2014 Vasario 20

Literatūros vertintojai susipyko dėl Romualdo Granausko

veidas.lt


Kuo skiriasi dveji alternatyvūs geriausios metų lietuviškos knygos rinkimai.

Kasmet prieš knygų mugę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, nors kasdien ir netriūbijamas per radiją ir televiziją, pačių rašytojų vertinamas labiau už Metų knygos rinkimus. Atsidurti jame – tai tarsi pelnyti akademinį pripažinimą, kuris suteikia autoriui teisę vadintis „rimtu rašytoju“. Ir visai nesvarbu, kad daliai laimingųjų ta teisė nelabai ir terūpi, nes jie šalia literatūros gyvenime turi daug kitų svarbių užsiėmimų.
O štai Metų knygos rinkimai, kuriems knygas atrenka mažesnis dažniau literatūros praktika nei teorija užsiimančių ekspertų būrelis, paprastai būna „arčiau skaitytojo“, tai yra palankesni populiariajai literatūrai. Tai lemia ir rinkimų sistema, raginanti balsuoti plačiąją skaitytojų auditoriją. Pagaliau niekas nė neslepia, kad pagrindinis šios Lietuvos radijo ir televizijos, Kultūros ministerijos bei Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rengiamos akcijos tikslas – ne tiek patys rinkimai, kiek galimybė šiuolaikinės nacionalinės literatūros autorius propaguoti LRT eteryje.
Vis dėlto atidžiau patyrinėję abu knygų sąrašus įsitikintumėte, kad skirtumų juose nedaug. O ir tuos pačius dažnai lemia skirtinga vertinamo laikotarpio atskaita (tarkim, Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ bei Artūro Valionio poezijos rinktinė „Apytiksliai trys“ LLTI dvyliktuke figūravo jau pernai) ar nevienodas nacionalinės literatūros sąvokos traktavimas. Pavyzdys – Metų knygos rinkimuose pristatomą Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“, kurio originalas parašytas rusų kalba, LLTI atmetė kaip verstinės literatūros kūrinį. Nors panašios aplinkybės anaiptol nesutrukdė Lietuvoje įsikūrusio ukrainiečio Jaroslavo Melniko romanui „Tolima erdvė“ pelnyti pagrindinio 2013 m. prizo „BBC Ukraine“ organizuojamuose geriausios ukrainiečių knygos rinkimuose.

Triukšmas dėl gyvojo klasiko

Užtat kilo triukšmelis dėl to, kad iš jaunesnės kartos ekspertų (Mariaus Buroko, Gabrielės Gailiūtės, Andriaus Jakučiūno ir Neringos Mikalauskienės) sudaryta Metų knygos rinkimų atrankos komisija drįso ignoruoti gyvąjį klasiką Romualdą Granauską. Jo naujausias knygas išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tuo viešai pasipiktino įtardamas, kad jauniesiems kolegoms įgriso tiek nuolatinis klasių kovos ir rezistencijos temų narstymas, tiek R.Granausko literatūrinis produktyvumas. O leidyklai prieš artėjančią knygų mugę teko pasirūpinti jau antruoju „Šventųjų gyvenimų“ leidimu, nes pirmasis 2 tūkst. egzempliorių tiražas sėkmingai parduotas. Todėl V.Sventickas spėja, kad R.Granausko knyga, paremta skaitytojų balsų, būtų turėjusi rimtų šansų laimėti Metų knygos rinkimus, jei ne abejotina komisijos nuostata plėsti autorių pasirinkimo lauką.
Savaime suprantama, „Šventųjų gyvenimus“ matome LLTI mokslininkų pateiktame knygų dvyliktuke. „Džiaugiamės, kad R.Granauskas sugrįžo prie novelistikos, nes jo romanus vertinome šiek tiek kukliau. Natūralu, kad kelis dešimtmečius rašantis žmogus savo kūryboje pradeda kartoti tuos pačius motyvus ir temas, „perrašinėti“ patį save. Tačiau „Šventųjų gyvenimuose“, nors vėl atsigręždamas į pokarį, R.Granausko pasakotojas yra neutralus ir tuo išsiskiria iš gausios gana egocentriškos memuaristinio pobūdžio prozos. Jis neskelbia jokių vertinimų, o perteikia patį gyvenimą. „Šventieji“ šiose novelėse – paprasti žmonės, kurie be jokių deklaracijų elgiasi taip, kaip jiems liepia vidinė moralė. Todėl knygos etinė dimensija yra labai stipri. Kiekvieną R.Granausko novelę sugebėčiau papasakoti, nors daugelio kitų knygų siužetai skaitant tiek, kiek mums prieš rinkimus tenka perskaityti, greitai išsitrina iš atminties“, – argumentuoja profesorė Jūratė Sprindytė.
O štai Metų knygų rinkimų atrankos komisijos pirmininkė G.Gailiūtė teigia, jog sudarinėjant prozos knygų penketuką stengtasi, kad jame nors vieną sau patinkančią knygą rastų kuo įvairesnio literatūrinio skonio skaitytojai. Šiuo konkrečiu atveju komisija įsivaizdavo, kad G.Kanovičiaus ir R.Granausko talento gerbėjų auditorija maždaug sutampa, todėl buvo nutarta pasirinkti vieną iš jų. V.Sventicko priekaištus dėl išankstinio pokario tematikos atmetimo G.Gailiūtė neigia kaip nepagrįstus, nes savaip traktuojamų to paties laikotarpio realijų galima atrasti ir S.Parulskio bei G.Kanovičiaus knygose. O tai, kad galvojant apie penketuko knygų propagavimą ir būsimą balsavimą siekta plėsti skaitomų autorių pasirinkimo ir apskritai nacionalinės literatūros supratimo lauką – tikra tiesa.
„Vienas Metų knygos rinkimų tikslų ir yra sukelti diskusiją, duoti impulsą žmonėms pagalvoti, kas vertas atsidurti penketuke, o kas ne. Jeigu tokia diskusija išsivysto – jau yra gerai. Kadangi akcija skiriama plačiajai visuomenei, mes stengėmės vadovautis ne siauro profesionalų rato skoniu, o atspindėti nūdienos literatūros įvairovę“, – „Veidui“ aiškino G.Gailiūtė, siūlydama pernelyg nesureikšminti panašių akcijų verdiktų.
Savo ruožtu V.Sventickas pasidžiaugė, kad Metų knygos rinkimuose „nepastebėti“ „Šventųjų gyvenimai“ buvo pastebėti skaitytojų: sparčiai pardavinėjamas ir antrasis 1,5 tūkst. egzempliorių tiražas. Pasimokiusi iš šios knygos sėkmės, vėlesnę R.Granausko novelių rinktinę „Išvarytieji“ Rašytojų sąjungos leidykla iš karto užsakė spausdinti 3 tūkst. egzempliorių tiražu, kurio taip pat nebedaug belikę.
Rašytojo gerbėjai netrukus galės džiaugtis dar viena jo knyga, jau gulinčia ant redaktoriaus stalo. Dėl antraštės kol kas nesutarta, tačiau aišku, kad naujasis opusas pasieks knygynus prieš R.Granausko 75-erių metų jubiliejų, kuris bus minimas balandį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...