2012 Liepos 04

Lietuvos ir Lenkijos santykių tūkstantmetis: tarp brolybės ir karų

veidas.lt


Lenkijos vardas mirga bet kurio amžiaus Lietuvos istorijos puslapiuose: keičiasi santykių su ja pobūdis, bet Lenkijos veiksnys reiškiasi Lietuvos istorijoje nuo pat pirmojo Lietuvos paminėjimo.

Jeigu pasakytume, kad Lietuvos istorija yra Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, tai būtų nemaža tiesa, kaip, beje, ir atvirkštinis teiginys – Lenkijos istorija be Lietuvos sunkiai įsivaizduojama.

Kryžius ir kalavijas

Antrasis istorinis Lenkijos valdovas ir pirmasis karalius Boleslovas Narsusis (992–1025) pademonstravo dar jaunos Lenkijos valstybės galią: jis trumpam buvo užėmęs Čekiją, ilgesniam laikui – Moraviją, kovojo su Kijevo Rusia, buvo įžengęs į patį Kijevą, svajojo ir apie prūsų nukariavimą. Kadangi šie buvo nekrikštyti, čia karinę veiklą derino su krikščionybės platinimo misijomis. Pirmasis jo paremtas misionierius buvo vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. 996 m. jis žuvo Prūsijoje ir tapo pirmuoju Lenkijos šventuoju bei globėju. Antrasis, misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, 1009 m. žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje, o šio įvykio aprašymas tapo pirmuoju Lietuvos paminėjimu.
Lenkų bandymai sukrikščioninti savo kaimynus prūsus ypač suintensyvėjo XIII a., kai kylanti Lietuvos valstybė ėmė telkti apie save baltų žemes, ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada prūsai pripažins Lietuvos valdžią. Tačiau 1207 m. pradėtos lenkų cistersų krikščioniškos misijos Prūsijoje, 1222–1223 m. paremtos ir lenkų kunigaikščių kryžiaus žygių, sukėlė atsakomuosius prūsų antpuolius, nuo kurių ypač nukentėjo kaimyninė Mazovijos kunigaikštystė.
Kunigaikštis Konradas Mazovietis kreipėsi pagalbos į Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordiną, kurio vienuoliai riteriai, pakviesti Silezijos kunigaikščio Henriko Barzdotojo, dalyvavo jau 1222 m. žygyje į Prūsiją. 1228 m. kryžiuočiai gavo iš Konrado valdyti Prūsijos kaimynystėje buvusią Kulmo (Chelmno) žemę ir 1231 m. pradėjo Prūsijos nukariavimą, kuris užtruko iki 1283 m., kai jie atsirėmė į Lietuvos gynybinę liniją.
Kryžiuočių pakvietimas į Pabaltijį buvo nelaimė ne tik prūsams ir lietuviams, bet ir patiems lenkams, prieš kuriuos ordinas galiausiai irgi atgręžė savo ginklus. Kryžiuočiai visiškai užvaldė ne tik Konrado jiems kaip lėną duotą Kulmą, bet ir Gdansko Pamarį (1309 m.), o protarpiais valdė ir Dobrynės žemę.
Tad kovos su kryžiuočiais, o ne parama jiems ar bendradarbiavimas su jais, tapo Lenkijos istorijos herojiškojo naratyvo dalimi. Iki šiol lenkų istorikai ginčijasi dėl reikšmingesnio savo vaidmens, sutriuškinant kryžiuočių galybę Žalgirio mūšyje (1410 m.), o ne didžiuojasi tais lenkų riteriais, kurie iki pat XIV a. pabaigos kovojo už „Dievo karalystę“ kryžiuočių rengiamuose „reisuose“ į Lietuvą.

