2012 Gruodžio 18

Raimundas Milašiūnas

Linksmų Kalėdų, arba iki susitikimo po pasaulio pabaigos!

veidas.lt


Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų.

Na, štai ir sulaukėm… Ne, ne Kalėdų, bet pasaulio pabaigos. Kažin kelintos jau? Pasaulis baigėsi 2000-aisiais, kai organizuotai „užlūžo“ visi kompiuteriai, dingo elektra, vanduo, sutriko lėktuvų skrydžiai, sprogo atominės jėgainės… Pamenat? Aš irgi ne. Tada 2006-aisiais sprogo Saulė, mat kažin koks olandų mokslininkas pareiškė, kad jos aktyvumas yra neprognozuojamai didelis, be to, išsiderino įprastas Saulės ramybės ir aktyvumo ciklas, o tai reiškia, kad sprogimas neišvengiamas. Kažkaip tas sprogimas užsitęsė. Prieš keletą metų pasaulis baiginėjosi vėl, nes mokslininkai sugalvojo paleisti garsųjį hadronų greitintuvą, o tai, pasak „apokalipsės specialistų“, turėjo baigtis juodųjų skylių susidarymu ir eiline pasaulio pabaiga.
Geriausiai tai pasaulio pabaigai apibūdinti tinka žodis „eilinė“, mat tų pabaigų eilė nė kiek nesumažėjo, nes kokie nors pranašai Amerikoje vis skelbė pasaulio pabaigas vieną po kitos tai antradienį, tai penktadienį, tai vėl per kokią nors savo gimimo dieną.
Bet šįkart, kaip sako žinantieji, nes jie labai stebi televizijos laidas ir skaito laikraščius, pasaulio pabaiga tikrai atėjo. Mat televizija ir laikraščiai yra be galo rimtas apokalipsės pranašas, be to, dar teisingas. Ir koks skirtumas, kad kuris nors šaltinis vis turi atsiprašinėti už melagingas informacijas ar net uždaryti savo laidas. Mes tikim televizoriumi net ir tada, kai du konkuruojantys kanalai skelbia kokią nors visai priešingą informaciją. Juk žmogus – talentinga ir mąstanti būtybė: mes pasirenkam tai, kas mums labiausiai tinka ar patinka. Kažkam, atrodo, labai patinka naikinti mūsų pasaulį. Tegul kol kas fantazijose, bet vis tiek smagu – kiek baimės kitiems galima įvaryti!
Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų. Niekas nenori mirti, o juolab nustatytą dieną, tai ir imame baimingai įsitraukti į baimės platinimą. Psichoanalizėje mes turime terminą „projekcija“. Tai tam tikras savigynos mechanizmas, kai sau nemalonius jausmus ar išgyvenimus žmogus perleidžia kitiems. Skamba magiškai, bet ar nesame susidūrę su situacijomis, kai, užuot pripažinę savo susierzinimą, klausiame kito: „Kodėl pyksti?“ Lygiai taip pat nustūmę į šalį protą imame apdovanoti pasaulio pabaigos baime aplinkinius – kuo daugiau baimės kitiems, tuo man mažiau lieka. Magiška, bet veiksminga…
Maža to, artėjanti pabaiga ar mirtis visuomet skatina ir bejėgiškumo jausmą. O šis niekuomet nesukelia žavesio ir pasitenkinimo. Tai platindami bejėgystę pradedame jaustis gerokai stipresni: pagąsdinęs kitą ir sukėlęs šiam baimę ar bejėgiškumą tampu vos ne visagalis – juk imu valdyti kito žmogaus jausmus!
Žodžiu, noras paskleisti baimę kitiems terodo mūsų pačių baimę ir bejėgiškumą. Bet kur dingsta mūsų protas? Kodėl bijome kažko ir nekreipiame dėmesio į racionalius argumentus? Kad ir tokius, jog gruodžio 21 d. pasaulio pabaigą išpranašavo ne kas kitas, bet pirmykštėje gentinėje bendruomenėje gyvenanti indėnų tautelė, o XXI a. mokslo laimėjimai nebereiškia nieko. Pirmykščiai, net ir savitą kultūrą sukūrę žmonės kažkodėl mums tampa visažiniai, nors kažin ar kas nors tiksliai galėtų pasakyti, ką vis dėlto jie tuose savo jau ne pirmą kartą pasibaigiančiuose kalendoriuose surašė, o visas šiuolaikinis mokslas atrodo niekam vertas. Taip ir norisi paklausti: žmonės, ar jūs suvokiate, ką darote?
