2011 Vasario 24

Savivalda

Lietuvos savivalda nyksta

veidas.lt

"Veido" archyvas

Politologai įsitikinę, kad tiesioginiai merų ar seniūnų rinkimai pasiteisintų tik tuo atveju, jei būtų reformuotas visas savivaldos mechanizmas, kaip buvo padaryta Estijoje ar Lenkijoje

Lietuvoje savivalda toli gražu nėra vietos žmonių valdžia, o toks mechanizmas, koks veikia dabar, nė iš tolo neužtikrina žmonių interesų atstovavimo vietos lygmeniu.

“Juokinga klausytis, kai per radiją meras aiškina, kad rūpinsis šiukšlių išvežimu iš kiemų, nors tai turėtų būti visai ne jo funkcija. Tokie pasisakymai kas kartą primena, kaip blogai Lietuvoje padalyta valdžia ir kad visiškai nefunkcionuoja savivalda, be to, paaiškina, kodėl tos šiukšlės taip dažnai lieka neišvežtos”, – tvirtina politologas prof. Antanas Kulakauskas.

Visų pirma Lietuvoje labai sujauktas valdžių atskyrimas: meras atlieka vykdomosios valdžios funkciją, nors turėtų būti strategas, idėjų generuotojas. “Tiesa, jis skiria tarybos direktorių, kuris ir turėtų būti tas vykdytojas, tačiau paklauskite bet kurio vilniečio, ar nors vienas žino, kas dabar yra miesto tarybos direktorius”, – aiškina A.Kulakauskas.

“Tokia sistema išplauna atsakomybę, nes niekas už nieką neatsakingas, o tarybą kontroliuoja ne žmonės, bet pati taryba”, – ironizuoja profesorius, pabrėždamas bene svarbiausią su savivalda susijusią problemą – atsakomybės nebuvimą.

Jo nuomone, viena svarbiausių bėdų, kad savivaldos lygmeniu valdžią kontroliuoja ne tie, kurie arčiausiai jos – paprasti gyventojai, o pati valdžia. “Keistai atrodome su tokia tvarka, kai meras aiškina, kad nieko negalėjo pakeisti, nes vienaip ar kitaip nubalsavo taryba. Tarybos direktorius aiškina, kad nieko negalėjo padaryti, nes turėjo klausyti mero.

O taryba apskritai niekam neprivalo aiškintis, todėl su gyventojais net nemato reikalo tartis”, – Lietuvoje veikiantį savivaldos mechanizmą kritikuoja A.Kulakauskas.

Rezultatas liūdnas: sprendžiant vietos klausimus, aktyviai savo nuomonę reiškia iki 5 proc. gyventojų, nors kitose Europos Sąjungos šalyse skundžiamasi, kad aktyviai vietos reikaluose dalyvauja “tik” trečdalis gyventojų.

Politologų nuomone, tokį menką įsitraukimą sprendžiant svarbiausius gyvenimo klausimus lemia būtent pats mechanizmas. “Lietuvos savivalda – rezervato principu suorganizuotas politinis daržas, kai kiekviename aptvare kiekvienas augina savo morkas ir neturi atsiskaityti prieš kaimyną”, – savivaldos spragas nurodo politologas Tomas Janeliūnas.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje nėra elementaraus atsiskaitymo gyventojams, ir tai juos eliminuoja iš dalyvavimo sprendžiant jiems svarbius klausimus, o valdžiai atriša rankas priimti sprendimus savo nuožiūra, nebijant gyventojų kontrolės.

Tad savivalda tampa tuo daržu, kuriame galima prisiauginti morkų žiemai: daugelis politikų dalyvauja vietos valdžios rinkimuose genami noro atstovauti ne vietos gyventojų, o savo pačių interesams.

Tokios pat problemos – kad ir kur durtum pirštu. Tarkim, politologų nuomone, vietos interesų atstovavimo požiūriu neveiksnios Lietuvoje ir seniūnijos, nes jos neturi jokio savarankiškumo. “Seniūnijos Lietuvoje – tai tiesiog centrinės valdžios filialai. Jos daro tai, kas joms nurodoma”, – aiškina politologas. Paprastai sakant, seniūnija irgi neatstovauja gyventojų interesams, tad yra ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia.