Pirmosios sąjungos

XIII a. Lietuvos ir Lenkijos santykiai daugiausia buvo priešiški. Nuolat pasitaikantys lietuvių antpuoliai į lenkų žemes, nors kartais ir besivaidijantiems kunigaikščiams (tam pačiam Konradui Mazoviečiui) pakvietus, nepranašavo būsimo suartėjimo.
Tiesa, galimybių tam buvo. Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas I parėmė Tautvilo burtą koaliciją prieš Mindaugą, jo valdose 1253 m. buvo įšventintas ir Tautvilo stovyklos proteguotas alternatyvus Lietuvos vyskupas Vitas, kuris, Tautvilui pralaimėjus karą prieš Mindaugą, 1255 m. atsisakė vyskupo pareigų. Pats Ziemovitas I žuvo 1262 m., į Mazoviją įsiveržus Lietuvos kariuomenei.
1279 m. Lietuvos valdovas Traidenis užmezgė pirmąją dinastinę sąjungą su Lenkijos kunigaikščiais, už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II (Konrado Mazoviečio anūko ir Ziemovito I sūnaus) ištekindamas savo dukterį Gaudimantę.
Reikšmingesnė sąjunga, jau 1325 m., buvo sudaryta tarp Lietuvos valdovo Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos. Ji sureguliavo bekylantį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Haličo-Volynės palikimo. Sąjungą sutvirtino Vladislovo sūnaus ir būsimo įpėdinio Kazimiero santuoka su Aldona Gediminaite (ji mirė 1339 m. ir paliko dvi dukteris). Nors ši sąjunga ir davė Lietuvai tam tikros naudos kovoje su kryžiuočiais (Vladislovo Lokietkos Lenkija įsivėlė į karą su Vokiečių ordinu), 1340 m. atsinaujinusios kovos dėl Haličo-Volynės palikimo ilgam atšaldė Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Krėva ir Žalgiris

Tikras Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvoje, kai abi šalys susitarė dėl Jogailos vedybų su Lenkijos sosto įpėdine Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukterimi. Jogaila turėjo krikštytis, pakrikštyti Lietuvą ir tapti Lenkijos karaliumi, sujungdamas Lietuvą ir Lenkiją savo valdžioje. Vengrijos karalius Liudvikas Didysis, 1370–1382 m. valdęs ir Lenkiją, Haličo žemę – Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos obuolį – perdavė valdyti vengrams. Į savo, bet ne Lenkijos, valdžią jis bandė perimti ir Volynę. Tad Lenkijos ir Lietuvos pozicija Haličo-Volynės klausimu supanašėjo: reikėjo neleisti ten įsigalėti vengrams.
Tarp abiejų šalių nebuvo prieštaravimų ir kryžiuočių klausimu. Lietuvai tai buvo šansas įveikti savo nuožmiausią priešą, kurio antpuoliai jau ėmė siekti valstybės centrą – Vilnių ir Trakus. Todėl Krėvos sutartį bei krikšto akciją parėmė ne tik Jogailos broliai, bet ir su juo laikinai susitaikęs Vytautas.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas kovoje su kryžiuočiais buvo sėkmingas: 1410 m. pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, ordinas buvo idėjiškai diskredituotas 1414–1418 m. vykusiame Konstanco bažnytiniame suvažiavime ir galiausiai 1422 m. turėjo priimti jam primestas Melno taikos sąlygas. Tačiau bendradarbiavimo poreikis tuo ir baigėsi. 1429 m. Vytautas Didysis pasuko Lietuvos politiką valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo linkme. Ir nors jis nespėjo karūnuotis Lietuvos karaliaus karūna, po jo mirties 1430 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo atviras karas.

Lucko karas

Vos sužinoję apie Vytauto mirtį, lenkų ponai užėmė Lietuvos valdytą Vakarų Podolę, o 1431 m. nusenusio Jogailos formaliai vadovaujama Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvos valdas Volynėje ir apgulė Lucko pilį. Nežinia, kuo visa tai galėjo baigtis, jei ne didvyriška Lucko gynyba ir Švitrigailos sudaryta karinė sąjunga su Vokiečių ordinu. Šiam įsiveržus į Lenkijos teritoriją, lenkai buvo priversti skubiai trauktis iš LDK teritorijos.
Lenkijos ir Lietuvos sudarytos paliaubos baigėsi netikėtai: 1432 m. lenkų sukurstyta Lietuvos diduomenės dalis nuvertė Švitrigailą ir didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį, kuris įsipareigojo atnaujinti Lietuvos uniją su Lenkija ir net perleisti jai Olesko pilį Volynėje, jei Lenkijai pavyks ją užimti (Oleskas, kaip ir dauguma kitų rusiškųjų Lietuvos žemių, vis dar pripažino Švitrigailos valdžią).

