol nesutartų dėl bendro darbo.
Ir dar: Lietuvoje turizmo valdymo srityje trūksta vienos grandies – viešojo ir privataus kapitalo partnerystės pagrindu kuriamų organizacijų, kurios kitose šalyse egzistuoja jau seniai. Jos vadinamos turizmo valdybomis arba turizmo biurais. Tokios organizacijos perpus finansuojamos iš viešojo biudžeto ir iš verslo – visi įtraukti, visi sprendžia, visi suinteresuoti turizmo plėtojimu. Taip išsiplečia sprendimų priėmėjų ratas.
Kitaip tariant, Lietuvoje reikia paprasčiausios vadybos. Turistas atvažiuoja ne į savivaldybę, ne į politinį administracinį vienetą, o kažko patirti. Jis nori geros patirties, o į tai įeina viskas. Jis neturėtų dėl nieko sukti galvos, viskas turėtų klostytis sklandžiai. O sklandumo neįmanoma pasiekti nebendradarbiaujant. Reikalingas vadinamasis institucinis darnumas.
VEIDAS: O kiek, jūsų nuomone, reikšmingas bendradarbiavimas su kitomis regiono šalimis? Juk turistas, kuris įveikė tolimą kelią į Lietuvą, galbūt norės aplankyti ir Latviją, Estiją?
M.U.: Aš per daug nesureikšminu platesnio regiono bendradarbiavimo. Žinoma, yra tam tikras segmentas turistų, kurie nori aplankyti visas tris ar daugiau šalių. Ir kad tas segmentas didėtų, tam tikro bendradarbiavimo neabejotinai reikia. Tačiau didžiausia dalis turistų vis dėlto atvyksta į vieną šalį.
VEIDAS: Taigi kodėl šis turistas turi pasirinkti būtent Lietuvą? Kuo įdomūs mes galime būti japonui, argentiniečiui, švedui?
M.U.: Tai tikrai sunkus klausimas. Viena vertus, esame pakankamai nauja šalis, o žmones tas naujumas, nepažintumas traukia. Dalį žmonių kuo toliau, tuo labiau vilioja ir šalies atšiaurumas – turiu omenyje klimato sąlygas, kurias mes patys dažnai peikiame, bet kurios daug kam yra išsigelbėjimas. Tai rodo ir didėjantis skaičius turistų iš Italijos ar kitų Pietų Europos šalių – žmonės pas mus važiuoja pailsėti nuo karščio.
Galiausiai esame saugi šalis – priklausome ES, NATO. Čia yra ir gera infrastruktūra, žmonės moka užsienio kalbų, bendrauja, yra pakankamai svetingi. Kai kas pranašumu laiko ir tai, kad kol kas pas mus dar mažai turistų. Tačiau tai ne tas pranašumas, kurį turėtume saugoti. Mums tiesiog per brangu būti mažai turistų pritraukiančia šalimi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...