Tiesioginiai rinkimai – nebūtinai išeitis

Lietuvoje dažnai mėgstama sakyti, kad esmines su savivalda susijusias problemas išspręstų tiesioginiai mero, o gal ir seniūno rinkimai. Negalima nesutikti, kad bent jau teoriškai tai turėtų padidinti einančiųjų į šias pareigas atsakomybę rinkėjams. Tačiau ekspertai mano, kad net jei tokie rinkimai galėtų būti sveikintini, jie giluminių problemų neišspręstų.

Viena vertus, kai kalbama apie mero rinkimus, reikia iki galo išgryninti, kas vis dėlto yra meras ir kokios turi būti jo funkcijos – atstovaujamosios ar vykdomosios, jei jis bus renkamas tiesiogiai. Juk Konstitucinis Teismas išaiškino, kad atstovaujamoji ir vykdomoji valdžia turi būti atskirta net ir savivaldoje, ir nurodė, kad tiesiogiai renkamo mero įgaliojimus būtina griežtai apibrėžti: jis turi būti arba atstovaujamosios valdžios atstovas ir vadovauti tarybai, arba vykdomosios valdžios atstovas, panašiai kaip dabartinis administracijos vadovas.

Šiuo atveju merą galima palyginti su valstybės valdžios pareigūnais: meras turi būti arba kaip Seimo pirmininkas, arba kaip Vyriausybės galva – premjeras. Bet nei Seimo pirmininkas, nei premjeras tiesiogiai nerenkami.

Vis dėlto tai tik viena problema. Kita – kad merai dabar atsakingi už labai didelę teritoriją. “Pats gyvenu Pavilnyje, ir su Grigiškėmis ar Lazdynais bendro turiu tik tiek, kiek tai yra viso miesto strateginiai klausimai”, – dar vieną problemą nurodo A.Kulakauskas.

Juk iš tiesų Neringos mieste gyvena mažiau žmonių nei, tarkime, Vilniaus Karoliniškių mikrorajone, bet šis savo mero neturi, o štai neringiškiai – turi.

Politologų nuomone, šią situaciją pataisytų dviejų lygių savivalda, kai savivaldybės išskaidomos į dar smulkesnius teritorinius vienetus, turinčius savo “asmeninius” administratorius, besirūpinančius tik tai vietovei svarbiais klausimais.

“Galėtų egzistuoti du ar net trys savivaldos lygmenys, o bendras meras galėtų būti renkamas lyderis. Jo funkcija galėtų būti globalesnės problemos, vizijų kūrimas. Smulkiais, kasdieniais reikalais galėtų rūpintis tiesiogiai renkami seniūnai”, – išeitį siūlo T.Janeliūnas.

Beje, jo nuomone, seniūnais tokiu atveju derėtų rinkti ne politikus, o būtent administratorius. “Ir vis dėlto forma dar nieko nereiškia. Svarbiausia, kad atsirastų atsakomybės jausmas”, – apibendrina politologas.

Kaimynų pavyzdys

Kaip tą atsakomybės jausmą išsiugdyti – sunkus klausimas, tačiau galbūt pavyzdžiu galėtų tapti kaimynai.
Politologai sutartinai tvirtina, kad tokios nefunkcionalios savivaldos kaip Lietuvoje apskritai nėra nė vienoje kaimyninėje šalyje, tad mokytis galime iš bet ko – blogiau vis tiek nebus. Negana to, Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje nėra dviejų lygių savivaldos, tad aišku, ko turime siekti, – būtent dviejų, o gal net ir trijų lygių savivaldos.

Prisiminkime, kad tokia savivalda Lietuvoje funkcionavo iš esmės visais laikais, pradedant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, baigiant sovietmečiu. Ir tik nuo 1995-ųjų šalyje įtvirtinta tokia savivalda, kokia yra dabar.

Kaimyninėse šalyse tokių problemų niekas nebeatsimena. Estai savivaldos reformą įgyvendino dar 1992-aisiais, ir ji yra viena pavyzdinių Europoje. Latvijoje šis procesas pradėtas 2009 m., ir jei ne krizė, matyt, būtų jau užbaigtas. Tačiau, politologų tikinimu, tinkamiausias Lietuvai vis dėlto Lenkijos pavyzdys.