Tarp unijos ir karo

Šiuo laikotarpiu prasideda vienas keisčiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpių, kai lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta ir karo būsena paradoksaliai susipynė su abiejų valstybių unijos išsaugojimo siekiais. Nei Žygimantas Kęstutaitis, nei jį iškėlę Lietuvos ponai nedegė meile ir ištikimybe Lenkijai. Bet net 1440 m. Švitrigailos šalininkų įvykdytas Žygimanto nužudymas nepakeitė formalaus suartėjimo su Lenkija politikos. Įtakingiausia Jono Goštauto vadovaujama diduomenės grupuotė užimti Lietuvos sosto iš Lenkijos pasikvietė trylikametį Jogailos sūnų Kazimierą, o 1447 m. neprieštaravo, kad jis užimtų ir po brolio mirties likusį laisvą Lenkijos sostą.
Nepaisant to, Lietuvos diduomenėje vyravo akivaizdžiai antilenkiškos nuotaikos: tebevyko atviras konfliktas su Lenkija dėl Volynės ir Podolės, o Lietuvos ponai net bijojo vykti į derybas su lenkais, bijodami, kad šie jų neišžudytų. Šiuo metu net buvo demonstratyviai surengta lietuvių bajorų 1413 m. Horodlėje gautų lenkiškų herbų grąžinimo akcija.
Kas gi skatino Lietuvos elitą nenutraukti unijinių ryšių su Lenkija? Matyt, susipynė keletas atsitiktinumų, kylančios Lietuvos diduomenės siekis turėti silpną valdovą, kuris netrukdytų jai tvarkytis valstybėje savo nuožiūra (tam labai tiko iš pradžių mažametis, o vėliau Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras), taip pat pagarba jau besiklostančiai tradicijai.
Tiesa, unijos idėja Kazimiero laikais pamažu geso, ir atrodė, kad, Lenkijos ir Lietuvos sostus pasidalijus jo sūnums Jonui Albrechtui ir Aleksandrui, turėjo galutiniai išblėsti. Bet vėl atsitiko kitaip.

Maskvos grėsmė ir Liublino unija

Skaudų smūgį Lietuvai sudavė Rusija, 1500 m. užimdama apie trečdalį Lietuvos valstybės teritorijos. 1500–1503 m. karo su Rusija metu buvo sutarta atnaujinti Lenkijos ir Lietuvos uniją: Lietuvai reikėjo pagalbos, o Lenkija nenorėjo prarasti savo įtakos Lietuvoje. Nuo šiol Rusija buvo svarbiausias veiksnys, palaikantis Lenkijos ir Lietuvos unijos gyvybingumą.
Atrodytų, santykių su Rusija susikomplikavimo pakako, kad 1569 m. būtų sudaryta dar glaudesnė Liublino unija, numačiusi ne tik bendrus valdovus, bet ir bendrus seimus. Iš tikrųjų situacija buvo sudėtingesnė. Įsivėlusi į Livonijos karą, Lietuva sunkiai bepajėgė atlaikyti Rusijos spaudimą. Ji prarado Polocką ir didžiąją dalį neseniai prisijungusios Livonijos.
Taip klostantis įvykiams, Lietuvos bajorija tikėjosi broliškos Lenkijos pagalbos, o Lenkijos elito galvose subrendo mintis pareikalauti galutinės Lietuvos inkorporacijos į Lenkijos valstybę. Tokiomis sąlygomis derybos dėl naujų unijos sąlygų vyko nelengvai. Vykstant, kaip vėliau paaiškėjo, galutiniam derybų etapui 1569 m. Liublino seime, Lietuvos delegacija net paliko seimą, protestuodama prieš ultimatyvius lenkų reikalavimus.
Ir štai čia įvyko precedento neturintis prievartos aktas, padėjęs tvirtus Lietuvos ir Lenkijos „brolybės“ pagrindus trims artimiausiems šimtmečiams. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė, kad atskiria nuo Lietuvos ir perduoda Lenkijai Palenkę ir visas Lietuvos valdomas Ukrainos žemes. Vienu ypu Lietuva neteko dar trečdalio teritorijos, bet šį kartą ją atėmė ne priešas, o savas valdovas. Tai vienintelis toks atvejis Lietuvos istorijoje, neturintis analogo ir daugelio kitų valstybių istorijoje.
Gavusi tokį smūgį iš artimiausio sąjungininko ir savo valdovo, taip pat būdama patekusi į itin sunkią padėtį dėl karo su Maskva, Lietuva turėjo nusileisti ir priimti Liublino unijos sąlygas.

