2011 Birželio 04

Lietuvoje vaikai nesaugūs ir nelaimingi

veidas.lt

"Veido" archyvas

Išgyvenęs tėvų skyrybas arba jų emigraciją, nesulaukiantis pakankamai dėmesio iš gimdytojų, neretai namie patiriantis psichologinį arba fizinį smurtą, o mokykloje patyčias. Toks šių dienų statistinio Lietuvos vaiko portretas.

Taigi, pasirodo, mūsų šalyje vaikams gyventi šiandien ne ką lengviau nei tarpukario Lietuvos piemenėliams. Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje yra prasčiausias Europos Sąjungoje, išskyrus sveikatos sritį. Pagal materialinę padėtį, būstą, subjektyviai suvokiamą gerovę, išsilavinimą, socialinius santykius, pilietinį dalyvavimą, riziką ir saugumą, UNICEF atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai atsidūrė paskutinėje ES valstybių sąrašo vietoje. Be to, mūsų vaikai dar ir nelaimingiausi Europoje, sparčiai plinta smurtas šeimose, paauglių savižudybių rodikliai pas mus taip pat prasčiausi Europoje. Lietuvoje per metus vidutiniškai nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų. Pirmaujame ir pagal paauglių ar jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičių, kuris kelis kartus viršija ES vidurkį. O patyčios mūsų šalies mokyklose plinta kaip epidemija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias bent kartą yra patyrę apie 70 proc. vaikų ir paauglių, beveik trečdalis jų bendraamžių patyčias patiria du tris kartus per mėnesį ir dažniau.

Beje, kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa, o 2010 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų apskaitoje buvo įrašyta 11,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 24,2 tūkst. vaikų. Akivaizdu, kad Lietuvoje neužtikrinta saugi ir vaikų vystymuisi palanki aplinka. Taigi kaip ir visais laikais, vaikai išlieka pažeidžiamiausia visuomenės grupė.

Vaikystė – sunkiausias amžiaus tarpsnis

Dar XX a. pradžioje vaikai neturėjo jokių teisių – jie buvo visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, o viduramžiais, anot archeologo Povilo Blaževičiaus, kol nesulaukė 7–12 metų, net nebuvo laikomi šeimos nariais, nes bet kada galėjo mirti. Tačiau ir paaugę jie negalėdavo žaidimams skirti tiek laiko, kiek norėdavo, nes turėjo daug dirbti. Tiesa, miestuose viduramžiais pradėjo plisti specialiai vaikams gaminami žaislai. “Odininkai jau XIV a. gamindavo žaidimams skirtus odinius kamuolius, archeologinių tyrimų metu Lietuvoje rasti XVI–XVII a. datuojami moliniai švilpukai, sukučiai, vilkeliai, primityvūs kėgliai”, – teigia P.Blaževičius.

Ne daug laiko žaisdami ar pramogaudami vaikai galėjo praleisti ir tarpukario Lietuvoje, nes anksti buvo įtraukiami į sunkų fizinį darbą.

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas Žilvytis Šaknys sako, kad vaikystė buvo sunkiausias amžiaus tarpsnis. Mat vaikai, kęsdami šaltį ir alkį, saugodamiesi vilkų, kasdien ganydavo gyvulius, be to, grįžę namo dar turėdavo namiškiams padėti nudirbti pagrindinius namų ruošos darbus. Vyresni vaikai dirbo žemės ūkio darbus.

Vaikų gerovės lygis nedaug pasikeitė ir sovietiniais metais. Tada šiek tiek paaugusiems vaikams po kaklu pakabindavo raktus ir jie daugiau negu pusdienį praleisdavo vieni. Be to, dažnai turėdavo prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris, nes visos darbingo amžiaus moterys privalėjo dirbti valstybės mokamą darbą, nors darželių nuolat trūko iki 1985 m., o vaiko priežiūros atostogos buvo labai trumpos. Tad laiminga ir nerūpestinga vaikyste galėjo mėgautis itin maža dalis vaikų. Panaši situacija ir šiandien.

Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio valdybos narė Rasa Paulavičienė sako, kad tėvų, kurie priversti didesnę laiko dalį skirti darbui, kad galėtų išgyventi, vaikai gyvena labai liūdnai. Mat su pačiais artimiausiais žmonėmis jie praleidžia itin mažai laiko. Didesnes pajamas gaunančių tėvų dėmesį vaikams kompensuoja auklės ir korepetitoriai, o laisvalaikį su šeima pakeičia būreliai.

Dar liūdnesnė vaikystė tų mažylių, kuriems tėvus, išvykusius uždarbiauti į užsienį, pakeičia seneliai ar giminaičiai. Ne ką geriau jaučiasi ir tėvų, vos suduriančių galą su galu, vaikai. Keturių asmenų šeima, priversta išgyventi už maždaug 1400 Lt, jau yra ties skurdo riba. Net 25 proc. namų ūkių 2010 m. pajamų gavo iki 1000 Lt per mėnesį.

“Nors abu tėvai daug dirba, tačiau tuo metu, kai negali būti kartu su vaikais, finansinės galimybės jiems neleidžia užtikrinti saugaus ir turiningo vaikų laisvalaikio. Net už prailgintas grupes mokykloje neišgali sumokėti, ką jau kalbėti apie būrelius ar vasaros stovyklas, kainuojančias daugiau nei 1000 Lt. O juk jos galėtų būti kompensuojamos ne tik socialiai remtiniems vaikams, bet ir tiems, kurių tėvai gauna minimalų atlyginimą”, – svarsto R.Paulavičienė ir priduria, kad valstybei neprisiimant atsakomybės už vaikų užimtumą, daugėja vaikų, laiką leidžiančių gatvėje.