Tiesioginius merų rinkimus Lenkija įvedė dar 2002-aisiais. Šalyje veikia trijų lygių savivalda, o gyventojų interesams puikiai atstovaujama.

Partijos ir pinigai

Dar vienas neretai keliamas klausimas – kad savivaldybės yra neprastas partijų pajamų šaltinis. “Tai, kad savivaldos rinkimuose dalyvauja partijoms priklausantys kandidatai, – natūralu. Nenatūralu tai, kad dažnai partijos žvelgia į savivaldos rinkimus per išskaičiavimo prizmę”, – aiškina T.Janeliūnas.

A.Kulakausko nuomone, net ir partijoms nepriklausančių kandidatų atsiradimas sąrašuose šios problemos neišsprendžia, nes tokie kandidatai būna tarsi savotiška partija viename asmenyje – lygiai su tokiais pat išskaičiavimais.

Beje, jei kalbėsime apie pinigus, su savivalda yra susijęs dar vienas dalykas – tai savivaldybių biudžetai. Kalbintų merų teigimu, tai net didesnė problema nei ydingas savivaldos mechanizmas, mat Vyriausybė vykdo tikslingą centralizacijos politiką: stengiasi savivaldybių rankas laikyti surištas, ir tai iš esmės stabdo bet kokius procesus.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas bei Ignalinos rajono meras Bronis Ropė įsitikinęs, kad savivaldybėms kas metai sugalvojama naujų prievolių, už kurių atlikimą pinigų nenumatoma. Maža to, jų, pasitaikius pirmai progai, nuolat mažinama, tad savivaldybės Lietuvoje tapo savotiškomis melžiamomis karvėmis.

“Atrodo, Vyriausybė dar nesuprato, kad mažinant lėšas savivaldybėms stabdomas verslo ir Lietuvos ūkio atsigavimas, o tai gilina nedarbo problemą bei socialinių išmokų didėjimą. Iš bedarbių bei menkos namų ūkio perkamosios galios surenkama mažiau pajamų mokesčio – taigi mažėja biudžeto pajamos. Juk viskas tarpusavyje susiję. Marinant savivaldybes kenčia visi gyventojai ir pati valstybė”, – tvirtina B.Ropė.

Iš viso šiemet iš valstybės biudžeto dotacijos savivaldybių biudžetams siekia 3,36 mlrd. Lt, o iš viso šiemet, kaip planuojama, savivaldybės gaus 6,2 mlrd. Lt pajamų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Arūnas Arūnas rašo:

    Geras, teisingas straipsnis.
    Tik straipsnio pabaigoje rašoma, kad vyriausybės varžo savivaldybes, neskiria pinigų papildomai prigalvotiems uždaviniams spręsti per savivaldybes. Mano supratimu, jei miestų tarybos būtų “švarios”, “neprisidirbusios”, tai jos galėtų viešai skelbti tokius vyriausybių nesusipratimus ir pareikalauti to, kas teisėtai ir teisingai priklauso. Ir daryti tai kategoriškai. Deja, to neteko girdėti, tik tylius padejavimus. Būtent tai leidžia manyti, kad savivaldybėse irgi ne viskas švaru …

  2. Hela Hela rašo:

    Tarybos direktorius? Kas čia per pareigybė? Gal, sakau, savivaldybės administracijos direktorlis turėtų būti? O taryba direktoriaus neturi!

  3. Taigi Taigi rašo:

    Gerai, kad bent Ignalinos meras B. Ropė žino kaip kenčia jo gyventojai, o kenčia jie tikrai.

  4. Tadas Tadas rašo:

    Straipsnio teiginiai rimti.Savivaldybių modelis sovietinis, valdo ne rinkėjų išrinkta dauguma, o pinigingiausia partija. Merą reikia rinkti tiesiogiai ir jam skirti visą atsakomybę. Tarybą reikia likviduoti, palikti tik savivaldybės valdybą.Bet įstatymų tobulinimą nustumia visokios rietynės ir interpeliacijos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...