Polonizacija

Liublino unija nepanaikino Lietuvos valstybingumo, bet jį gerokai apribojo. Maža to, jungtinėje valstybėje jis ir toliau tirpo. 1697 m., priėmus vadinamąjį teisių sulyginimo įstatymą, Lietuvos raštvedyboje įvesta lenkų kalba (vietoj rusėnų kalbos), suvienodintos Lietuvos ir atitinkamų Lenkijos pareigūnų teisės. Tačiau blogiausia tai, kad valstybė apskritai silpnėjo ir šalis grimzdo į anarchiją – ne tik Lietuva, bet ir visa Abiejų Tautų Respublika.
1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, bandžiusi stiprinti centrinę valdžią ir riboti bajoriškąją demokratiją (buvo naikinami karalių rinkimai, smulkiųjų bajorų teisė dalyvauti seimeliuose, ribojama Seimo teisė svarstyti įstatymus), ignoravo ir Lietuvos, kaip valstybės, teises, vietoj atskirų Lenkijos ir Lietuvos pareigybių steigė bendras komisijas. Nėra tiesa ir pastaruoju metu populiarus teiginys, esą Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos valstybingumo naudai koregavo spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas. Jis nieko nekeitė Konstitucijoje, tik smulkiau reglamentavo bendrų komisijų sudarymo tvarką, kurioje numatytos palankesnės sąlygos Lietuvos diduomenei, bet ne kokios nors Lietuvos valstybės teisės.
Kitas svarbus poliublijinės Lietuvos bruožas buvo kalbinė Lietuvos diduomenės ir vidutinės bajorijos polonizacija. Nors šis reiškinys niekada iki galo neįtraukė plačiųjų smulkiosios bajorijos masių, jos poveikis Lietuvai buvo milžiniškas. Kultūriškai XVIII a. pabaigoje Lietuva atrodė kaip Lenkijos provincija. Bet koks svarbesnis reikalas su bent kiek svarbesniais žmonėmis čia galėjo būti aptartas tik lenkų kalba.
Atskiruose etninės Lietuvos regionuose (Rytų Lietuvoje, Kėdainių ir Kauno apylinkėse) polonizacija persimetė ir į smulkiųjų bajorų bei valstiečių gretas. Lietuviškai kalbanti Lietuva atsidūrė ties išnykimo riba, ir tai buvo akivaizdu net tai apsišvietusiai ir romantiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, kuri XIX a. pradžioje susirūpino nykstančios lietuvių kalbos liekanų tyrinėjimu bei žavėjosi Lietuvos praeitimi. „Lietuva jau visa yra praeityje“, – 1828 m. „Konrado Valenrodo“ pratarmėje rašė Adomas Mickevičius.