Vaikų gerovės lygis nekyla

Nors vaikų padėtis visuomenėje pradėjo keistis XX a. pabaigoje. Vaiko teises pradėta ne tik deklaruoti, bet ir pripažinti tarptautiniu mastu bei ginti labiausiai pripažintu juridiniu dokumentu – 1989 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Vaiko teisių konvencija, kuri buvo ratifikuota beveik visose pasaulio šalyse. Vis dėlto tarptautinis standartas, kad vaikai yra itin pažeidžiami, tad jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, Lietuvoje suprantamas kitaip.

Socialinės komunikacijos instituto direktorė Giedrė Kvieskienė teigia, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų vaikų gerovės politika nepagerėjo. “Daugelis politikų kol kas vaikus vertina tik kaip labai pigią reklamos priemonę artėjant rinkimams, tačiau vaikų gerovės politika iš esmės nesidomi. Todėl didėja vaikų kriminalizacija ir priklausomybės, išlieka stabilus ir net šiek tiek didėjantis globojamų ir socialinės rizikos šeimose augančių vaikų skaičius. Pagal vaikų ir paauglių mirštamumo nuo traumų rodiklius Lietuva Europoje atrodo tiesiog tragiškai”, – apgailestauja G.Kvieskienė.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė sako, kad per dvidešimt metų nesugebėta sutvarkyti net teisinės vaiko apsaugos nuo smurto bazės. Mat šiandien joks teisės aktas Lietuvoje neapsaugo vaiko nuo visų rūšių ir formų smurto. Vaiko teisinė apsauga yra fragmentiška, teisės normų visuma negarantuoja visapusiškos vaiko apsaugos. D.Šakalienė pastebi, kad jei kas nors trenkia antausį suaugusiam žmogui – tai nusikalstama veika, baustina pagal Baudžiamąjį kodeksą kaip nusikaltimas prieš žmogų. Tačiau smūgis vaikui gali būti traktuojamas kaip auklėjimo metodas. “Jei tėvai sumušė vaiką namie, byla galėtų būti keliama tik privataus kaltinimo tvarka, tai reiškia, kad vaiko įstatyminis atstovas – tėtis ar mama – turėtų paduoti skundą. Tik ką daryti, jei įstatyminis atstovas ir yra smurtautojas? O juk būtent artimiausioje aplinkoje – šeimoje – vaikai dažniausiai ir patiria smurtą”, – pabrėžia pašnekovė.

Beje, įvairių apklausų duomenimis, nuo pusės iki dviejų trečdalių Lietuvos tėvų fizinį ar psichologinį smurtą vis dar supranta kaip auklėjimo priemonę.

Patirtos traumos – visam gyvenimui

G.Kvieskienė pabrėžia, kad suaugusieji yra atsakingi už vaikų savijautą ir saugumą, tad būtina kuo skubiau planuoti strateginius žingsnius ir lėšas, kad būtų sukurta palanki vaikams augti aplinka. Juk kai vaikas patiria skriaudą ar iškyla pavojus jo gyvybei, jis išgyvena bejėgiškumo jausmą, patiria traumą visam gyvenimui. O pabėgti nuo neatsakingai besielgiančių suaugusiųjų dažniausiai negali.

“Tereikia politinės valios, kad būtų įsteigta tarpinstitucinė darbo grupė, kuri, remdamasi atliktais tyrimais ir analizėmis bei pluoštu tarptautinių rekomendacijų, parengtų įstatymų pataisų paketą, aiškiai apibrėžiantį visas smurto prieš vaiką formas ir numatantį neišvengiamą atsakomybę”, – siūlo D.Šakalienė.

O ir palankūs šeimoms politiniai sprendimai, užtikrinantys finansinį jų stabilumą, R.Paulavičienės nuomone, būtų greičiau priimti, jeigu visuomenė aktyviau išsakytų savo poziciją.

“Politikai nepriima ryžtingų sprendimų, tik manipuliuoja šeimos ir tradicinių vertybių sąvokomis, tad Lietuvoje gyventi bloga visiems – užtat ir evakuojasi, kas gali. Vaikai tėra mūsų veidrodis, kuris atspindi suaugusiųjų agresiją ir bejėgiškumą, kartu ir mūsų ateitį”, – apibendrina D.Šakalienė.

Liūdnoji statistika

  • Kas septintas fizinį smurtą patyręs vaikas nukentėjo nuo tėvo ar motinos.
  • Po visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” atliktos mokinių apklausos paaiškėjo, kad tik 45 proc. vaikų niekada nėra patyrę fizinės bausmės, o 5 proc. nuolat baudžiami fizinėmis bausmėmis.
  • Du trečdaliai Lietuvos tėvų fizinį ar psichologinį smurtą supranta kaip auklėjimo priemonę.
  • 50 proc. 12–17 metų vaikų jaučia depresijos požymių, net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichika susijusių problemų.
  • Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų.
  • Patyčias bent kartą yra patyrę apie 70 proc. Lietuvos vaikų ir paauglių. Beveik trečdalis jų bendraamžių patyčias patiria du tris kartus per mėnesį ir dažniau.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...