Matyt, ne veltui šiuolaikinė psichoanalizė pripažįsta jausmų pirmenybę prieš protą. Žinoma, kad jausminė mūsų patirtis niekuomet neišnyksta, o loginė, intelektinė, deja, linkusi išsitrinti. O kairysis smegenų pusrutulis, už pastarąją veiklą atsakantis, pasirodo, labiau linkęs prasmės, bet ne teisybės ieškoti. Tai ir susirandame pačių absurdiškiausių argumentų savo baimei ir bejėgiškumui pagrįsti. Gal geriau jaustis bejėgiam transcendentinėje realybėje kartu su visais (o tai ir jėgos prideda – mūsų juk daug), negu gyventi pasidavus pasyviam bejėgiškumui savo buityje ir kasdienybėje?
Taip nutinka, kad žmogus jaučiasi vienišas begalybėje ir netikėtai įsisąmonina savo baigtinumą. Paprastai tokios liūdesio kupinos mintys užplūsta mus metų pabaigoje, per gimtadienį, nes tai yra ir dar vieno gyvenimo knygos lapo užvertimas. Katalikiška tradicija apskritai metų pabaigai suteikia daugiau liūdesio nei džiaugsmo – juk adventas skirtas rimčiai ir susikaupimui… Nors esu katalikas, niekuomet nesuprasiu, kodėl Kristaus gimimas būtinai turi būti paženklintas niūriomis spalvomis, o ne visuotiniu džiaugsmu. Tai ir liūdime ties metų pabaiga, ir niūrių minčių apie pasaulio pabaigą susikuriame.
O savų pasaulio pabaigų mes ir taip turime. Mano kolegė vaikų psichiatrė papasakojo apie mergaitę, kurią jai teko gydyti. Žiauri istorija: patėvis ją nuolat prievartavo ir mušė, o motina teturėjo vienintelį tikslą – bet kokiom priemonėm taip sunkiai susirastą vyrą išlaikyti. Tai ir matė ne vaiko kančią, bet degradavusį gyvulį… Tačiau baisiausia nutiko teisme, kai jis vis dėlto ten atsidūrė. Mat papasakojo, kaip myli vaikus bei savo moterį ir kaip džiaugiasi, kad Dievas jam tokią dovaną davė: juk turi šeimą su mylimais vaikais! Tai ir bandė teisėjai su advokatais mergaitei ligą, o ne kančią atrasti. Pasaulio pabaiga šiam vaikui tebesitęsia…
Norite dar? Prašom: mano pacientė gyvena keistą gyvenimą, nes nesuvokia nei savo ribų, nei pažįsta gyvenimą. Mat jos tėvai vaikystėje mušdami ir visokiais būdais ribodami nuolat kartojo, kad tai jos labui. Tai ir pasiklydo vargšė moteris – kenčia patyčias, nesėkmes ir skriaudas, bet mano, kad tai jos labui… Ilgai pasaulio pabaiga užsitęsė.
O kita pacientė vaikystėje taip buvo mušama, kad atėjusi į fizinio lavinimo pamokas bijodavo nusirengti, nes kas nors galėjo pamatyti jos mėlynėmis nusėtą kūną ir… ką nors bloga pagalvoti apie jos mamą! Po šitos istorijos Jono Biliūno Brisius, kuris prieš mirtį šeimininkui tenorėjo kojas palaižyti, dar tėra menkas kankinys.
Daug galėčiau panašių istorijų papasakoti, nes kasdien kitų žmonių skausmu gyvenu… Ir vis galvoju: ar ne pernelyg mes suprimityviname savo būtį, jei atsiduodame pirmykščių žmonių, visokio plauko burtininkų, stebukladarių bei pranašų išvedžiojimams ir nepajėgiame pamatyti tų, kuriems pasaulio pabaiga prasideda sulig kiekvienu rytu ir vargu ar baigiasi sulig vakaru. Ir jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!

Jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...