Unijos idėją keičia tautinio atgimimo idėja

1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai Lietuva, o 1815 m. – ir Lenkijos branduolys atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Kol abiejų šalių visuomenė tebebuvo bajoriška, tebegyvavo ir unijinė tradicija bei jungtinės valstybės atkūrimo idėjos. Tęsėsi ir Lietuvos polonizacija.
Unijinių tradicijų dvasioje kilo ir 1830–1831 bei 1863–1864 m. sukilimai. Pastarasis sukilimas buvo paskutinis aktyvus ATR bajoriškosios visuomenės pasireiškimas, į kurį jau smelkėsi naujų visuomeninių santykių apraiškos. 1861 m. Rusijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimas pradėjo visuomenės transformaciją, po kurios į politinio gyvenimo sceną įsiveržė iš valstiečių kilusi tautinė inteligentija. Jono Basanavičiaus „Aušra“ (1883–1886), Vinco Kudirkos „Varpas“ (nuo 1889 m.), o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai tapo šios naujos politinės jėgos manifestu.
Lietuviškai kalbančios Lietuvos iškilimas lenkams ir sulenkėjusiai Lietuvos bajorijos daliai buvo nemaloni staigmena. Stiprėjo nepasitikėjimas lenkų kalbą atmetančiais lietuviais, aplenkėjusiuose Lietuvos regionuose prasidėjo kova dėl lietuviškų ar lenkiškų pamaldų, kartais virsdavusi muštynėmis bažnyčiose. Lenkiškos Lietuvos šalininkai nenorėjo taip lengvai pasiduoti, nors didžiojoje etninės Lietuvos dalyje nebeturėjo jokių galimybių dominuoti. Unijos idėja mirė ir daugelio pragmatiškai mąstančių sulenkėjusių lietuvių galvose. Atėjo laikas pasirinkti tautybę – lenkų, lietuvių, o baltarusiškose ar paribio teritorijose – dar ir baltarusių.

Juodasis dvidešimtmetis

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė Rusijos imperiją ir sudarė sąlygas atsikurti Lenkijos ir Lietuvos valstybėms. Apie Lenkijos ir Lietuvos uniją jau nebegalėjo būti rimtos kalbos. Tačiau atsikurianti Lenkijos Respublika pretendavo į visas buvusios ATR žemes, kaip tariamai lenkiškas. Tačiau į jas entuziastingai besiveržiantiems Lenkijos laisvės kovotojams teko susidurti su kitokia realybe. Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje į šiuos „lenkiškų žemių vaduotojus“ buvo žiūrima priešiškai. Po permainingų kovų Lenkija įsitvirtino tik labiau polonizacijos paveiktoje Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Rytų Lietuvos dalyje.
Lietuvai tai reiškė sostinės Vilniaus praradimą, su kuriuo ji negalėjo susitaikyti. To pasekmė – atviras Lietuvos ir Lenkijos karas. Šią įtampą savotiškai bandė panaikinti Lenkija, pateikdama Lietuvai 1938 m. kovo 17-osios ultimatumą – tučtuojau užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius pagal jos padiktuotas sąlygas. Tarp tų sąlygų, tiesa, nebuvo atviro reikalavimo pripažinti okupuotą Vilnių teisėta Lenkijos dalimi – matyt, net veikdama iš jėgos pozicijų, Lenkijos vadovybė pabijojo, kad šito gali būti per daug.
Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. ir Lietuvos okupacija 1940 m. vėl grąžino abi tautas į nelaisvų tautų gretas. Lenkijos ir Lietuvos teritorinį konfliktą išsprendė okupantai – Stalinas ir Hitleris, vėliau – Stalinas ir jo Vakarų sąjungininkai. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos žemėlapis buvo perbraižytas neatpažįstamai, pasikeitė ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos ribos. Su šiomis ribomis 1990 m. Lietuva atkūrė savo laisvę.

Netolygiai gyjančios praeities žaizdos

1988–1990 m. iš sovietinės sistemos besivaduojančios Lietuva ir Lenkija parodė kur kas daugiau tarpusavio supratimo nei ankstesnės šių šalių kartos, kurios vadavosi iš carinės Rusijos griuvėsių. Atrodė, kad vyresnės kartos atmintyje dar gyvas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus jau užmirštas, o istorijoje atėjo metas ieškoti susitaikymo ir šviesiųjų abiejų tautų santykių puslapių.
Abiejų tautų santykius tuo metu temdė tik Vilniaus krašto prosovietinių lenkų autonomininkų veikla, kurios oficialioji Varšuva vis dėlto neparėmė. 1990–1991 m. jie nevengė kolaboruoti su okupacine SSRS valdžia ir veikti prieš Lietuvos valstybę. Kad ne visas sunkus praeities paveldas įveiktas, parodė ir 1994 m. Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių sutartis, kurioje Lenkija atsisakė pasmerkti 1920–1939 m. vykdytą Vilniaus krašto okupaciją.
Šiandieniniai, šiek tiek nuosaikesni ar atsargesni, lenkų autonomininkų idėjiniai sekėjai jau sulaukia atviros paramos iš Lenkijos, o ir pačių Lenkijos vadovų lūpose nuskamba Vilniaus okupacijos paneigimai ar apgailestavimai dėl neva neteisingų sprendimų, nustačiusių rytines Lenkijos sienas.
Vis dėlto dabartinės Lenkijos ir Lietuvos santykių būklės negalima laikyti blogiausia, kokia yra buvusi šių šalių istorijoje. Veikiau galima būtų stebėtis, jei po tokios istorijos nebūtų likę jokių jos recidyvų. Juos įveikti gali padėti tik sąžiningas abiejų pusių žvilgsnis į istoriją, joje slypinčių skaudulių išsiaiškinimas ir susitaikymas, pagrįstas supratimu, o ne nutylėjimu.

Tomas Baranauskas, istorikas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. incognito incognito rašo:

    Ganėtinai paprastas straipsnelis skirtinas papgrindinės mokyklos kursu ra šiaip pasiskaitymui. Yra faktinių klaidų, stereotipų ir esminių nutylėjimų kurie iškreipia buvusią realybę ir viskas persunkta tautininkišku požiūriu – autorius tautininkas. Konkrečios pastabos: polonizacija buvo savanoriška, niekas negalėjo laisvo bajoro polonizuotis jei jis nenorėjo gi iš straipnio išeina, kad tai blogis. Be to iki nacionalizmo gimimo 19 amžiuje, kalba nebuvo vertybė.
    Citata: “Tačiau atsikurianti Lenkijos Respublika pretendavo į visas buvusios ATR žemes, kaip tariamai lenkiškas.” – faktinė klaida. Net pats didžiausias lenkų nacionalistas, Roman Dmowski, pripažino lietuvių teisę į valstybingumą ten kur jie yra dauguma.
    Citata: “Po permainingų kovų Lenkija įsitvirtino tik labiau polonizacijos paveiktoje Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Rytų Lietuvos dalyje.” – autorius prieštaruja. Prieš keletą kartų polonizuotas žmogus yra lenkas.

  2. liankas liankas rašo:

    “Prieš keletą kartų polonizuotas žmogus yra lenkas.”

    Prieš keletą kartų polonizuotas žmogus ir prieš keletą kartų buvo lenkas tik dėl savo tamsumo to nesugebėjo suprasti.

  3. gintas gintas rašo:

    Straipsnyje nėra net užsiminta apie katalikų bažnyčią ir Vatikaną.Juk tai Katalikų bažnyčia ir siuntė tuos visus kryžiokus ir palaikė lenkus kaip ‘labiau civilizuotus.Nepaminėti Katalikų bažnyčios įtakos tai tas pat kaip kalbėti apie Tarybų Sąjungą ir nepaminėti KGB.Neapžvelgta kokie turtiniai santykiai siejo Lietuvą ir Lenkiją su Vatikanu,tai nutylima.Be Vatikano įtakos apibūdinimo į šiuos santykius dalykas galima sakyti yra vyniojamas į vatą.

  4. Gall Gall rašo:

    Kościół katolicki używał łaciny, wiec nie bredż idioto!!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...